Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
MENO KŪRĖJAI
Liepos mėn. Vilniuje buvo respublikinė dailės verslo dirbinių paroda. Joje dalyvavo daugiau kaip tūkstantis meistrų, parodydami apie pustrečio tūkstančio dirbinių. Tai pirmoji tokio plataus masto ir pobūdžio paroda. Joje dalyvavo pagrindinius dailės dirbinius kuriančios ir gaminančios verslo įmonės.
Pagrindinis parodos uždavinys buvo parodyti tai, kas sukurta geriausio ir kas turėtų būti ant parduotuvių prekystalių, kurie turėtų patenkinti gyventojų bei svečių poreikį, įsigyjant dovanų bei prisiminimų, o taip pat ir kitos paskirties dailiųjų dirbinių.
Parodų salėse, kaip jau įprasta, vyrauja Lietuvos respublikai įprastiniai keramikos ir audinių darbai: lovatiesės, kilimai, staltiesės. Šie mūsų paprastų žmonių rankų darbai, seniai išėję už parodos sienų, ir paplitę mūsų buityje, įneša jai jaukumo, giedros nuotaikos ir savitumo bruožų. Pastebimos dvi audinių kryptys: vieni autoriai toliau vysto senąjį paprastų žmonių meną ir etnografinį palikimą — kiti eina jau su naujais laikais, perkurdami papročius ir pritaikydami šioms dienoms.
Daug sunkumų šiandien kyla dėl dailiųjų medžio dirbinių. Nors šioje srityje turimi seni ir turtingi papročiai, tačiau per paskutinį dešimtmetį kūrybinės ir gamybinės į-monės daugiau dėmesio skyrė skulptūrai, o taikomojo meno kūryba buvo gerokai primiršta. Šiandien krautuvėje nusipirkti gražų dirbinį iš medžio ne taip jau lengva.
Senųjų amatų atgaivinimas ir jų pritaikomumas šiandienai buvo bene svarbiausias šios parodos tikslas. Parodoje buvo labai daug dirbinių iš rago: pypkės, taurės, dėžutės ir kt. daiktai. Daug kalvystės pavyzdžių. Nepaprastai išaugęs papuošalų meninis lygis.
Parodoje nemaža dirbinių skirta svarbioms datoms bei įvykiams pažymėti, kaip "Olimpiadai—80" ir kitoms progoms. Pasigendama apie Lietuvos respubliką dalykų, kuriuose atsispindėtų jos kultūra. Šie dalykai tiktų keliautojams bei svečiams.
NAUJI DAILĖS RŪMAI KAUNE
Kaune, Donelaičio gatvės pradžioje, pastatyti keistoko stiliaus rūmai. Šiuose rūmuose bus nuolatinės ir keičiamosios parodos, kurioms paskirta daugiau kaip du tūkstančiai kvadratinių metrų ploto. Šiuose rūmuose pirmoji paroda buvo atidaryta jaunųjų dailininkų — paminėti 60-mečiui. Dalyvavo beveik du šimtai menininkų, iškabindami apie penkis šimtus darbų.
Antrajame ir trečiajame naujųjų rūmų aukšte, septyniose didžiulėse salėse, baigiama įruošti paveikslų galerijos. Tikimasi, kad jau šį rudenį jas galės lankyti pirmieji meno mylėtojai.
Šių rūmų planus padarė Miestų statybos instituto Kauno architektė L. Gedgaudienė.
TAPYMAS LAUKE
Šiemet vasarą beveik visą mėnesį Lietuvos sostinėje Vilniuje atvirame ore vyko tapyba, kuri priminė kūrybinę dirbtuvę. Senamiesčio gatvelėse ir miesto aikštėse, prie istorijos ir architektūros paminklų bei naujamiestyje, pasistatę pastovus, dirbo įvairių šalių dailininkai. Tokia tarptautinė lauko tapyba Lietuvoje buvo pirmoji, surengta dailininkų sąjungos.
