Jonas Miškinis
Kultūros sąvoka labai plati. Ją galima įvairiai apibrėžti. Žmogus gyvena ne vien paprastu kasdieniniu maistu. Jam reikalingas ir dvasinis maistas. Turi ne vien tik kūną prisotinti, bet ir sielą prižiūrėti. Tauta, turinti daug tautiečių, pasižyminčių tauriomis ir kilniomis sielomis, tampa garsi, atkreipia pasaulio dėmesį. Tokia tauta niekada nemiršta. Nors ji būtų didžiausio priešo pavergta, skaudžiausiai engiama, jos nariai persekiojami, jie vis vien lieka ištikimi savo tautai ir jos kultūrai. Nūdien tokioje būklėje yra atsidūrusi lietuvių tauta.
Kultūringas žmogus — brangus ir garbingas žmogus. Nepaprastai didelius turtus jis slepia savyje. Jis gali kultūrą perduoti sekančioms kartoms arba palikti savo kūrybos turtą, kuris pasidaro amžinas, nemirštamas. Nors jo kūnas būtų miręs, bet jo sielos išreikštais turtais žmonija naudojasi, gėrisi ir džiaugiasi.
KULTŪROS STABDŽIAI IR PIRMIEJI PASIUNTINIAI
Nuo Lietuvos-Lenkijos valstybės galutinio iširimo ir padalinimo, lietuviai negalėjo savo kultūros kurti ir normaliai vystyti, nes tauta buvo patekusi Rusijos carų vergovėn. Iš tų laikų ir dabar dar nemažai turime tik iš lūpų į lūpas perduotas gražias lietuviškas dainas, padavimus. Jas kūrė lietuvių liaudis, nes inteligentų anuomet nedaug tebuvo. Žiauri vergija ir sunki baudžiava neleido ir nesudarė sąlygų lietuviams inteligentams pozityviai dirbti. Bet vėliau atsirado vienas kitas mokytas lietuvis. Pirmiausia iš Mažosios Lietuvos pasirodė pirmieji lietuviškosios kultūros pasiuntiniai. Pavyzdžiui, Mažvydas paruošė pirmąją lietuvišką knygą. Tai pirmoji tikybinė literatūra. O kiek vėliau K. Donelaitis pasirodė su pirmąja lietuviška pasaulinės literatūros knyga. Nuo to laiko ėmė reikštis eilė naujų rašytojų, tautos žadintojų. Kasmet veikėjų skaičius didėjo, lietuvių susipratimas stiprėjo.
Rusijos carai, uždrausdami lietuvišką spaudą, tikėjosi netrukus surusinti visą Lietuvą. Jie per savo valdininkus ryžtingai varė nutautinimo darbą, naikino kiekvieną tautinį lietuvių pasireiškimą bei jųjų savarankiškumą.
1827 m. uždraudė valstiečių vaikams eiti mokslus gimnazijose ir universitetuose. Paliko tik (ir tai ne visur) didesniuose miesteliuose pradžios mokyklas, į kurias, ypač Vilniaus krašte, skyrė vien tik rusus mokytojus.
1840 m. panaikino Lietuvos Statutą, o jo vietą užėmė rusiškas "Svod zakonov". Taigi dar labiau ir didesniu uolumu stabdė švietimo ir lietuviškos kultūros plitimą.
Kultūrininkai, kilę ir augę kaimo pastogėje, negalėdavo pakęsti tokio didelio kaimiečių pažeminimo, lietuvių kalbos persekiojimo ir paniekinimo. O kai 1883 m. pasirodė dr. Jono Basanavičiaus "Aušra", tai juos dar labiau paskatino prie kilnaus lietuviško darbo. Daugeliui lietuvių ašaros triško iš džiaugsmo, kai, paskaitę "Aušrą", pamatė, kad lietuviška kalba nė kiek neprastesnė už kitas kalbas, o už kai kurias dar gražesnė, nes labai sena, skambi ir žodinga. Iš "Aušros" jie sužinojo daugiau apie Lietuvos praeitį ir apie tas skriaudas, kurių lietuviams daro caro valdžia, užgniaužusi spaudą, suvaržiusi švietimą ir visą tautos kultūrinį gyvenimą. Todėl jie ragino žmones neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, o patardavo močiutėms savo vaikus mokyti namie, ragino didesniuose kaimuose steigti slaptas lietuviškas mokyklas.
