K M. •
Dabar aš jau vedęs, pats auginu sūnų, todėl galiu blaiviai įvertinti, kaip esu paruoštas gyvenimui.
Noriu perspėti brangiąsias mamas: per daug jūs sūnus mylite, per daug lepinate ir visai neparuošiate kasdieniniam gyvenimui. Kad ir tokia statistika: vaikinai dažniau meta studijas, daugiau jų ir akademines atostogas išsirūpina. Ir man vos taip nenutiko.
Lankydamas pradžios mokyklą ir gimnaziją, viskuo buvau aprūpintas. Į parduotuvę tik iki kokių 11-12 metų buvo įdomu vaikščioti, vėliau — atsibodo, ėmiau teisintis laiko stoka, taip nesunkiai ir atpratinau mamą nuo savo paslaugų. Taigi augau be jokių pareigų namuose. Valgis — paruoštas, net sumuštiniai aptepti, kad tik nepapusryčiavęs neišeičiau į mokyklą. Drabužiai visada tvarkingi, išplauti, išlyginti. Taip ir neteko nė karto skalbti, net savo kojinių. Nežinojau kaip lyginti kelnes, nemokėjau kaklaraiščio susirišti. Būdavo: "Ma, šiandien mokykloje šokiai", ir po valandėlės ant kėdės padėti sniego baltumo marškiniai. Peilio aštrumo kelnių kantas. Viena, ką pats darydavau — tai nusivalydavau batus, retkarčiais nuvalydavau net mamos ir tėtės.
Baigęs gimnaziją, įstojau į universitetą. Apsigyvenau su dviem kitais studentais pas senukus pensininkus. Niekas čia nematė, niekas nesikišo, kaip mes "tvarkėme" kambarį. Greit spėjome įsitikinti, kad šiuo atžvilgiu privačiai gyventi žymiai geriau, negu bendrabutyje, ten komitetai ir komisijos, seniūnai ir komendantai kišasi į tavo asmeninę tvarką.
Teko nuo pirmos dienos pradėti rūpintis pačiu savimi, mamos kartu nebuvo... Mat, mokslo atžvilgiu gimnazijoje buvau pirmas, dalyvavau įvairiuose rateliuose, sporte buvau pasižymėjęs. Nenorėjau atsilikti ir čia. O kai reikia pačiam apsipirkti nuo druskos, duonos iki pieno ir mėsos, pamačiau, kad laiko labai trūksta. Matau, kad visur nesuspėsiu. Pradėjau mažiau kreipti dėmesio į valgį. Kai rytą nebebuvo mamos paruoštų sumuštinių, pirmiausia teko atsisakyti pusryčių. Bandžiau kokią 10-11 val. į kafeteriją ušbėgti, bet ten eilės, o ir brangoka. "Užkirsdavau" valgykloje pietus, o vakare, ką rasdamas (žiūrėk, yra dešros, nėra duonos arba atvirkščiai), kartais ir nieko. Grįžti, sakysim, iš teatro ar kino vėliau, žinai, kad nieko namie "ėdamo" nėra, parduotuvės jau uždarytos. Į kavines nepradėjau vaikščioti, tikrai norėjau mokytis. Svoris greit pradėjo kristi, net skrandis buvo sustreikavęs.
Teko atsisakyti šviesių marškinių. Tiesa, bandžiau vežioti mamai skalbti, bet kad vis rečiau beparvažiuodavau, vis nelikdavo laiko: tai veikla universitete, tai sportas, taip savaitgaliai ir praeidavo. Taigi, mėgstamiausi tapo tamsūs marškiniai ir džinsai, jų lyginti nereikia. Bandžiau dar studijų pradžioje lyginti savo išeigines kelnes: nustačiau laidynės temperatūrą vilnai. Bet, matyt, manosios buvo ne grynos vilnos, dar ir nepridengiau lygindamas, taip ir išsvilinau žymę pirmu pradėjimu. Kaklaraiščio surišimas man pasirodė aukštoji matematika, nors studijavau instrukcijas gerą ketvirtį valandos. Taip teko atsisakyti šios puošmenos. Bet reikėdavo kartais įsisiūti sagą, prisiūti prairusią rankovę. Pasirodo, net siūlą įverti neįpratus buvo keblu — vis pro šalį. Kambario draugams viskas sekėsi ne ką geriau. Nutarėme savo grupės merginas į talką pasikviesti. Tris, kad būtų drąsesnės. Taip ir įpratome: ko reikia, padejuojame, pasiprašome koleges, saldainiais, ledais, vėliau ir vynu pavaišinam. Taip ir pripratom.
Pagaliau nutarėme, kam čia mums vargti, prašinėti, reikia vesti, štai ir vėl kaip prie mamos būsime, — viskuo aprūpinti. Tik mūsų tretysis dar vis delsė. O aš ir kitas kambario draugas pasipiršome ir vedėme.
Išsinuomavome butelį, pradėjome šeimyninį gyvenimą. Aš tikrai kaip pas mamą pasijutau: viskas nupirkta, paruošta, sutvarkyta, ir pinigai skalsesni tapo. Net pagalvodavau, kaip tos merginos ir spėja, o manoji dar ir studentė buvo iš gerųjų.
Tačiau prabėgo metai, sulaukėme sūnelio, ir man, jaunam tėveliui, teko vargais negalais priprasti prie moteriškų rūpesčių. Nejučiomis išmokau taupyti laiką ir visur suspėti, tiesa, visuomeninę veiklą ir sportą teko apriboti, nes visai atsisakyti neleido mano idealioji žmona.
O mano kambario draugas šeimyninio gyvenimo bandymo neišlaikė: gimus kūdikiui, prasidėjo nesutarimai, draugas pradėjo vėlai grįžti namo ir dar neretai įsigėręs. Metė studijas, ėmė dirbti, trūko pinigų, nes įprato "budėti" kavinėse, kad nereikėtų klausytis vaiko ir žmonos riksmo. Pagaliau jis paliko šeimą, išėjo pas linksmą, turtingą našlę (prekybininkę), labai panoro viskuo aprūpinto gyvenimo.
Tretysis liko nevedęs, bet nenormalia mityba sugadino skrandį, ėmė dažniau lankyti daktarą nei paskaitas, atsidūrė pagaliau ligoninėje, teko laikinai nutraukti studijas.
Gal tai, sakysite, išimtys. Teko išsišnekėti su kurso draugais. Panašiai kasdieniškam gyvenimui ruošėsi ir kiti.
Brangiosios mamos, būkite geros, pratinkite ir berniukus prie darbo, naudokitės mūsų gerais norais. Juk būdami maži, mes taip norime padėti savo mylimoms mamytėms, tik jūs mus neretai genate į šalį, esą ne vyriškas čia darbas. O "vyriškas darbas" dabartinėmis sąlygomis — televizijos žiūrėjimas, laikraščių skaitymas. Štai tėtės pavyzdys ir patraukia bręstantį jaunuolį.
O jūs, brangiosios mamos, ir sūnus, ir dukras vienodai spauskite prie darbo. Nereikia, kad ir jūsų dukros per daug aukotųsi vyrui, jam pataikautų ir visą namų rūpesčių naštą pačios neštų, kaip ir mano žmona pirmaisiais metais. Tai bereikalinga auka, kurią ne kiekvienas supranta (mano draugas nesuprato).