Dr. P. Janulionis
Daugelis dar labai miglotai supranta, kas tai yra neurotikas, neuroze sergantis žmogus. Matyt, taip yra todėl, kad tiek psichinės ligos, tiek neurozės dar neteisingai vertinamos. Niekas nesišaipo iš reumatikų, traumatikų, širdininkų, užjaučia juos, laiko sunkiais ligoniais. Net suvargęs alkoholikas sulaukia mažiau pašaipos, negu neuroze sergantis ligonis. Nemaža dar yra galvojančių, kad neurotikas — tai savo silpnybių nepastebintis žmogus, kuris vien valios pastangomis galėtų įveikti jam kylančius sunkumus, tiesiog juos "atmesdamas", ignoruodamas. Nuomonė, kad neurozė yra nerimta, lengva, nors ir plačiai paplitusi liga, yra neteisinga.
Nėra tokio neurotiko, kuris nebūtų mėginęs įveikti kylančių sunkumų. Neurotiką kamuoja abejonės, baimės, rūpesčiai, nepasitikėjimas savimi, nepilnavertiškumo jausmas, daug logiškai nepateisinamų mąstymo ir elgesio įkyrumų, emocinių reakcijų — visa tai neįsivaizduojama žmogui, kuriam to neteko pačiam pajusti arba iš arti patirti.
Nors atrodo, kad emocijos kontroliuoja ir valdo mūsų mąstymą, tačiau iš tikrųjų emocijos ir mąstymas yra glaudžiai susiję. Emocijos yra betarpiška mąstymo, supratimo pasireiškimo dalis. Jei žmogus emocijomis nereaguoja į reiškinį, neklystant galima teigti, kad jis to reiškinio nesuprato. Kas kita, jei žmogus reiškinio nenori pastebėti arba pastebėjęs slepia savo emocijas, nes jos jam nenaudingos. Jei jautrus grubumui žmogus nereagavo į grubų poelgį, vadinas, jis to poelgio nesuprato. Terminas "aklas pyktis" lyg ir rodytų, kad emocinė reakcija nuslopino mąstymą, "išjungė" jį, betgi, jei mes nesuprastume susidariusios situacijos, neįvertintume jos absurdiškumo, nebūtų ir "aklo pykčio". "Aklas pyktis" rodo, kad situaciją mes supratome puikiai. Kiekviena emocinė reakcija rodo, kad mes situacijose aktyviai dalyvaujame. Mes nereaguojame į tai, kas mums svetima, neliečia mūsų. O emocijos laipsnis ir kryptingumas parodo mūsų objektyviosios tikrovės supratimą ir įvertinimą. Šia prasme skirtumo tarp sveiko žmogaus emocijų ir neuroze sergančio emocijų nėra. Skirtumas yra tarp sveiko žmogaus ir neurotiko mąstymo, supratimo. Neurotiko emocijos — jo iškreipto tikrovės supratimo rezultatas. Norint pakeisti jo supratimą, jo požiūrį į jam labai aktualias problemas.
Supratimas pradeda formuotis nuo kūdikystės. Vaikas, vėliau susirgęs neuroze, šeimoje įgijo blogesnį gyvenimo patyrimą, negu sveikas vaikas. Šio patyrimo pobūdis yra labai svarbus tolesniam asmenybės formavimuisi. Todėl šeima turėtų būti ne tik sveika pati, bet ir teisingai perduoti vaikui aiškų šeimyninių ir visuomeninių kontaktų, gėrio ir blogio, tiesos ir netiesos, žmogiškos šilumos ir priešiškumo suvokimą. Bet ir šeimoje kartais būna priešiškumo, grubumo ir žiaurumo, lydimo net fizinių bausmių. Neabejotinai kenksmingas tėvo ar motinos nebuvimas šeimoje. Skaudi problema — dvigubas moters apkrovimas: namie beveik visa šeimos buitis ir tiesioginės pareigos darbovietėje. Yra moterų, linkusių pervertinti savo galimybes ir tikėti, kad jos gali vaikui atstoti ir save, ir tėvą, ir būti pavyzdingos darbuotojos. Tuomet dažnaiusiai nukenčia vaikų interesai. Vaikas, vėliau paauglys, jaunuolis, arba jaučia abejingumą, formalumą, savo nereikalingumą, arba yra nuolat žeminamas, ujamas, rūsčiai baudžiamas. Vaikas tą blogį mato labai aiškiai. Atsiranda baimė, nuoskauda, priešiškumas, nepasitikėjimas, jautrumas bet kokiai kritikai. Nepasitikėjimas savimi neleidžia teisingai suprasti kitų žmonių ir virsta prielaida vystytis neurozei. Pamažu susidaro neteisingą aplinkos, socialinės santvarkos, visuomeninių pažiūrų sampratą. Po to — neteisingai suformuotos, iškreiptos problemos ir situacijos ir jau kaip logiška supratimo apraiška — atitinkamos emocijos, sukeliančios pagrindinius neurozės simptomus: nemigą, jautrumą, nervingumą, greitą nuovargį, apetito stoką, nepasitikėjimą savimi, nemotyvuotą baimę, įkyrias mintis, įvairiausius skausmus įvairiose kūno vietose, kuriems gydytojas negali rasti paaiškinimo, nes anatominių sutrikimų neranda.
