MARIJA STANKUVIENĖ-SAULAITYTĖ
Jau buvau suaugusi, kai pirmą kartą išgirdau žodį elitas iš vieno paskaitininko, kalbančio apie lietuvius. Savyje pajutau kažkokį nerimą, ir tik po daugelio metų tai gerai supratau ir man pasidarė labai nemalonu. Elitas etimologiškai kyla iš žodžio, reiškiančio išrinktuosius. Dar priedo jis turi tą nemalonų aukštesniosios klasės, inteligentijos, kontroliuojančio autoriteto prieskonį. Tad mums neužtenka, kad istorijos esame išrinkti kitaip savo tautybę pergyventi, negu atrodytų natūralu. Mes turime koncentruotis ir savo dėmesį kreipti į mažumą, kuri mus ves kažkur į kažką tiesiais keliais.
Dalis to "kažko" yra mūsų kova už tautinį identitetą, t.y. už kalbą, kultūros išraiškas, laisvę, žmogaus teises. Mes turime aiškų tikslą, ir tai palengvina mūsų veiklą. Būti visuomenininku mums gali tapti profesija, nors manau, kad platesnėje visuomenėje, pvz. amerikiečių, visuomeninkauti reikštų specifiniu darbu prisidėti prie pagalbos vargšams, šeimoms, ligoniams. Amerikiečiai neturi rūpintis kalbos išlaikymu ir turi pakankamai laiko bei pinigų rūpintis pagalbos reikalingaisiais.
Auginam vadus, kad jie vestų mus prie tikslo. Šią padėtį apibendrinant, galima sakyti, kad mūsų stovyklos, kursai, suvažiavimai, oficiali organizacinė veikla kreipiama į elitą. Jeigu kiti pasinaudoja, džiaugiamės, bet svarbiausia, kad iš pilkos minios, kuri vis tiek grįš į nežinią, iškiltų laukiamasis vadas. Nežinau, gal tai ir gerai.
Kančia Mikalojus Ivanauskas
Mes save pastatome centre, lyg pasaulį, apie kurį viskas sukasi. Savo centre pastatome tą laukiamą idealų vadą, kuris tęs mūsų darbus ir sapnuos mūsų sapnus, juos įkūnydamas lietuviškąja veikla. Jo sąskaiton (tiksliau pasakius, mūsų įsivaizduojamon sąskaiton) nukenčia kiti. Kokie kiti? Tik dabar, lyg iš miglos, iškyla tolerancija, nors dar labai silpnai. Kai kituose kuklesniuose kraštuose lietuviai seniai pajėgia, kaip žmonės, bendrauti su kitos tautybės ar bendruomenės nariais, pas mus tik dar labai neseniai tokia galimybė pradėjo reikštis. Pvz. Pietų Amerikoje ar kitur ne dėl to arba ne vien dėl to bendraujama su kitais, kad mums naudinga turėti daugiau užjaučiančių, bet todėl, kad jie yra žmonės. O gal ir dėl to, jog mes nesame kokie nors ypatingi žmonės, kad turėtume teisę paneigti kitus.
Šalia tautybės reikalavimų mums svarbūs ir fiziniai, ir psichiniai. Suvažiuojame, dalyvaujame, savimi džiaugiamės, kovojame. Su gailesčiu žiūrime į retai pas mus pasitaikantį nesveiką žmogų. Jis nėra toks, kaip mes. Mes gyvename, lyg mūsų tauta būtų sudėta tik iš asmenų be jokių krizių, be ligų — graži, sveika, didvyriška. Tiesa, mes pripažįstame, kad jaunimui ateina abejonių laikotarpis — tautinių, religinių abejonių. Pačių giliausių krizių neliečiame, gal nesuprantame: alkoholizmo, nelaimingų šeimų, psichinių konfliktų. Mes žiūrime kaip į anekdotus į tokius pasakojimus, kaip per suvažiavimus jaunieji girti vaikščioja. Mums nenuostabu, kad tėvai daug geria, vartoja narkotikus.