"Aušra", vėliau "Varpas", "Ūkininkas", "Apžvalga", "Tėvynės Sargas", seiniškis "Šaltinis" ir kiti be atodairos ragindavo lietuvius nepasiduoti maskoliškai įtakai, nepamiršti savo gimtosios kalbos ir vaikus mokyti vien tik lietuviškai. Visuose tuose laikraščiuose, lyg veidrody, atsispindėjo anos gadynės kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas. Daug karčios teisybės jie rašė apie caro valdžios priespaudą, norą sutrypti, užgniaužti bet kokį visuomenės kultūrinį pasireiškimą. Beveik visi vienodai mokė: pasitenkinti tik savo jėgomis ir iš niekur jokių malonių nelaukti. Žodžiu, kultūrinis gyvenimas krutėjo, vystėsi, stiprėjo. Nors ir užėjo Didysis karas, bet jam nepasisekė, esant ir sunkiausioms gyvenimo sąlygoms, Lietuvos kultūrinį gyvenimą sustabdyti.
LIETUVA — TILTAS
Lietuva yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų kultūrų; ji yra tų skirtingų kultūrų sūkuryje. Tačiau Lietuva turi dar ir savą, lietuvišką kultūrą. Sovietų Rusijos bolševikai daro lietuvių tautai, jos ateičiai ir jos kultūrai didelę žalą, ypač skaudžiai žaloja bręstantį jaunimą, kuris nebeprisimena nepriklausomos Lietuvos kultūrinio gyvenimo.
Nebegalima įsivaizduoti tokio išskirto žmogaus, kuris neturėtų paveldėtų savo tautos ypatybių. Tik ten jis gali tarpti, kur įgimtieji tautiniai ir kultūriniai ypatumai randa atitinkamas sąlygas, būtent, savoje tautoje. Taigi ryšio nutraukimas su savo tauta būtų žygis prieš savo paties prigimtį.
Žmogus pasaulin atsineša palinkimą siekti gėrio. Beieškant gėrio, apsistojama ties savo tautos kultūra, nes patsai žmogaus instinktas sako, kad tauta yra tasai šaltinis, kuris jį apdovanoja kultūros turtais. Tie, kurie nutraukia ryšius su savo tautos kultūra, tradicijomis, papročiais, tampa lyg nauji benamiai, kurie savo tarpimui bei tobulėjimui neberanda tinkamų sąlygų. Jie tarsi išrauti iš tos žemės, kurioje galėjo rasti sau tinkamo maisto. Su tokiu savęs išrovimu seka ir sielos nuskurdinimas.
Tarnavimas savo tautai reiškiasi aktyviu darbu, ginant ją nuo neigiamų įtakų, didinant jos moralines jėgas, apsaugojant gyvenusių kartų sukurtus kultūrinius turtus. Tarnavimas tautai ir naudojimasis jos kultūriniais lobiais gali būti įvairus, bet tikslas tegali būti vienas — tautos laisvė, didybė ir garbė. Savoji tauta yra vienintelis ramstis, kuris palaiko mūsų tautinių pažiūrų ir įsitikinimų tvirtumą ir neleidžia jiems iš mūsų širdžių išblėsti.
Mes, gyvendami svetur, turime irgi susirūpinti dvasine kultūra. Nepakanka būti geru darbininku, amatininku, prekybininku arba kokios nors įmonės įstaigos aukštu pareigūnu. Nepakanka turėti daug pinigų ar gražiai įrengtą rezidenciją. Šalia visa to reikia susirūpinti savo sielos kultūros kėlimu ir vystymu. O kadangi lietuviai esame, tai ir kalbėkime apie lietuviškąją kultūrą, svarbiausią maistą savo sielai. Taigi savo lietuviškos kultūros pozicijas ne tik turime atlaikyti, bet dar labiau jas išplėsti, nes jos reikalingos mūsų tautos laisvės kovai, ypač mums esant išeivijoje.