Juozas Vaišnys, S.J.
BALI
Aplankyti Tolimuosius rytus, ypač Japonija, jau nuo seniai buvo mano svajonė, tad dabar, pasitaikius gerai progai, pasiryžau tą svajonę paversti realybe. Grįždamas iš Australijos namo, pirmiausia sustojau Bali saloje, Indonezijoje. Visuose turistams skirtuose informacijos leidiniuose rašoma, kad jeigu Indonezijoje nori sustoti tik vienoje vietoje, tai toji vieta turinti būti Bali. Tai tikrai graži nedidelė salelė, esanti prie Javos salos, rytų pusėje.
Man atrodo, kad Bali sala labai panaši į Tahiti, taip pat ir jos pagrindinis centras, Denpasar miestelis, labai primena Tahiti sostinę Papeete. Į Denpasar iš Sydnėjaus atskridau Indonezijos oro linijos "Garuda" lėktuvu. Čia noriu pastebėti, kad visi Azijos oro linijų lėktuvai, kuriais man teko skraidyti (Singapore, Garuda, China), buvo labai švarūs ir tvarkingi. Gal tik China lėktuvai nelabai patiko dėl to, kad palydovės beveik visuomet būdavo prisivalgiusios česnakų (matyt, norėdamos būti sveikos ir išvengti arterijų sukalkėjimo!).
Neša aukas dievams Bali saloje
Dabar Indonezija yra nepriklausoma respublika. Jos sostinė — Jakarta (apie 5 milijonai gyventojų). Indoneziją sudaro maždaug 13 tūkstančių salų, iš kurių tik 3000 yra apgyventos. Gyventojų skaičius — 131 milijonas. Didžiausios salos yra: Java, Sumatra, Borneo. Sostinė yra Javos saloje. Ši sala yra pati turtingiausia, joje yra įvairiausių gamtos turtų. Jau nuo labai senų laikų čia žmonių gyventa. 1890 m. čia yra atrasti "Javos žmogaus" griaučiai.
Indonezijos oficiali kalba yra malajų, bet gana plačiai vartojama ir anglų kalba. Musulmonų religija yra pagrindinė, bet Bali saloje vyrauja induistų religija. Klimatas karštas ir drėgnas. Piniginis vienetas — rupija (1 JAV doleris — apie 400 rupijų).
Atvykęs į Balį, apsigyvenau Sanur Beach viešbutyje. Jeigu kam tektų į tą salą vykti, visiems rekomenduočiau šį viešbutį, kuris yra švarus, gerai sutvarkytas, kainos prieinamos, vakarais būna įvairios programos, kur parodomi vietiniai šokiai ir papročiai.
Bali sala kartais yra vadinama šventyklų sala. Iš minėto viešbučio ruošiamose ekskursijose beveik nieko kito nerodo tik įvairiausias induistų šventyklas. Šios šventyklos nėra tokios spalvingos ir auksu blizgančios, kaip budistų šventyklos Bangkoke, bet vis dėlto yra įdomios, kartais atrodo labai senos, apsamanojusios. Čia visur pabrėžiamas mirusiųjų kultas. Prie kiekvienų gyvenamų namų taip pat yra privačių šventyklų prisiminti mirusiems šeimos nariams. Tai yra lyg mūsiškieji paminklai.
Kiekvienos šeimos gyvenamoji vieta yra apvesta mūro tvora, kuri paprastai yra dengta ryžių šiaudais. Tarp tų mūro sienų yra keli jų nameliai: viename virtuvė, kitame valgykla, trečiame miegamieji, toliau ryžių sandėliukas ir t.t. Tarp tų atskirų namelių stovi tos meniškai išpuoštos privačios šventyklėlės-paminklai. Prie tų šventyklėlių šeimos nariai dažnai meldžiasi ir aukoja aukas dievams. Bet jie eina melstis ir aukoti taip pat ir į didžiąsias šventyklas, nešdami ant galvos įvairias gėrybes, kurios bus padėtas ant aukuro ir paaukotos dievams. Čia jie viską neša ne rankose, bet ant galvos; net ir vaikai, eidami į mokyk-lą, knygas yra užsidėję ant galvos. Jie taip yra išsilavinę, kad tų ant galvos nešamų daiktų visai neprilaiko rankomis — sau žygiuoja, ir atrodo, kad tie įvairūs kroviniai būtų lipte prilipę prie jų galvų.
