Ar jau jums pastatė telefoną? — girdime kartais klausiant. Lietuviškai taip sakyti negalima. Telefonas, kaip ir elektra vedamas, įvedamas (laidas), o ne statomas, pastatomas (telefonas — nei namas, nei butelis, kad jį statytume!). Įvestas telefonas gali būti įjungtas ir išjungtas. Pamėgink nesumokėti mokesčio — telefoną tau išjungs, o paskui rūpinkis, kad vėl įjungtų.
Norėdami su kuo nors kalbėti telefonu, pirmiausia turime nukelti ragelį. Taip, ragelį, tik ne triūbelę (metas būtų ją visai pamiršti). Ką toliau daryti. Ogi reikia pasukti numerį. Pasukti, o ne surinkti.
Jei gerai pasukome visus numerio skaitmenis, po signalo išgirstame atsiliepimą Alio! Šį žodelį lietuviškai turime tarti tik su minkštuoju 1: Alio! (o ne Alo!). Ar tinka, nukėlus skambančio telefono ragelį, atsiliepti teigiamuoju žodeliu Taip? Netinka, nes pokalbis dar neprasidėjęs: nėra ko nei teigti, nei neigti. Reikia tik atsiliepti.
Tas, kas skambina, paprastai pirmas pradeda pokalbį. Įprasta pradėti nuo sveikinamųjų žodžių: Labas rytas (diena, vakaras)! Pasisveikinus reikia tuojau pasisakyti pavardę ar vardą (šeimos nariai, artimi draugai gali mus pažinti iš balso). Skambinant į įstaigą, kai turime paprašyti pakviesti norimą darbuotoją, pavardės pasisakyti nereikia. Be abejo, kviestasis asmuo, atėjęs prie telefono, turi pirmiausia sužinoti, su kuo kalba.
Jei pasitaiko apsirikus pasukti ne tą numerį ir pakliūti ne ten, kur norėjome, reikia mandagiai atsiprašyti ir tik tada padėti ragelį. Susierzinus klausinėti, tarsi priekaištauti: Kas čia, Kaip čia, Kodėl, — būtų nemandagu ir nekultūringa.
Jei, kalbėdami telefonu, ko nors neišgirstame, nesuprantame, neklausinėkime stačiokiškai: Ką sakai? Ką? Kas? Mandagiai paprašykime pakartoti: Atsiprašau, neišgirdau arba: Atsiprašau, nesupratau.
Beveik kasdien mums reikia prašyti pakviesti ką nors prie telefono. Ar mokame gražiai paprašyti? Dažnai sakome tiesiog: Pakvieskite tą ir tą. Kartais dar įterpiame žodį prašau: Pakvieskit, prašau, tą ir tą. Abiem atvejais prašome pakviesti nelabai mandagiai ir nelabai lietuviškai, kad ir kažkaip švelniai tuos žodžius tartume.
Kreipdamiesi į ką nors, ko prašydami ar pageidaudami, nuo seno lietuviai yra į-prat3 pirmiausia tarti mandagumo žodį, o paskui jau reikiamą veiksmažodį. Tik ne liepiamąją veiksmažodžio nuosaką, o bendratį: Prašau pakviesti. Prašau pasakyti. Dar geriau, dar lietuviškiau vartoti sustabarėjusią daugiaskaitinę formą prašom (netekusią veiksmažodžio funkcijos): Prašom pakviesti prie telefono tą ir tą.
Liaudies šnekamojoje kalboje gana dažnai girdime tariamosios nuosakos formą prašyčiau. Šiuo žodžiu išreiškiamas labai mandagus, švelnus kreipimasis, kai prašoma kokios paslaugos. Jei žinome, kad kviečiamasis asmuo ne arti prie kvietėjo, jei nelengva jį rasti, — kaip tik labai tinka sakyti: Prašyčiau pakviesti arba: Labai prašyčiau pakviesti; Gal pakviestumėte, Ar ne-pakviestumėte, Gal galėtumėte pakviesti. Ar negalėtumėte pakviesti, Gal kartais pakviestumėte, Ar kartais nesutiktumėte iš ten ir ten pakviesti tą ir tą — jų telefonai neatsako.
Tariamosios nuosakos formos, ypač su žodeliais gal, ar, kartais, liaudies šnekamojoje kalboje gana dažnos. Nepamirškime tokio švelnaus mandagumo ir kalbėdami telefonu.
Jeigu iš įpratimo ir toliau vartosime liepiamąją nuosaką: Pakvieskit arba: Pakvieskit, prašau (su įterptiniu mandagumo žodžiu), — žinokime, kad lietuviškų mandagumo formų dar neišmokome!
Sakykime, kad mes labai mandagiai jau paprašėme norimą asmenį pakviesti. Išgirstame atsakymą: Minutėlę! Ar gerai pasakyta? Nelabai gerai. Ta minutėlė šiaip neblogas žodis, tik šiuo atveju geriau kitaip pasakyti: Prašom palaukti. Tuoj ateis, Tučtuojau pakviesiu, Gerai, pakviesiu. Užtenka prašančiam pakviesti atsakyti tik vieną žodį: Tuoj(au). Jeigu pageidaujamas asmuo čia pat, geriausia pasakyti Prašom ir perduoti ragelį. Niekada netinka prašančiam pakviesti atsakyti Galima (tarsi duodamas kam leidimas pasikalbėti). Tik vaikai, išgirdę: Gal galima prie telefono mamytę, vaikiškai kartodami prašomąjį žodį, atsako: Galima. Iš pat mažumės pratinkime vaikus nekartoti to galima, bet mandagiai pasakyti Prašom.
Antanė Kučinskaitė