BRONIUS KROKYS

     Tik daugiau kaip po 30 metų supratome, kad žmogus, palikdamas savo tėvynę, neišvengiamai išstato save šioms galimybėms: 1. Kad jis paliks tik su saujele tų, kurie liks ištikimi savajai tautai. 2. Kad jo vaikai bus labai abejingi jo tėviškės ir tautos jausmams. (Jie turės naują tėviškę ir bus pusiaukelėje tarp dviejų tautų; labai aišku, katra artimesnė — kurioje gyveni). 3. Kad jo vaikai sukurs mišrias šeimas ir per kartų kartas žus savajai tautai, jei jon negrįš. 4. Kad svetur gyvendamas jis matys aplink save mirštančią, be atgimimo tautą, ir jei pats ją mylės — daug kentės. 5. Kad kentės ir jo vaikai, jei jie savo seną tėvynę mylės, nes jie žvelgs tėvo akimis. Mūsų atveju tėvynė ir tauta — Lietuva.

     Bet kas turėjo laiko galvoti apie tai, traukdamasis nuo raudonojo maro, nuo mirties? Galvojome su kūdikiais išvažiuoti ir su vaikais grįžti, jauni išvažiuoti ir jauni grįžti savo tėvams. Traukėmės nuo dedamo vergijos jungo ir tikėjomės grįžti, kai dings jo grėsmė. O tūkstančiai nuginkluotos Lietuvos Rinktinės (gen. Plechavičiaus) savanorių, patriotų buvo prievarta vokiečių išvežti darbams. (Laimei?!) Tuo neturėjo progos stoti į Miško Brolių eiles ir sulaukti jų skaudaus, skaudaus likimo. (Autorius yra vienas iš tokių).

     O dabar, kai mūsų emigracinis gyvenimas visa srove teka, kai politinėse, kultūrinėse, socialinėse ir jaunimo audrose susiūbuojame ir mes, kai laikas ir gyvenimas lekia, rodos, greičiau nei anksčiau, klausiame save: "Kuriuo keliu pasukti?" Lyg susimąstę pervertintume turimas vertybes ir svarstytume, ar jos iš tikrųjų dar vertybės. Iš tikrųjų į tą klausimą, kur pasukti, nelengva atsakyti. Kuriuo keliu ar keliais, nes mūsų daug yra ir ne visi norime tais pačiais eiti. Galėtume eiti visais keliais, tik kad visi susitiktume viename Lietuvio ir Lietuvos meilės kelyje...

     Bet kam toks klausimas: "Kur pasukti?" Ar todėl, kad dabar tokia mada daryti viską kitaip, negu yra, pavyzdžiui, vietoj trumpų plaukų — ilgi, vietoj lygių kelnių — margos, vietoj vargonų — gitara?... Ar jau eidami sustojome ir nebežinome, kur eiti? Gal tai tinka jaunimui, kuris lyg kelyje grupuotųsi ir klaustų vienas kitą: "Ar eiti tėvų. keliais?"

     Aš manau, kad mes einame Amerikos lietuvio keliu, ir juo eikime! Tai garbingas, neįkainuojamomis vertybėmis, deimantais išpuoštas kelias, ir jį pristačius pasauliui įvertinti, visas kilnusis pasaulis jį pagirtų, išskyrus rusų komunistų partiją. Tie tai jau labai papeiktų mūsų pasirinktą kelią, nes viską darome priešingai, negu jie siekia. Jie nori Lietuvą pavergti, mes siekiame jai laisvės...

     Štai keletas Amerikos lietuvių kelio puošmenų.

     Baigiantis I Pasauliniam karui, Amerikos lietuvių seimai, reikalaujantys Lietuvai atstatyti nepriklausomybę. Milijonai dolerių aukų Lietuvai atsistatant. Reikalavimas, kad Amerikos valdžia pripažintų Lietuvą de jure. Protestai prieš rusų komunistų ir vokiečių nacių okupacijas. O dabar nuolatinės pastangos atgauti Lietuvai laisvę.