Gatvėse ir keliuose žmonės "uždarbiauja", gana įkyriai siūlydami visokius suvenyrus ir užsiprašydami kelis kartus aukštesnę kainą. Labiausiai mane nustebino viena kokių 8 metų mergytė. Nuėjau į paplūdimį maudytis. Prieina prie manęs ta mergaitė ir siūlo krūvą įvairių spalvotų atvirukų. Aš buvau tik su maudymosi kostiumu, pinigų prie savęs visai neturėjau. Tai pasakiau ir tai mergaitei. "Tai nieko, — ji sako, — aš jumis pasitikiu, atnešite pinigus rytoj, o dabar galite imti visus šiuos atvirukus". Paskui dar kelis kartus paklausė: "Promise? Promise?" Pridėjusi savo rankutę man prie krūtinės, dar paklausė: "Have you heart? Have you heart?" Tikrai ji mane sugraudino.
Prie Sanur Beach viešbučio yra labai įdomus paplūdimys. Jūra rami, bangų beveik nėra. Bridau į jūrą, pasiryžęs paplaukioti. Tačiau nuėjau kokią pusę mylios, ir vanduo buvo tik iki pusės blauzdų. Mat, buvo atoslūgis. Kitą dieną nuėjęs jau radau gilesnę jūrą — buvo galima ir paplaukioti. Kai būna atoslūgis, čia žmonės renka koralus, kurių jūros dugne pasitaiko nemaža.
Bali sala pasižymi "batik" pramone. "Batik" tai yra tam tikras būdas audiniams dažyti. Viskas atliekama rankomis: išpiešiami visokie raštai, išmarginimai ir pan. Ši pramonė ypač išsiplėtusi Javos saloje ir kitose Indonezijos vietose. Pirmiau Java buvo Olandijos kolonija, tad olandai šį audinių spalvinimo būdą išplatino ir Europoje. Bali saloje beveik visi vyrai dėvi "batik" marškinius, o moterys — sukneles. Beje, kaip visur, taip ir čia tradicijų tebesilaiko tik vyresnieji, o jaunimas jau nuo jų nutolęs. Tad jaunos merginos čia apsirengusios taip, kaip ir Amerikoje ar Europoje, bet senos moterys, ypač šiltesnėmis dienomis, dar tebevaikščioja iki pusės neapsirengusios. Tai yra sena šio krašto tradicija. ..
Lankydamas šventyklas, prie vienos šventyklos aplankiau ir "šventų" beždžionių miškelį. Tos beždžioniukės labai mažos, bet kadangi jos "šventos", tai jų niekas neskriaudžia, visi jas globoja. Man patarė nupirkti maišiuką riešutų, kuriuos jos labai mėgsta. Nupirkau, bet paskui dėl to labai gailėjausi. Mat, kai jos pamatė tuos riešutus, tuoj mane apspito ir norėjo iš rankų juos ištraukti. Iškėliau tą krepšiuką aukštai, bet jos taip aukštai iššokdavo, kad supratau, jog vis tiek ištrauks. Tada tą riešutų krepšiuką nutariau įsikišti į kišenę, bet nespėjau įsikišti, kai jos jį ištraukė ir skaniai pasivaišino. Gerai, kad dar tik taip pasibaigė, nes tikrai bijojau, kad jos man nesudraskytų drabužių.
Einant į kai kurias "garbingesnes" šventyklas, reikia susijuosti tam tikru šaliku, kurį prie durų duoda tarnautojos. Tai reiškia pagarbą. Vietiniai gyventojai gali eiti ir be to šaliko, bet "svetimtaučiams" jis būtinas.
Viešbučiuose ir restoranuose daugiausia tarnauja jauni vyrukai, kurie yra rafinuotai mandagūs. Maisto sąrašas gana į-vairus, bet didžiausiu skanumynu laikoma kepta kiauliena.
