J. Venckus, S.J.
Byronas yra pasakęs, kad mirtis yra "labai rimtas dalykas" (a serious matter). Be abejo, visi su tuo sutiks. Su mirtimi baigiasi žmogiškoji egzistencija šitoje žemėje. Žmogus turės su mirtimi viską palikti, ką buvo susidėjęs ir pamilęs. Bažnyčia moko, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia, tik keičiasi. Visas klausimas ir yra, kaip pasikeis. Bendras žmonijos įsitikinimas visais laikais ir visur buvo ir yra, kad žmogus ir po mirties bus laimingas, ir dar daugiau, negu žemėje. Tas ne tik laikinos, bet ir amžinos laimės troškimas yra labai didelis į-rodymas, kad tokia laimė yra žmogui skirta, nes kitaip amžinasis Kūrėjas būtų jį labai apvylęs. Žmogaus laimė eina dviem kryptimis. Viena kryptis yra proto ir pažinimo. Jo pažinimui ir supratimui nėra ribų; kuo jis daugiau savo protu supranta ir pažįsta, tuo yra laimingesnis. Kita žmogaus laimės kryptis yra jo širdis, laisva valia ir meilė. Kadangi ji beribė, gali mylėti žmones, gali ir mylėti begalinę Meilę.
ŠV. RAŠTAS IK MIRTIS
Izaijas (26,19): "Jūsų mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels". Danielius (12,2): "Tie, kurie miega žemės dulkėse, prisikels. Vieni gyvens visados laimingi, kiti gyvens amžinose kančiose ir nelaimėje. (12:3): Išmintingieji žibės aukštybėse... ir bus kaip žvaigždės per amžius". 1 Kor 15,1 tt. Aprašo Kristaus prisikėlimą ir Kristaus šviesoje žmonių prisikėlimą.
KODĖL NIEKAS IŠ TIEK MIRUSIŲJŲ NEATEINA PAS MUS?
Šv. Lukas (16,2 tt.) pasakoja, kad turtuolis iš pragaro kančios vietos prašė Abraomą nusiųsti iš dangaus elgetą Lozorių pas jo brolius, kad perspėtų juos negyventi taip, kaip jis pats gyveno.
Kristus prikėlė Najine (Lk7, 11) vienos našlės vienatinį sūnų iš mirties. Nežinome, ką tas berniukas prikeltas matė aname pasaulyje, ar ką jis pasakojo ir stebino žmones; Šv. Rašte apie tai nepasakyta. Bet tai didelis stebuklas ir rodo, kad ir mirusieji yra Kristaus valioje.
Šv. Jonas (11,2 tt.) aprašo Lozoriaus prikėlimą. Tai įvyko po keturių dienų nuo mirties, kai kūnas jau buvo pradėjęs gesti. Žydų tautos kunigai ir fariziejai, sužinoję apie tą įvykį, labai susijaudino. Iš tikrųjų tas prikėlimas buvo paskutinis akstinas žydams pabaigti su Jėzumi. Ir čia nieko nesužinome apie aną pasaulį. Buvo labai natūralu tiems Rašto žinovams pasiteirauti, kas ten dedasi.
Šv. Paulius (2 Kor 5,8) aprašo, kad pagautas ar paimtas į tretįjį dangų, tai yra, labai aukštai, tik nežino, ar su visu kūnu, ar šalia savo fizinio kūno, ir girdėjo paslaptingus žodžius; ką matė, negali žmogus apsakyti. Taigi buvo žmogus paimtas į aną pasaulį ir paskui grįžo į žemę. Vadinasi, yra labai geras liudininkas. Šv. Paulius (1 Kor 2,9) sako apie aną pasaulį: "Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli". Taigi Apaštalas sako apie dangaus gražumą, bet nesako, kiek ir kaip grožus, nes žmogus vis tiek to nesuprastų.
ESCHATOLOGIJA
Tai yra didelio teologijos traktato pavadinimas, kuris mus labai liečia, bet katekizme jis paprasčiau skamba. Eschatologija paeina nuo graikų žodžio eschatos "paskutinis" ir logos "mokslas", vadinasi, moks-las apie paskutiniuosius žmogaus dalykus. Kas yra tie žmogaus paskutinieji dalykai? Tai mirtis, teismas, skaistykla, dangus, pragaras ir žmogaus prisikėlimas Paskutiniajame teisme. Apie mirtį mes visi žinome — tai giltinė su dalgiu. Bet kas tuojau po mirties seka, pats žmogaus protas, filosofija daug ką gali pasakyti. Bet visą tikrumą gauname iš Kristaus apreiškimo tikėjimu.