     Altos veikla, Vliko, Amerikos Liet. Bendruomenės darbai. Balfo šalpa, lietuviškos parapijos, mūsų dainų, tautinių šokių ir jaunimo šventės. Mūsų lituanistinės mokyklos, radijo valandos ir spauda lietuvių bei anglų kalbomis. Privati kūryba, mokslo darbai ir menas Amerikos kultūriniame gyvenime. O tokie anksčiau puošę Amerikos Lietuvio kelią Dariaus ir Girėno, lakūno Vaitkaus žygiai. Laisvės varpas su įrašu "O skambink per amžius vaikams Lietuvos: tas laisvės nevertas, kas negina jos". Ar aukso kardas, kaip dovana Lietuvos kariuomenės vadui, nejaudina mūsų, nesulaiko kvapo lituanistinės mokyklos mokiniui, kai jam papasakoji? Todėl norėčiau paklausti: Ar iš šio kelio reikia kur sukti? Kažin kur reiktų pasukti?

     Kaip patriotiški Amerikos lietuviai, sutiksime, kad tas Amerikos Lietuvio kelias yra puikus! Ypač žavinga jo kryptis — į Lietuvos Laisvę... Tačiau budėkime, ypač vyresnieji, kad tame kelyje mažiau atsirastų aštrių duobių, tiesiog pavojingų skylių, pro kurias iškristų kiekvienas mums brangus lietuvis. O nelygumų jau atsiranda. (Tai natūralu: keliai vis išsidėvi). Tokie nelygumai yra mūsų nykstančios ir tuštėjančios parapijos, ne visą jaunimą apimančios lituanistinės mokyklos, ypač perdidelis nuošimtis kuriamų mišrių šeimų, mūsų pačių jau toks be laiko susnūdimas...

APIE DARBUS IR KRYPTĮ AMERIKOS LIETUVIO VIEŠKELYJE

     Visų pirma turėtume įsisąmoninti, kad esame Amerikos lietuviai o ne Lietuvos! Lietuvos lietuviai yra Lietuvoje, ir mes galime pasidaryti Lietuvos lietuviais tik grįždami į Lietuvą. Amerikos lietuviais mes pasidarėme, kai įvažiavome į Ameriką. Daugelis esame ir Amerikos piliečiai. Ir Lietuvoje mus vadina Amerikos lietuviais, myli mus ir laukia iš mūsų didžių darbų prieiti ten ir dirbti, kur jie neturi galimybės prieiti. Taigi kaip tremtiniai, pabėgėliai ar emigrantai, mes ir mūsų būsimos kartos esame atviri galimybėms, kurias išvardijau straipsnio pradžioje. Tos dilemos savo jėgomis pakeisti negalime. Todėl belieka žiūrėti, kaip veikti ir gyventi, kad tik išeitum su kaip galima geresniais rezultatais.

     Taisykime, grįskime, liekime moderniu asfaltu Amerikos lietuvio kelią! Plėskime, platinkime mūsų vieškelį, kad jame sutilptų visi lietuviai, net ir lietuviškai nemokantys, net ir pusiau lietuviai ir lietuvių draugai nelietuviai, bet dirbantys Lietuvos gerovei.

     Iš tikrųjų Amerikos lietuvių jaunimo kelią tegul tiesia pats jaunimas! Mes galime tik padėti, jei prašys pagalbos, pinigais ir patarimu, o pats darbas priklauso jaunimui. Ir kodėl ne? Jaunimas sveikas, energingas, išsilavinęs... Kai mes nurodysime jų darbų kryptį — nepatiks, kad ne patys susirado. Kai savo rankomis ir širdimi ties sau ateitį, tai ką ir kaip nuveiks, tą ir turės. Kodėl mes, vyresnieji, turėtume dirbti už save ir už jaunimą?

     Būdami Amerikos lietuviai, įnešame savo indėlį ir į Amerikos visuomeninį gyvenimą. Jaunimas, Amerikoje gimęs, visiškai integruosis į Amerikos gyvenimą, ir tai mūsų sąlygomis neišvengiama. Negalima reikalauti iš jaunimo negalimų dalykų, pavyzdžiui, kad būtų toks, koks yra Lietuvoje augęs ir brendęs jaunimas.