Kitos neurozių priežastys kyla iš mus supančios aplinkos. Dar yra daug psichiką traumuojančių faktų ir situacijų, kuriuos galima skirstyti į ilgalaikius ir trumpalaikius. Ilgalaikiai psichiką traumuojantys faktoriai neurozes sukelia dažniau. Tokie gali būti ilgai trunkantys priešiški santykiai tarp bendradarbių, kartais — įtempta atmosfera darbovietėje, erzinantis blogas buitinis aptarnavimas, judėjimo susikimšimas (traffic jam), kai po darbo moters laukia namie vaikai, grubus aptarnaujančio personalo elgesys, vykimas į darbą ir iš darbo sudaro kuo plačiausią dirvą vystytis neurozėms. Būna, kad tokių ne itin didelių konfliktų ir psichinių traumų per vieną dieną susidaro nemažai, bet reta diena būna be jų. Todėl reikia "geležinių nervų", o jie, kaip žinoma, ne tokie. Dažnai tokiu atveju nepadeda nei reikalo supratimas, nei viltis, kad aptarnavimo sferos darbas ateityje pagerės.
Dar vienas neurozių šaltinis — nedarni meilė. Logiškas meilės rezultatas yra šeima, kurioje ypač ryškiai kristalizuojasi vyro ir moters požiūris vienas į kitą. O požiūris labai nevienodas. Dar ir dabar vyksta psichologinė moterų emancipacija, nors juridiškai konstitucija ją jau seniai pripažino. Moterys turi daug labai teigiamų savybių: intuiciją, švelnumą, neapykantą grubumui, mokėjimą ir norą globoti ir auginti mažą žmogų. Negana to, daug amžių trukusi seksualinė moterų eksploatacija išmokė moteris daug giliau suprasti meilės ir lyties problemas. Ilgus amžius moteris kovojo už tai, kad lytiniai santykiai būtų artumo ir švelnumo tarp vyro ir moters apraiška. Visus šiuos bruožus priimta laikyti moteriškais. Susidarytų įspūdis, kad vyrai negali būti tokie žmogiški, kaip moterys. Betgi iš to neturėtų būti daroma išvada, kad biologiškai vyrai negalėtų turėti tokių savybių.
Lytiniai santykiai yra intymiausia žmonių bendravimo forma. Čia mintys, jausmai ir elgesys atspindi bendrą asmenybės išsivystymą. Stebėdami neurozės vystymąsi, galime matyti, kaip grubus ir žiaurus elgesys iš vaiko padarė baimingą, savimi nepasitikinčią moterį, kuri vėliau bijojo ir nepasitikėjo savimi intymiame gyvenime. Čia neurozės priežasčių yra žymiai daugiau, bet jos — kito rašinio tema.
• Iš Vakarų Vokietijos jauni vyrai ir mergaitės vyksta į kitus kraštus, pasiryžę savo nemokamu darbu ir pasiaukojimu atitaisyti tautoms skriaudas, kurias yra padarę naciai. Per paskutinius keletą metų taip išvyko apie 5000 savanorių vokiečių darbininkų, ypač į Lenkiją ir Izraelį. Kai kurios vokietaitės dirba psichiškai nesveikų ligoninėse, maitindamos ir globodamos tuos sunkiai slaugomus ligonius.
• Dr. George Ruggieri, jėzuitas oceanografas, Niujorko aąuariumo direktorius, veda svarbius okeano tyrinėjimus. Jis pvz. surado, kad okeanų kempinės gali duoti naujų antibiotikų kovoje su ligomis. Dr. Ruggieri yra taip pat Osborno jūrų mokslų laboratorijos direktorius.