J. Venckus, S.J.
Albertas Schweitzeris gimė 1875 m. Alzase, kuris tada priklausė Vokietijai. Jo tėvas buvo liuteronų pastorius. Šeimoje augo 3 seserys ir 2 broliai. Albertas jau 5 metų pradėjo skambinti pianinu, 8 metų — vargonais, o 9 metų — jau grojo bažnyčioje per pamaldas. 1885 m. jį matome Mulhauseno gimnazijoje, kurią baigė 1893 ir tais pačiais metais įstojo į Strassbourgo universitetą. Studijavo filosofiją ir teologiją, nes manė būti pastorium, kaip ir jo tėvas. 1894 metais atlieka karinę prievolę. Kareiviai matė jį skaitant Šv. Raštą graikiškai ir stebėjosi erudicija. Filosofijos tezę parašė apie Emanuelį Kantą: Dievo pažinimą pirma grynu, o paskui praktišku protu. Studijavo dar ir Sorbonnos universitete Paryžiuje, bet daugiausia dirbo su žymiu muziku Charles Marie Widor.
Albertas Schweitzeris
1899 m. nuvyko į Berlyną klausyti paskaitų garsaus protestantų teologo A. Harnacko (1851—1930). Tai buvo labai liberalus teologas. Jis netikėjo Kristaus dievybe. Buvo savotiška ironija: nauji pastoriai, ką tik išėję iš teologijos fakulteto, netikėdami Kristaus dievyste, gavę parapijas, turėdavo "atsiversti", nes tais laikais protestantiška liaudis tikėjo Kristaus dievyste. Žmonės būtų nepakentę netikinčio pastoriaus. Schweitzeris buvo tipiškas vokiečių intelektualas, persisunkęs Kanto filosofija, kur tegalima pažinti tik fenomenus — paviršiaus daikto reiškinius, bet ne patį "das Ding an sich". Schweitzeris studijavo ir Nietzschę, kuriam Dievas yra miręs ir kuriam vietoje Dievo beliko "Superman", bet Schweitzeris labiausiai pasisavino Tolstojų, kuris, būdamas grafas, mylėjo kaimietį ir rengėsi kaimietiškai.
Schweitzeris kaip studentas buvo darbštus. Jis išmoko ir muzikos: pamilo J. S. Bachą bei iškilmingas Wagnerio melodijas. Praleisdavo daug laiko ir knygynuose. Mėgo rašyti, turėjo labai dailų stilių. Studijavo taip pat Šv. Raštą. 1906 metais parašė mokslišką teologišką veikalą "Istoriško Kristaus beieškant'. Parašė ir kitokių teologiškų veikalų, bet šitas veikalas ypatingai nuskambėjo. Čia Schweitzeris atmetė Kristaus dievystę. Kristus nebuvęs Dievo Sūnus. Jis klydęs, skelbdamas greitą Dievo karalystės atėjimą ir pasaulio galą. Jeigu Kristus nebuvo Dievas, tai, aišku, visa krikščionybė nebeturi pagrindo. Kritika Schweitzerį pasmerkė. Tada jis buvo jau teologijos profesorius ir Strassbourgo protestantų seminarijos rektorius. Jis nebesijautė toms pareigoms tinkamas.
PERSILAUŽIMAS
1904 m. Schweitzeris netikėtai pateko į protestantų misininkų rankas, kurie turėjo centrą Paryžiuje. Jie ieškojo Gabono kraštui gydytojo misininko. Puola į akis faktas, kad katalikiškame krašte Prancūzijoje protestantų misijos buvo stiprios. Belgija savo kolonijoje Konge iš 13 milijonų negrų išugdė 10 milijonų katalikų, nes valdžia, būdama katalikiška, rėmė katalikų misijas. Prancūzų valdžia buvo kitokia — ji rėmė islamą ir protestantizmą, nes manė, kad katalikų tikėjimas su savo stipria morale yra tropikų kraštuose sunkiai įvykdomas.
Schweitzeris jau turėjo du doktoratus, bet pasiryžo įsigyti dar trečiąjį — iš medicinos. Tai jam po 6 metų studijų pasisekė. Taip pat jis išėjo tropinių ligų kursus ir tapo kvalifikuotas gydytojas Afrikai. 1912 m. vedė slaugę Heleną Breslau.
LAMBARENE
Šita vieta savotiškai garsi tuo, kad ten yra, Schweitzerio įkurta, afrikiečiams ligoninė. Negrai seniau Europos medicininį gydymą palaikė net žyniavimu, tačiau A. Schweitzerio misija buvo sėkminga. Jis įgijo vargdienių negrų pasitikėjimo ir meilės.