     Natūralus, neišvengiamas integravimasis nėra beprasmis. Nekalbu apie nutautėjimą! A.a. advokatas Olis viename Vasario 16-sios minėjime pareiškė: "Reikia pastatyti Lietuvos reikalą taip, kad Amerika už jį kovotų". Atseit, kad Lietuvos reikalas būtų Amerikos interesas. Taigi ir Amerikos lietuvio vis didesnis įsiliejimas į Amerikos visuomeninį gyvenimą anaiptol nėra veltui. Būdami mokslo ir kultūros baruose, kartu veikdami Amerikos politikoje, mes daugiau padarysime Lietuvai naudos, kaip užsidarę, veikdami tik parapijos salėse. O tiems visiems darbams reikia tikrai būti nuoširdžiu amerikiečiu. Bet toks Amerikos lietuvis, gal ir silpnai temokantis ar ir visai nemokantis lietuvių kalbos, reikalui esant, niekada nepasisakys prieš Lietuvos reikalus, o kaip tik tie reikalai jam bus labai prie širdies. Ir Amerikos lietuviai pas tokį savo brolį, jei jis būtų aukštame valdžios poste, eis labai drąsiai kaip pas lietuvį.

     O tam dalykui pasiekti, iškilti į Amerikos viršūnes, bent tam tikram laikui, sugebantiems reikia palikti mūsų parapijos sales, kad išeitų į mokslo auditorijas, į politines arenas... Tad Amerikos lietuvio kelio posūkis yra tik ta prasme, kad jungtumės drąsiau į Amerikos kultūrinį ir politinį gyvenimą. Tada ir Amerika mus įvertins daugiau. Ir lietuviški, ir Amerikos reikalai pradės lietis į vieną interesą, nes vadovaujantys žmonės tiems darbams bus Amerikos lietuviai. Tai gali padaryti tik mūsų ateities kartos, tik mūsų Amerikos lietuvių jaunimas.

     Gražu, kai jaunas lietuvis kalba tėvų kalba. Toks jaunimas — tai kaip gražiausi pavasario gėlių žiedai! Visi to norime ir tuo žavimės. Bet realybė rodo ką kita. Tačiau ne tiek svarbu, kokia kalba lietuvis kalba, bet kuo jis jaučiasi! Jei jis jaučiasi lietuvis, tai jis yra mielas mūsų brolis, jam priklauso nuoširdi pagarba ir lietuvio meilė. Nesvarbu, kaip kalbi, bet svarbu kuo jautiesi. Ne žodžiai, bet darbai visuomet rodys, kas tu esi.

     Per Amerikos mokslą, kultūrą į Lietuvos laisvę, jos tikrosios vertės, jos kultūrinio originalumo ir didingumo pripažinimą! Turime ne sukti iš dabar einamo Amerikos lietuvio kelio, o tik gerokai jį praplatinti, nes natūraliai mūsų padaugėjo, truputį struktūriškai pasikeitėme, šuoliais į aukštį pakilo mokslinio išsilavinimo vidurkis, todėl ir daug platesnės galimybės atsivėrė mūsų veikloje. Jų galutinis tikslas, kaip minėjau, yra Lietuvos laisvė.

     O mūsų kelias savaime pasisuks reikiama kryptimi, kai į dainų šventę su chorais vyksime į Vingio parką Vilniuje, kai Padėkos pamaldoms pasaulio lietuviai susirinksime Aušros Vartuose, kai Pasaulio lietuvių jaunimo kongresų baigiamoji programa bus atliekama Vilniuje, Katedros aikštėje, aukštai, Gedimino kalne, plevesuojant Lietuvos trispalvei.

•    JAV-se kas aštuntas baltųjų vaikas ir du penktadaliai negrų vaikų prieš 18 m. amžiaus auga namuose, kur nėra tėvo.

•    Japonijoje 1976 m. buvo 1.823.617 gimimų ir 664.106 negimusių nužudymai.

•    JAV-se yra 780 teatrų, kur rodomi vien tik pornografiniai filmai.