Tapymas lauke labai tiksliai perteikia tikrą apšvietimą ir gamtos spalvas. Paskutiniuoju metu įsigali paprotys vis dažniau ruošti bendras kūrybines stovyklos didžiosiose statybose bei pramonės įmonėse. Šiose tarptautinėse menininkų stovyklose vyksta pokalbiai apie atstovaujančių tautų meną. Skaidrėmis supažindinama su kiekvienos šalies dailės pasisekimais.
LIETUVOS JAUNIMO ATSTOVAI KUBOJE
Liepos mėn. Kuboje įvyko devintasis pasaulio jaunimo ir studentų suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir Lietuvos atstovai.
Havanoje pasirodė Lietuvos Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro solistė I. Milkevičiūtė, Valstybinės konservatorijos solinio dainavimo klasės trečiojo kurso studentai V. ir A. Frankoniai, o taip pat V. Gavelino vadovaujamas kamerinės džiazo muzikos trijo.
ADOMO MICKEVIČIAUS SLĖNIS KAUNE
Atvykę svečiai iš užsienio į Lietuvą domisi ypač gražiomis poetų apeiliuotomis vietovėmis. Taip atvažiavę iš Lenkijos Poznanės A. Mickevičiaus universiteto profesoriai norėjo pamatyti jiems žinomo poeto A. Mickevičiaus vardu pavadintą slėnį. Svečiams ypač patiko Lietuvos gražūs laukai, miškai ir slėniai. Senoji Vilniaus ir Kauno statyba — architektūra, muziejai. Malonūs ir svetingi lietuviai. Svečiai, nuvesti prie A. Mickevičiaus slėnio sukrypusių vartų, jau tikrai gero įspūdžio nesusidarė. Juos pasitiko baisus dvokimas. Tai Girstupis, virtęs nešvarumų grioviu, nusėtas senomis padangomis, gelžgaliais ir kitokiu šlamštu, skleidė visai nepoetiškus kvapus. Negenėti medžiai, neprižiūrimi takeliai, žolėmis apžėlęs gėlynas aplink poeto akmenį. Ir lyg gyvas priekaištas — posmas:. .slėnio gražesnio nerasi pasauly...", iškaltas atminimo lentoje, kuri kažkieno perskelta į tris gabalus. Vaizdo nė kiek nesušvelnino kažkieno akmens papėdėje padėta rožių puokštė.
Vilniuje gyventos poeto vietos apleistos: aptrupėję vartai, prišiukšlintas kiemas ir nušiuręs namas Literatų skersgatvyje. Universiteto rajone pavadintas A. Mickevičiaus kiemelis nuniokotas nesibaigiančiu remontu. Namas Pilies skersgatvyje, kuriame poetas gyveno, seniai nugriautas ir jokių nelikę gyvybės ženklų.
Aiškinama svečiams, kad A. Mickevičius labai mėgstamas poetas, kad jo knygos verčiamos į lietuvių kalbą dideliais kiekiais. Vilniuje bus įsteigtas poetui muziejus. įdomu, ar svečiai iš svetur, matydami taip apleistą poeto prisiminimą, patiki gražiems žodžiams ir pagarbai jo poezijai?
KADA ĮVYKO PIRMOJI DAINŲ ŠVENTĖ?
Iki šiol vis dar vyrauja nuomonė, kad pirmoji lietuvių dainų šventė įvyko 1895 m. ant Rambyno kalno, kurios sumanytojas ir chorų vadovas buvo rašytojas V. Storasta-Vydūnas.