Kokios ten ligos? Yra tokių pat, kaip ir pas mus: plaučių uždegimai, trūkiai, pamišimai ir t.t. Protų ligų negrai visiškai net negydė. Ligonį sudegindavo ar užmušdavo. Tarp negrų tuomet buvo labai paplitusi liga filiarija, sukeliama kirmėlaičių. Užtvenkiami kraujo indai ir labai sutinsta kojos. Kita tropinė negalia yra vadinamoji "miego liga". Ją iššaukia musė tsetse. Po 2 savaičių pakyla baisus karštis (103 ° F). Mat, ta musė, bečiulpdama kraują, įleidžia protozojų, vadinamą Prypanosoma, kuris, perėjęs į smegenis, sukelia snaudulį, ir žmogus miršta. Tada pasitaikydavo daug taip apkrėstų žmonių. Kita Afrikos liga yra vadinama Frambesia. 75% visų vaikų iki 14 metų ja serga dėl nešvaros. Schweitzeris turėjo ne tik gydyti ligas, bet žmones mokyti švaros bei juos auklėti. Susirinkimuose, pagiedojus kokią giesmę, Schweitzeris pasakydavo kalbą prancūziškai, o du negrai versdavo sakinį po sakinio, nes žmonės priklausė dviem skirtingom gentim.
SCHWEITZERIO ASMENYBĖ
Nelengva apibūdinti ir aprašyti Schweitzerį kaip esmenybę. Vieni jį nepaprastai šlovina kaip gydytoją misininką, kuris įsteigė žymią ligoninę. Labai gražus žygis — nešti vargšams žmonėms gerovę, sveikatą ir krikščionišką tikėjimą. Schweitzeris važinėjo visur, lankydamas karalius, prezidentus, turtuolius ir rinkdamas aukas bei ruošdamas vargonų koncertus, kurių programą pats atlikdavo. Schweitzeris taip pat buvo didelis autokratas. Jauni gydytojai ilgai nepabūdavo, vos 2—3 metus, ir palikdavo Lambarenę.
Atvykdavo ir žymių svečių pamatyti Schweitzerio įstaigos. Jie stebėjosi, neradę kanalizacijos, elektros šviesos, nes ji buvo tik operacijų salėse. Schweitzeris teisindavosi, kad neturi išteklių. Be to, esą jo negrams dar per anksti naudotis pažanga. Schweitzeris buvo žmogus, kurio niekas nedrįso mokyti.
Pasaulis jį gerbė ir apdovanojo įvairiais titulais. 1952 m. Schweitzeris gavo Nobelio premiją su 33.000 dol. Ta suma buvo didelė parama jo ligoninei. 1928 gavo Goethės medalį už "pasitarnavimą žmonijai". Anglijos karalienė Elzbieta II jam įteikė patį aukščiausią žymenį — Order of Merit. Protestantiškos draugijos siuntė jam diplomus.
Bet Schweitzerio radikalizmas savotiškai tolino žmones nuo jo. Jis buvo vienišas gyvenime. Ilgai palikdavo žmoną Europoje. Duktė Rhena Eckart nuvyko į Lambarenę nekviesta, kai Schweitzeris šventė 83 gimimo dieną. Žmona mirė 1957 m., sulaukusi 75 m. amžiaus. Palaidota Lambarene. Visi klausdavo, kam jis perleis savo ligoninę, nes nė vienas nebuvo tam žygiui ruošiamas.
Paliko ją dukrai. Ji tiko, nes buvo išėjusi biologijos mokslus Zuericho universitete. Pats Schweitzeris sulaukė gilios senatvės — 90 m. amžiaus. Jo vardas išgarsėjo, kaip vargstančios žmonijos ir "džiunglių šventojo" gydytojo, mokytojo ir dvasininko. Jis paaukojo savo daktaratus, profesūrą ir rašytojo garbę, kad taptų "vargingų negrų daktaru". Mirė 1965 m., palaidotas Lambarene šalia savo žmonos. Duktė tęsia jo darbą toliau su daktarų ir slaugių pagalba.
Schweitzeris buvo įdomus ir ypatingas asmuo su savita pasaulėžiūra į žmones ir į Dievą.
• Bolonijoje ir Torine, Italijoje, teroristai išsprogdino bombas bažnyčiose. Bolonijoje sužaloti bažnyčios langai ir katalikų knygyno durys, o Torine bažnyčia tik truputį paliesta.
• Kančios vaidinimas, pradėtas prieš 64 metus, dabar tęsiamas Parko teatre, Union City, NJ. Vaidinimas vyksta katalikų iniciatyva. Teatre telpa 1.350 žmonių.
• Ispanijos tikintieji vieną savaitės dieną susilaikė nuo valgio ir taip sutaupytas lėšas paskyrė neturtingiesiems pasaulio kraštams.
• Londono Katalikų katedroje pasakė kalbą anglikonų Bažnyčios primas Canterbury arkivyskupas Coggan, kuris vadovauja 65 milijonams anglikonų pasaulyje. Jį sveikindamas Anglijos katalikų primas kardinolas Hume pasidžiaugė plečiama krikščionių vienybe.
• Premijų susilaukė daug kūrybingų žmonių: Lietuvių rašytojų draugijos premija už poeziją 1000 dol. paskirta Bern. Brazdžioniui, mecenatas — K. Galiūnas; "Draugo" romano premiją 1000 dol. laimėjo A. Kairys, mecenatai — Ada ir Andrius Skučai; "Dirvos" novelės premija 600 dol. teko M. Tūbelytei, mecenatas — S. Kašelionis; Am. Liet. Tarybos premijas už Lietuvos garsinimą kitataučiuose gavo: prel. V. Mincevičius (500 dol.), V. Bražėnas (300 dol.) ir Pr. Alšėnas (200 dol.), mecenatas — kun. dr. J. Prunskis.