Čia lyja labai dažnai, todėl augmenija turtinga, viskas žaliuoja. Iš vietinių gyventojų sužinojau, kad geriausi mėnesiai apsilankyti yra: gruodis, sausis, birželis, liepa, rugpiūtis. Šiais mėnesiais šiek tiek mažiau lyja, yra vėsiau ir ne taip drėgna.
Jeigu ir nemokėsi jų kalbos, bet išmoksi pasakyti tik vieną žodį — terima kasih (ačiū), tai susilauksi iš vietinių gyventojų malonaus šypsnio.
SINGAPŪRAS
Sakoma, kad pirmiau Singapūras buvęs labai nešvarus ir netvarkingas miestas, bet vienas burmistras pagalvojęs: "Dėl ko Singapūras negalėtų būti švariausias miestas pasaulyje?" Pasiryžo ir padarė. Paskelbė, kad už bet kokį miesto šiukšlinimą reikės mokėti 500 dol. pabaudą. Ne tik paskelbė, bet ir vykdė. Rezultatai puikiausi. Dabar nematysi gatvėse jokios šiukšlelės, jokio popieriaus gabaliuko ar cigaretės nuorūkos.
Singapūras tai yra sala, esanti į pietus nuo Malakos pusiasalio (į šiaurę nuo Sumatros salos). Šios salos pakraštyje yra Singapūro miestas, turįs apie du milijonus gyventojų. Dabar Singapūras yra nepriklausoma respublika. Singapūras yra vadinamas "Instant Asia". Jo gyventojai yra kiniečiai, malajai, pakistaniečiai, indai ir kt. Galima sakyti, kad tai yra tarptautinis miestas. Gal nėra kito tokio miesto pasaulyje, pro kurį praplauktų tiek įvairių šalių laivų ir praskristų įvairių oro linijų lėktuvų. Oficialiomis kalbomis yra laikomos malajų, kinų ir anglų kalbos. Gyventojai priklauso įvairioms tikyboms: krikščionių, musulmonų, budistų, induistų ir kt. Restoranuose galima gauti prašmatniausių ir keisčiausių patiekalų: paukščių lizdo sriubos, 100 metų senumo kiaušinių ir kitokių egzotiškų valgių bei gėrimų.
Singapūras gera vieta apsipirkimui. Čia visko galima gauti. Kainos nėra labai aukštos, nors šiek tiek aukštesnės negu Hong Konge. Čia taip pat galima pamatyti gražių šventyklų, botanikos bei zoologijos sodų, pasižiūrėti Azijos tradicinių šokių.
BANGKOKAS
Iš Singapūro Kinijos lėktuvu nuskridau į Tailando sostinę Bangkoką. Tailando valstybė iki 1949 m. buvo vadinama Siamu. Ji turi apie 43 milijonus gyventojų, o sostinė Bangkokas — 4 milijonus. Kaip Singapūre, taip ir čia klimatas tropikinis — karšta ir drėgna. Karščiausias metų laikas — nuo kovo iki gegužės mėnesio. Aš ten buvau balandžio pradžioje, taigi...
Tailando gyvūnija gana turtinga: čia yra dramblių, raganosių, tigrų, leopardų, krokodilų ir labai daug visokių rūšių gyvačių (taip pat ir nuodingų). Augmenija taip pat įvairi: daugiausia auginama ryžių, kukurūzų, cukrinių nendrių ir kt.; yra ir įvairių že-
Bali salos šokėjos
mės turtų, bet industrija dar nėra per daug išvystyta.
Po labai švaraus Singapūro, Bangkokas man atrodė nešvarus. Nešvarus tiek materialine, tiek ir moraline prasme. Per miestą teka upė, pilna visokiausių nešvarumų, bet joje vaikai ir suaugusieji maudosi, nardo, o moterys skalbia baltinius. Toje upėje nuolat vyksta tam tikras turgus, vadinamas "Floating Market". Būnant Bangkoke, šį savotišką turgų pamatyti yra būtinybė. Ta upe turistai plaukia laivu. Vandenyje plaukioja ir nardo vaikai, kartais kabindamiesi ant laivo. Prie upės krantų pilna laivelių su įvairiausiomis prekėmis. Taip pat ir upės krantuose yra daug krautuvėlių, tarp kurių kartais pamatai ir gražią budistų šventyklą.