Nuostabiausia, kad tiek iškentėjusi tautos dalis — egzilai neišmoko kitų užjausti ir kitais rūpintis. Mūsų tarpe apstu priešingų nusiteikimų kitų tautų bei rasių žmonėms, nedarbingiems, neturtingiems, apskurdusiems, pasimetusiems. Ne tik kitus išskiriame iš savo dėmesio ir meilės ratelio. Išskiriame ir savuosius. Todėl šiurpas krečia, išgirdus tą žodį elitas. Išrinkimas ir iškėlimas vienų suponuoja paneigimą kitų. Elitas neišvengiamai eina kartu su puikybe, išskirtinumu, egocentriškumu ir didybės manija. Labiausiai pas mus laikomi pagarboje tituluotieji ir turtingieji. Blogiausia yra būti vargšu psichine, fizine ar materialine prasme.
Nerimas, pirmą kartą sukeltas ir po to daug kartų pakartotas, girdint tą žodį elitas, išsisprendė visai netikėtai Vakarų Vokietijoje. Liuteronų kunigas Urdzė ir jo žmona mus priėmė taip nuoširdžiai ir šiltai, kaip retai tebūna. Pasijutome namie. Bet ne tai noriu pabrėžti. Svarbiausia, kad pamačiau, kaip prie kun. Urdzės priėjo atsilikęs vaikas. Kunigas jį apkabino ir su juo pasikalbėjo. Vėliau susirinko lietuviai mano paskaitai. Kalbėjau apie literatūrą publikai, kuriai niekad apie nieką nebuvau kalbėjusi. Tarp mums įprastų klausytojų buvo kaip tik ir tų vargšų, kuriuos pas save turėti kun. Urdzė laiko palaima — daugiau palaima negu pareiga. Išsikalbėjome apie dvi valandas. Tai buvo laimingos valandos. Čia niekas nebandė pasirodyti aukštesniu už kitus, vieni kitų klausėsi ir vienas kitam buvo jautrūs savo neelitinio vado sukurtoje nuotaikoje.
Kunigui Urdzei apkabinus atsilikusį vaiką, supratau, kad čia yra atsakymas į mano nerimą. Tą vaiką visi globojo, niekas jo nesibaidė, nebijojo keisčiau vaikščiojančių, galvojančių, jaučiančių, negu mums įprasta.
Naujosios, ypač jaunimo, organizuotos veiklos neformalus šūkis yra "kovoti už kiekvieną lietuvį". Supratę to įvardžio reikšmę, kai ką turėsime radikaliai perorientuoti savyje ir savo veikloje. Ir kovosime ne tik dėl to, kad tauta liktų gyvastinga, bet todėl, kad kiekvienam lietuviui reikalingas toks rūpestis, dėmesys ir pagarba, kurią kartais tik kitas lietuvis jam gali suteikti. Jeigu mūsų tauta dar ilgai nepasiektų laisvės, tai išlaikytume bent tas vertybes, kuriomis tauta save įprasmina. Šios vertybės jau seniai mums buvo išryškintos. Mes joms turime duoti lietuvišką išraišką.
Šių metų rugpjūčio 6 d. mirė popiežius Paulius VI, o rugpiūčio 26 d. buvo išrinktas naujas popiežius kard. Albinas Luciani, pasirinkęs Jono Pauliaus I vardą. Kai kurie buvo nustebinti šiuo dvigubu vardu, bet Italijoje tokie dvigubi vardai yra labai į-prasti. Juos net ir rašo drauge, pvz.: Gian-carlo, Gianfranco ir pan. Popiežius, pasirinkdamas šiuos vardus, gal norėjo parodyti pagarbą bei dėkingumą Jonui XXIII ir Pauliui VI. Tikėkimės, kad jis turės tiek paprastumo ir meilės, kaip Jonas XXIII, ir tiek kantrybės, kaip Paulius VI. Prašykime Dievą, kad jis būtų atviras šių dienų problemoms ir drąsus reikiamoms reformoms, kad Bažnyčia kaip galima greičiau atsinaujintų pagal II Vatikano susirinkimo dvasią.