LIFE AFTER LIFE
Taip pavadinta knyga, nelabai didelė, parašyta 1975 m. Ii sukėlė didelę sensaciją ir susilaukė keleto leidimų. Šitos knygos autorius yra Raymond A. Moody, Jr. Ph.D. ir M.D. Tikėjimu jis metodistas, bet knygoje neišreiškia jokių religinių pažiūrų, tik pateikia savo duomenis filosofiškai ir mediciniškai; kiekvienas pats turi darytis išvadas iš aprašomų reiškinių.
KLINIŠKAI MIRĘ
Žodis "klinika" paimtas iš graikų kline "lova". Klinika yra vieta, kur ligonys guli lovoje. Kur ligonių neguldo, nevadinama klinika, bet ambulatorija ar kaip kitaip, bet ne klinika. Gydytojams kliniškai miręs yra tas, kurio širdis nustojo plakusi ir kuris jau nebekvėpuoja. Paskutiniuoju metu ryšium su transplantacijomis kalbama apie tokius, kaip mirusius, kurių smegenys bematuojant nebeduoda elektrinių bangų; jie jau tikrai ir galutinai mirę. Trečios rūšies mirusieji — kurie jau išbuvo mirę 24 valandas, nors esą buvę atsitikimų, kad atsigavo ir po tiek laiko.
Dr. Moody ištyrinėjo 150 kliniškai mirusius, bet nuodugniau 50, nes jie labiausiai tikę pagal savo mokslą, išsilavinimą, pvz. gydytojai, slaugės ir tt.
Paprastai visus gaiviname, kurie staigiai miršta, pvz. kurie nuskendo, kuriuos ištraukia iš eismo nelaimės, bet tas gaivinimas yra pripuolamas. Dr. Moody pacientai buvo atgaivinti gydytojų klinikose su visomis medicinos priemonėmis ir moksline technika. Tai labai disciplinuotas ir koordinuotas procesas, nes kiekviena sekundė yra brangi, mat, po 5 ar 10 minučių, jei neatgaivinama, jau nebėra vilties. Autorius yra atsargus, nesako, kad atgaivintieji buvo tikrai mirę, bet tokius vadina "neardeath". Tikrai mirusį prikelti — tai jau būtų stebuklas, o mokslas tokiais atvejais nelaukia stebuklų.
KAS VYKSTA SU KLINIŠKAI MIRUSIU?
Kas vyksta su fiziniu kūnu? Operacijos salėje vyksta dideli dalykai. Gydytojai daro viską, kad atgaivintų. Atlieka su kūnu visokius judesius. Apstato mirusį visokiais aparatais. Visi gydytojai veikia, triūsia, juda, slaugės nebebėgioja, bet skraido aplink pacientą, kuris jau yra lavonas. Jeigu visas "team" gerai veikia ir jeigu ligonio prigimtis gerai atsako, tai visų džiaugsmui ligonis atsibunda. Giminių karčios ašaros virsta džiaugsmo ašaromis.
KĄ PASAKYS ATGAVĘS SĄMONĘ “MIRĘS” LIGONIS?
Jis atsidūręs tamsumoje, ėjęs kaip per kokį tunelį ir išėjęs į šviesą. Jį sutikę mirusieji giminės, artimieji, kurie norėjo mirštant padėti, suraminti. Galima su jais bendrauti, gali vieni kitiems perduoti tai, ką galvoja, — ne žodžiais, bet mintimis. Tos giminės yra šviesios būtybės, be kūnų, bet jas galima atpažinti ir meiliai su jomis bendrauti. Viena šviesi būtybė yra ypatingai traukli ir meili. Vienas žydas ir žydė pavadino ją "angelu", nors ir be sparnų. Kurie buvo krikščionys, nors kiti ir aiškiai netikėliai, pamanė, kad tai Kristus, kuris paklausė, kaip buvęs gyvenimas, ar nori grįžti atgal į kūną.
GYVENIMO APŽVALGA
Visi sugrįžę aiškiai atpasakojo, kad vienu kartu peržvelgė visą praeitą gyvenimą. Tai nebuvęs lyg koks filmas, bet kaip vaizdai skaidrėse: su gerais darbais ir prastais, patys tuos savo darbus vertina, kas buvo negerai padaryta, gailisi kad taip padarė, su ta mintimi, kad kas negerai buvo, daugiau to nebedarytų.
Buvo vienas kitas savižudys, kuris šovėsi, kad iš nusivylimo ir kentėjimo nebenorėjęs gyventi. Jie aiškiai prisipažino, kad ir ten nesijautė laimingi. Vienas pasakė, kad kas iš šio gyvenimo išeina nesusitvarkęs, tas ir ten neranda ramybės.