Moraline prasme miestas taip pat nėra švarus. Kartais, ypač prie didžiųjų šventyklų, kur apsilanko daugiau turistų, prieina kokia nors jauna mergina ir siūlosi už dolerį...
Bangkoko grožis ir pasididžiavimas — tai šimtai auksu žibančių budistų šventyklų. Pagrindinė Tailando tikyba — budizmas. Budistų čia yra daugiau kaip 90%. Jų šventyklos tikrai puikios. Savo dievams jie nesigaili nei aukso, nei kitokių brangenybių. Dažnai gali pamatyti žmones, ypač jaunimą, meldžiantis prieš Budos statulą. Bet čia vyksta ir tam tikra prekyba: pardavinėjami paveikslai, suvenyrai, renkamos aukos įvairiems reikalams. Vienos šventyklos kieme nuolat stovi dvi nepaprastai gražiais blizgančiais rūbais apsirengusios mergaitės ir vienas jaunuolis. Sakosi jie esą studentai ir nori savo studijoms pasirinkti pinigų. O pasipinigauti jie stengiasi taip: tarp tų dviejų mergaičių leidžia atsistoti turistui, o jaunuolis paties turisto aparatu jį nufotografuoja. Už tai reikia užmokėti 3 dolerius.
Blogą įspūdį padarė keli Tailando skautukai. įlipęs į aukštą šventyklos bokštą, pamačiau kelis berniukus. Jie tuoj priėjo ir pasisakė esą skautai. Pasakiau, kad ir aš esu skautas. Tuoj vienas atkišo kairę ranką pasisveikinti ir man prisegė Tailando skautų ženkliuką. Paskui paprašė aukos džiamborei. Daviau 5 dolerius. Jis susiraukė ir pasakė, kad reikia duoti bent 20 dolerių. Kai aš atsisakiau, tai jis pagriebė ir ištraukė skautišką ženkliuką, kurį buvo prisegęs man prie krūtinės. Tad atsisveikinome labai neskautiškai. Nustebau jų įžūlumu.
Vietinė kalba yra tailandiečių. Kinų ir anglų kalbos taip pat daug kur vartojamos, bet gatvėse ir autobusuose labai sunku susikalbėti. Labai retai galima surasti angliškai kalbantį. Nors ir nemokėdami kalbos, žmonės stengiasi svetimšaliams padėti. Viena ponia mane palydėjo iki tos vietos, kur turėjau išlipti ir neleido net už bilietą užmokėti — užmokėjo ji pati.
Įeinant į šventyklą arba į privačius namus, reikia būtinai nusiauti batus. Ir mūsų misijonieriai tėvai jėzuitai, eidami į bažnyčią, palieka prie durų batus, įėję atsisėda ant kulnų, nusilenkia iki žemės ir taip sėdėdami meldžiasi. Mat, misijonieriai visur stengiasi prisitaikyti prie vietinių papročių.
Kaip visur, taip ir čia yra įvairių ekskursijų, galima lankyti visokias įdomias vietas. Nebloga ekskursija yra į Rose Gardens, kur galima pamatyti jų tradicinius šokius, įvairius akrobatikos numerius ir boksą. Jų boksas ne toks kaip kitur; jie naudoja ne tik rankas, bet ir kojas — galima savo priešininką mušti, stumti, spardyti.
Ir Singapūre, ir Bangkoke susisiekimo priemonės labai pigios. Nustebau, kad už taksį reikia mokėti ne ką daugiau kaip už autobusą. Singapūre taksiai turi skaitliukus, tai matai, kiek turi mokėti. Blogiau Bangkoke, kur taksiai dažniausiai be skaitliukų, tai su taksistu kartais reikia ir pasiderėti.
