TERESĖ KEZIENĖ

    Nedidelės įmonės kabinetas. Trys rašomieji stalai. Dar prieš devynias prasiveria durys. Tyliai, ramiai įeina Laima, pamerkia vazelėje gvazdiką ir sėdasi prie savo aplankalų.

    Praeina kelios minutės. Koridoriuje pasigirsta energingi žingsniai, trinkteli durys. Tai Aušra.

    Lygiai devintą pūškuodama prie savo stalo atsiiria Dalia. Sunkiu pavargusiu kūnu ji ne sėdasi, o tiesiog krenta į krėslą.

    Taip nedidelės įmonės kabinete prasideda darbo diena.

AUŠRA

    —    Paskutinį, tikrai paskutinį kartą taisau Laniausko klaidas. Meistras, vadinasi! ... — Ir Aušra raudonu pieštuku riebiai perbraukia popieriaus lapą. — Vyti tokius nemokšas iš darbo — sakiau ir visuomet sakysiu!

    Vos girdimai kapsi elektroninės skaičiavimo mašinos klavišai. Bėga žali skaičiai. Brėžinyje ryškėja vis naujos linijos. Aušra gėrėdamasi žiūri į savo darbą. Ką ne ką, o dirbti ji moka. Tai pripažįsta visi.

    Ūmai plūstelėjusį džiaugsmą nustelbia kitas jausmas. Dalia ir vėl sėdi susiėmusi galvą. Jos darbas nė nepradėtas. Nežinia, kiek ji šitaip sėdės. O paskui prasidės į-prastinė komedija.

    Štai jau ir prasideda... Laima tyliai praveria langą, "Tau, Dalyte, reikia daugiau gryno oro", — Aušra girdi saldų Laimos balsą. Ant stalo atsiranda stiklinė vandens. "Atsigerk, Dalyte, vanduo sunkumą nuplauna". Kai pakvimpa vaistais, Aušra išlekia į koridorių.

    Kai ji grįžta į kabinetą. Dalios kėdė jau tuščia: Laima bus nutempusi į poilsio kambarį. Ir stalas švarus. Kaip ir kiekvienąsyk tokiu atveju. Dalios darbą ant savo stalo persikelia Laima.

    —    Tu, Laima, tikra keistuolė, — sako valdydamasi Aušra. Už ką tu tempi šitą jungą? Ką tau duoda tas darbas už du?

    —    Aš apie tai negalvoju, bet kitaip elgtis negaliu. Be to, ne už du dirbu, tik padedu.

    —    O aš galvoju — tu dirbi už Dalią. Aš nuolat taisau tai vieno, tai kito klaidas, tarp kitko, ir Dalios. Šitaip sukuriam sąlygas laikytis netikėliams. Šitaip padedame jiems įsikibti kėdės, kai jos laukia gabesni, jaunesni, pažangesni.

    —    Ar tai žmogiška, ką tu siūlai?

    —    O tu man atsakyk, kas čia — vaikų darželis, ligoninė? Čia įmonė. Kodėl aš turiu dirbti už kitus? Sergi, negali, nesugebi — mesk darbą, ieškok tokio, kur dirbdamas negadintum sau ir kitam nervų, kuris atitiktų tavo jėgas.

    Laima tyli, neatsako.

    Ir Aušra tęsia toliau:

    — Žmogus turi žinoti savo vietą. Kai nežino, ima gižti, demonstruoja savo sopulį ir nori, kad visiems skaudėtų.

LAIMA

    Kambaryje žydi gvazdikas. Langai dideli, žeria spindulius. Viskas blizga švara. Ir vis dėlto jame niūru. Kodėl mūsų kambaryje niūru? O gal ne kambaryje, gal širdyje negera?

    Neatsakiau Aušrai. Beveik demonstratyviai nutylėjau. Ką galima pasakyti žmogui, kuris turi savo požiūrį ir negirdi kito nuomonės, jos nepriima, negerbia.

    Laima stengiasi įveikti kartėlį, sukeltą Aušros žodžių, dirba dar įnirtingiau, bet mintis vis grįžta. Kas gyvenime svarbiau: ar pačiam iškilti, sublizgėti, ar kitą palaikyti, paskatinti? Meistras Laniauskas, kurio Aušra pradeda nebepakęsti, ne žioplas, ne apsileidėlis. Jo klaidos greičiau iš didelio veržlumo, iš nepatyrimo. Ne tik laikas, bet ir parama padarys iš jo gerą specialistą. Niekas negimsta su marškiniais.

    Dalios likimas dramatiškesnis. Liga pasigviešė pačią jaunystę, tačiau merginos nepalaužė.

    Labai paprasta eiti per gyvenimą, kai netrūksta sveikatos ir gabumų. Kasdien ateiti prie darbo stalo, įveikti, kas beveik neįveikiama, — ne kiekvienam pasiekiamas narsumas. Kodėl šito nematom, kodėl į kiekvieną žiūrime iš sau naudingų pozicijų? Kodėl nepastebim, kad tuomet, kai liga atleidžia varžtus. Dalia padaro tai, ko nepadaryčiau nei aš, nei Aušra!

    Žmogaus misija sudėtingesnė, negu atlikti kasdieninį darbą. Truputis valios, atkaklumo, gabumų — ir padaryta. Gyvenime be viso šito dar kažko reikia. Ko? Kambaryje mes tik trys, o ankšta, netelpam. Pernelyg daug galvojame apie save, nematome kitų rūpesčių, skausmo, esame abejingos.

    Žmogų vertiname už pareigas, už žinias, už darbą. O virš viso to turėtų iškilti žmogiškumas — visų vertybių vertybė.

DALIA

    Pažinimas ateina per išgyvenimą. Visiškai natūralu, kad Aušra manęs nesupranta, nemėgsta. Ji dar nežino, kas yra negalia, kokia ji baisi. Ir nereikia, kad sužinotų. Tik tie, kurie nepatyrė skausmo, ar moka taip branginti gyvenimą?

    Aš žinau, kas manęs laukia. Gydytojų geri žodžiai ir tabletės palaiko, bet nepadarys, kad būtų lengviau. Bus sunkiau ir sunkiau. Šie aplankalai ant stalo — mano ryšys su gyvenimu. Tada, kai paskutinį kartą juos užversiu, ateis ne tik vienuma. Ateis žinia, kad grumtynės pralaimėtos. Ateis patalas. Ateis motinai paskutinis smūgis jos gyvenime.

    Turiu laikytis šito stalo, šitos kėdės, nors žinau, kad ne vien Aušrai užkliūnu. Kai labai sunku, nebegali būti teisingas, ieškai, reikalauji paspirties, ją priimi egoistiškai, lyg atlyginimą už savo nelaimę.

    Be Laimos paramos nebeišsiversčiau. Ar priimčiau ją iš Aušros? Nežinau. Jos pasitikėjime, jos įsitikinimuose pernelyg daug paniekos kitiems.

    Kodėl žmonės taip bijo būti geri?

    Kaip ir paprastai. Aušra atsisveikina pirmoji. Trinkteli durys, ir žingsniai nukaukši koridoriumi.

    Daliai pasikelt nuo kėdės nelengva. Ir jai padeda švelni, šilta Laimos ranka.

    Nedidelės įmonės kabinete darbo diena pasibaigė. Darbas padarytas. Tik kodėl ši diena neatnešė džiaugsmo?