JAUČIASI APLEIDĘS KŪNĄ
Koks žmogaus būvis, kai jis stovi už kelių metrų operacijos salės viršuje? Ne fiziniame kūne, kuris ant operacijos stalo negyvas guli. Autorius tai vadina "spiritual body", dvasišku kūnu, kuris neturi svorio, gali pereiti per uždarytas duris, bet negali kalbėti, neturi jausmų. Pvz. mato iš tolo savo kūną be kojos dėl eismo nelaimės, bet tas dvasiškas kūnas nejaučia, kad jam kojos trūksta, neturi judėjimo jausmo (kinestezijos), bet iš tolo stebi kaip gydytojai visokiais aparatais ir rankomis tą fizinį kūną gaivina. Gydytojus labiausiai nustebino tai, kad tas dvasiškas kūnas, neturėdamas jokio medicininio paruošimo, vėliau tiksliai galėjo atpasakoti visą gaivinimo procesą, kada tas fizinis kūnas buvo lavonas ir akių neatvėrė. Girdėjo, ką gydytojai tarp savęs ir su slaugėmis kalbėjo. Girdėjo, kaip pasakė: "he is dead" ar "he is gone" ir tt.
IŠVADOS
Svarbiausias dalykas ir tikriausias — kad žmoguje be jo fizinio kūno yra kitas — dvasiškas, kuris gali pažinti, žinoti ir mylėti. Tuos dalykus gali atlikti ir be fizinio kūno pagalbos.
Kai kurie mokslininkai padarė išvadą, kad nėra nei teismo, tik "review" — aplama gyvenimo apžvalga, nėra skaistyklos, pragaro ar dangaus, nes kliniškai mirę visų tų dalykų nematė, tik buvo laimingi gražiose kvapiose lankose. Šv. Paulius aiškiai sako, kad yra dangus, kurio žmogus negali nei suprasti, nei įsivaizduoti. Jis Dievo malone ten buvo. Taigi kliniškai mirę ir atsigavę galėjo ne apie visus paskutinius dalykus sužinoti.
Labai gražią mintį tie "mirusieji" pasako: kad prie jų mirties pasirodė mirusieji giminės padėti sunkią mirties ir - kančios valandą. Ta ypatingai šviesi būtybė, kurią vieni angelu vadina, kitiems atrodė gal Kristus, pasiliko paslaptinga.
Visi, kurie perėjo per kūniškąją mirtį, buvo labai santūrūs kalbėdami, bet patys dvasiškai labai pasikeitė, labai surimtėjo, dvasinis jų gyvenimas pagilėjo. Jeigu visa tai tiesa, ką kliniškai mirę pergyveno, ką jie ten pamatė už mirties ribų, tai turi mus versti pagalvoti, kaip mes gyvename ir ką su savo gyvenimu darome, nes už jį reikės atsiskaityti. Ten bus ne vis vien, kokį kiekvienas gyvenimą čia pragyveno. Visa tai mus turi daryti rimtesniais.
Gale pridėsime, kad nė vienas iš tų 150 kliniškai mirusių, kurie iš kito paslaptingo pasaulio sugrįžo, nepasidarė koks nors pamokslininkas, kokios nors religijos šventikas, viešas paskaitininkas, kuris būtų galėjęs sutraukti minias su brangiais įėjimo bilietais; visi būtų norėję sužinoti, ką jie ten mirę regėjo, girdėjo ir pergyveno, pagaliau, ką žmogus jaučia mirdamas, nes mes visi kada nors irgi mirsime.
Kadangi čia viskas tyrinėta labai moksliškai, todėl tik pripuolamai sužinome apie kliniškai mirusių religinį gyvenimą. Tik kartkarčiais bepasakodami pasisako, kad mirdami meldėsi. Tikrai aišku, kad kada atsigavo, jų religinis gyvenimas tikrai sustiprėjo.
tu�m���1 ؓ� duoti". Šis pasakymas šeimininkui aiškus: vandentiekio žinovas ne šiaip sau gera daro, reikės atsilyginti ("Tiesa").
POEZIJA IŠ LIETUVOS
Melsvajam kilimėly iš vaikystės.
Aukštųjų topolių šviesoj.
Mažam laively, į kurį negrįžta.
Akimirkoj, giedroj dienoj
Ir nedalytam saulės kraity...
Ateiki, mama, į vaikystės lauką,
Iš ten ir aš į svajones bridau.
Ir kaspiną įrišk į plaukus.
Kad dovanų ieškočiau tau.
Ateiki, mama, kai išskridę gulbės
Mums plunksnas atminčiai numes.
Ir mes it paukščiai grįšime apstulbę.
Vos atpažinę byrančias vyšnias.
Ateiki, mama, kai kiti nelaukia.
Nes ir užaugę mes tavi vaikai.
Kodėl, sugrįžus į vaikystės lauką.
Ir vėlei, mama, slapčiomis verkei?..
Auksė Vasaitytė