HONG KONGAS
Tarp Bangkoko ir Hong Kongo įvyko tokia smulkmena, kuri man yra savotiškai įdomi. Kelionėje aš paprastai būdavau civiliniais rūbais, nes nemėgstu atkreipti kitų dėmesio, daug geriau, kai būni visai nepastebėtas, vienas iš minios. Tačiau prieš muitines užsidėdavau kunigišką ženklą. Mat, maniau, kad gal nereikės atidaryti lagamino, nes atrodo, kad dabar lagaminuose labiausiai ieško narkotikų. Aš narkotikų neturėjau, bet labai nenorėjau atidaryti lagamino, nes jis buvo grūste prigrūstas, o kai išverčia, viską išdrasko, tai paskui labai sunku vėl viską į vietą sukišti.
Bangkoko aerodrome pamačiau porelę pagyvenusių asmenų, besikalbančių angliškai. Priėjau ir vyrą paklausiau, iš kurios vietos (gate) išskrenda lėktuvas į Hong Kongą. Jis nusisuko ir, nieko neatsakęs, nuėjo. Kai Hong Kongo aerodrome, netoli muitinės, jis mane pamatė su kunigiškais ženklais, tai tuoj priėjo, atsiprašė ir paaiškino, kad ir jis pats nežinojęs, iš kur tas lėktuvas turįs išskristi. Paskui dar draugiškai pasikalbėjom. Sužinojau, kad jis iš Grand Rapids — tad beveik kaimynas. Jį dar teko susitikti vienoje ekskursijoje. Vėl priėjo ir labai mandagiai pasakė keletą žodžių. Ar ne keista? Su vienais reikia būti mandagiu, su kitais ne, nors kartais, kaip ir šiuo atveju, tą "vieną" nuo "kito" skiria tik maža drabužio dalelė... Šis įvykis mane dar labiau paskatino vengti kelionėje kokių nors savo luomo ženklų — tokiu būdu gali geriau pažinti žmones; juos pamatai tokius, kokie iš tikrųjų yra: be vaidybos, be dirbtinių pastangų.
Hong Kongas yra anglų kolonija, administruojama gubernatoriaus. Iki XIX amžiaus vidurio Hong Kongas buvo jūros piratų ir opiumo kontrabandininkų bazė. Paskui Nankingo sutartimi Hong Kongo sala, Kowloon miestas (pusiasalyje) ir "Naujoji Teritorija" (New Territories) atiteko anglams. Kong Kongo miestas (oficialiai vadinamas Victoria) yra administracinis šio krašto centras, o Kowloon, kurį nuo Hong Kongo skiria maždaug mylios platumo sąsiauris, yra pramonės centras su įvairiausių prekių krautuvėmis, kur galima gauti Japonijoje gamintų foto ir kitokių aparatų daug pigiau negu pačioje Japonijoje.
Mirusiojo deginimo apeigos Bali saloje
Kinų kalba yra oficiali, bet įstaigose vartojama ir anglų kalba. Galima sakyti, kad visuose Azijos kraštuose yra gana paplitusi anglų kalba, bet šia kalba susikalbėti — tai jau kitas reikalas. Kartais jie taip blogai ir keistai taria angliškus žodžius, kad neįmanoma suprasti.
Visoje šalyje yra daugiau kaip 4 milijonai gyventojų (Hong Kongo ir Kowloono miestuose po 1 milijoną). Beveik pusė visų gyventojų yra Kinijos pabėgėliai. Pagrindinė religija — budizmas. Krikščionių yra apie 10%. Klimatas subtropikinis, nėra per daug karšta, bet vis dėlto tvankių ir drėgnų dienų pasitaiko. Lietaus būna gana daug. Savo buvojimą Hong Konge kaip tik dėl lietaus laikau nelabai pasisekusiu. Lietus sutrukdė gėrėtis gamtos grožybėmis, kurių čia netrūksta.
Mano dėmesį atkreipė rytinė studentų gimnastika. Gyvenau jėzuitų kolegijoje, tad rytais pro langą matydavau būrius studentų pievoje sustojusių ir lyg labai pamažu šokančių baletą. Ta jų gimnastika tokia lėta, kad net nusibosta žiūrėti: pamažu pakelia vieną ranką, paskui kitą, pasisuka į vieną šoną, į kitą, lėtai pradeda kilnoti kojas ir t.t. Sako, kad tokia gimnastika pagerina kraujo apytaką.