Pats V. Storasta-Vydūnas apie save rašo, jog Tilžės lietuvių bažnytiniam 30-ties asmenų chorui, po ilgų kunigo kalbinimų, pradėjęs vadovauti nuo 1895 m. gruodžio mėn. Tų pačių metų vasario mėn. gyvavimo dešimtmetį šventė Rytų Prūsijos lietuvių kultūros draugija "Birutė". Vydūnas mini, kad jubiliejiniame koncerte dalyvavo birutininkų tam kartui sukviestas mažytis choras. To meto spauda irgi mini, kad dainavęs lietuviškas choras ir suvaidinta pjesė. Koks choras ir kas jam vadovavęs — nepažymėta. Taip pat aptikta atsitiktinė žinutė, kad 1895 m. jubiliejinėje "Birutės" šventėje dalyvavo "liaudiškas choras iš Tauragės". Matyt, mėgėjų būrelis. Jis kelias lietuviškas dainas padainavęs be vadovo. Yra duomenų, kad 1892 m. V. Nacevičius suorganizavo bažnytinį chorą Jurbarke, kuris "sekančiais metais dalyvavo Tilžės "Birutės" draugijos šventėje, atlikęs keletą lietuviškų dainų". Ar nesupainiota data? Gal choras dalyvavo 1895 m.?
Tai būtų ir visi "chorai", galėję atstovauti Lietuvos chorams tariamoje pirmoje dainų šventėje. Iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. visoje vadinamoje Didžiojoje Lietuvoje apytikriai būta kokių 25 chorų.
Vydūnas apie save nemažai rašęs, nepraleisdavęs progos priminti esąs muzikas, nebūtų nutylėjęs tokio renginio, kaip dainų šventė, juo labiau, jei būtų buvęs jos rengėjas. Jei per "Birutės" iškilmes dalyvavo koks chorelis, tai dar ne dainų šventė. Vydūno vadovaujamas Tilžės bažnyčios lietuvių choras 1899 m. pasivadino "Giedotojų draugija". Rengė koncertus, kuriuos Vydūnas vadindavo "dainų šventėmis". Tai liudija nemaža išlikusių reklamų.
Dainų šventės idėja tarp lietuvių veikėjų bei muzikų iškilo pirmą kartą 1906 m. Vilniuje. Tuometinės "Vilniaus žinios" rašė: "Girdint apie igaunių (estų) dainų šventę, kilsta klausimas, kada gi ir mes, lietuviai, susilauksime dainų šventės?" Po ilgai trukusių pasitarimų pradėta ruošti Marijampolėje Suvalkų gubernijos dainų šventė. Ją sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.
1924 m. Kaune įvyko pirmoji dainų diena (dainų šventė). Kodėl ji nepasivadino antrąja? Ta proga išleistame straipsnių teorijos, istorijos ir kitais klausimais rinkinyje (su šventės programa) pasisako garsūs muzikos ir kultūros veikėjai: J. Naujalis, A. Kačanauskas, T. Brazys, Vaižgantas ir kt. Nė vienas iš jų nė žodžiu neužsimena apie kada nors ir kur nors buvusią dainų šventę, kauniškės pirmtakę.
Prieš porą metų dainų šventes tyrinėjo V. Jakelaitis. Jis niekur neužtikęs, kad ruošti chorų pasirodymai 1895 m. būtų vadinami "Dainų šventėmis".
LIETUVIS FOTOGRAFAS MOKO KOSMONAUTUS FOTOGRAFUOTI
Žvaigždžių miestelio foto klubo garbės nariu tapo kaunietis fotografas Povilas Karpavičius. Jis yra Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytojas. Jis, dažnas kosmonautų svečias, perteikia jiems savo turtingą patirtį ir teorines žinias.
P. Karpavičius suruošė kosmonautams ypatingą kontūrinio fotografavimo, turinčio didelę reikšmę praktiniam kosmonautų darbui žemės orbitoje, metodikos kursą. Jis aiškino, kaip galima gauti nepaprastai tikslią nuotrauką, teikiančią didumą fotografijai ir priimančią mažiausius atspalvius.
P. Karpavičius jaunystėje sukūrė ištisą lietuviškų vaizdų rinkinį. Jaunas būdamas jis jau galvojo, kaip fotografiją panaudoti moksliu. Pateikė naujų teoretinių žinių, ypač spalvotos fotografijos srityje.