G. MATULIENĖ
Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog svarbiausia socialinė problema kaip gyventi su žmonėmis. Tiksliau būtų — kaip bendrauti su žmonėmis, nes teisingas, optimalus bendravimas—geros nuotaikos, kūrybingos veiklos laidas, kelias į psichologinę harmoniją, pasitenkinimą savimi.
Sugebėjimas bendrauti su žmonėmis neateina pats savaime. Tai gana sudėtingas procesas, turintis glaudų ryšį su savireguliacija. Save reguliuoti, — vadinasi, nugalėti turimas ydas ir trūkumus, valdyti savo charakterį, griežtai kontroliuoti savo veiksmus. Kasdieniniame gyvenime, kai žmogus susiduria su daugybe situacijų, savireguliacija pareikalauja ir didelių valios pastangų. Deja, šių valios pastangų dažnai pritrūksta. Daug lengvesnis yra kitas kelias — o būtent, per daug nesistengiant suprasti situacijos, svarstyti, kritikuoti, nurodinėti, kaip turėtų elgtis kiti. Tokiu atveju gal viskas gerai ir pasibaigtų, jeigu... žmogus pats savęs nevertintų ir jo poelgiai nebūtų lydimi emocijų.
Bendraujant su žmonėmis visuomet būtina prisiminti, jog bendraujame su emocinėmis būtybėmis, kurios priklausomai nuo jų individualių savybių skirtingai reaguoja į įvairius faktus. Kaip teisingai yra pasakęs Andrė Morois — faktai yra svarbus dalykas, tačiau svarbesnis yra klausimas, kaip reaguojame į faktus. Pavyzdžiui, kritika kitų žmonių atžvilgiu beveik visuomet stato priešininką į gynimosi pozicijas ir verčia ieškoti argumentų pasiteisinti. Todėl, net jeigu žmogus ir neteisingai elgiasi, jis nenori prisipažinti esąs kaltas ir bando pasiteisinti bent tuo, kad toje situacijoje kitaip buvo neįmanoma.
Kiekvienas žmogus paprastai vertina save geriau, negu yra iš tikrųjų. Todėl nereikia labai stebėtis, kai antivisuomeniškai besielgiantys žmonės nekaltina savęs, o ką jau bekalbėti apie dirbančius kolektyve žmones, turinčius vieningus tikslus ir uždavinius. Socialiniai psichologai tvirtina, jog žmogus turi pasirinkimą ne tik suvokime, bet ir atmintyje. Dabartiniai žmogaus pergyvenimai veikia praeities prisiminimus. Pavyzdžiui, kai žmogų kritikuoja, jis atsimena apie jį kritikuojantį ir tai, kas buvo nemalonu praeityje. Todėl vienas iš reikšmingiausių principų žmonių bendravime — tai neįžeidinėti žmogaus orumo. Tik vidutinybės ir karjeristai primena žmogui visus jo trūkumus ir atkakliai tyli, kai jis padaro gera.
Amerikiečių filosofas John Dewey tvirtina, kad kiekvienas žmogus turi poreikį "būti pripažintu". Dėl to kiekvienas žmogus stengiasi atitinkamai save išreikšti. Kadangi saviraiškos poreikis suprantamas labai įvairiai, tai, jeigu žmogus negali savęs išreikšti darbe, jis bando tai padaryti neformalioje draugų grupėje, ima ultramadingai rengtis, kiti net suserga, negalėdami kitaip patraukti dėmesio. Tenka pasakyti — jeigu kolektyve žmogus jaučia, kad juo niekas nesirūpina, vargu, ar galima laukti iš jo teigiamų rezultatų darbe ir aktyvaus dalyvavimo visuomeniniame gyvenime. Iš čia išplaukia antras žmonių bendravimui svarbus principas — sugebėjimas nuoširdžiai įvertinti žmogaus darbą. Reikėtų pabrėžti esminį skirtumą tarp sugebėjimo įvertinti ir gana plačiai paplitusio — pataikavimo. Jeigu pirmojo kriterijus yra nuoširdumas, tai antrojo — nenuoširdumas arba pastangos sakyti žmogui tai, ką jis apie save galvoja. Kitas dalykas — įvertinti — vadinasi, įsigilinti ir pasistengti suprasti, kas žmoguje iš tikrųjų vertinga ir kas jo atliktame darbe yra teigiama. Tai jau gali būti pagrindas, ant kurio iškils aukštesnis kryptingas veiklos rūmas. Žmogaus veiksmai susiję su jo norais, savęs išreiškimu, todėl geriausios pastangos veiklai yra sužadinti norą veikti. Kaip tai padaryti? Be abejo, tai nelengvas uždavinys. Jis reikalauja stebėti žmogų įvairiose situacijose, pasistengti jį suprasti, sugebėti pažiūrėti į daiktus kito žmogaus požiūriu ir prognozuoti, kas šiuo metu jam būtų aktualu. Tokių dalykų neįmanoma atlikti vien formaliai bendraujant su žmogumi. Čia jau reikalingi ir neformalūs santykiai, išeinantys iš gamybinių klausimų rato. Reikšmingas šiuo atveju principas — atidumas savo pašnekovams. Ypač svarbu yra mokėti išklausyti, nesistengiant pertraukinėti ir neapiberiant eibe klausimų savo pašnekovą. Net ir dalykiniu reikalu atėjęs žmogus visuomet perduoda dalį informacijos apie save. Ką jau bekalbėti apie tokius atvejus, kai mes specialiai pasidomime savo pašnekovu.
Sėkmingam tarpasmeniniam bendravimui priskirtinas principas — nebūkite visuomet rūstūs ir nesigirkite savo nesėkmėmis. Džiugiai nusiteikęs žmogus tampa lyg prieplauka nesėkmių valandomis, o nuolatiniai skundai daro jį panašų į kiaurą stogą, pro kurį nuolat lyja. Bendravime reikia mokėti šypsotis.
Kaip nurodo fiziologai, neigiamos emocijos — liūdesys, baimė, prislėgta nuotaika — gali būti psichinių sutrikimų priežastimi. Tačiau neigiamų emocijų šiandieniniam žmogui išvengti yra sunku, nes gana dažnai patenkama į padidintas psichinio perkrovimo situacijas: kasdien gauname daug naujos informacijos, priimame sprendimus, mažai judame ir t.t. Norint suprasti neigiamų emocijų įtaką žmogui, reikia trumpai išsiaiškinti, kaip veikia psichinio perkrovimo mechanizmas. Kai tik pavojaus signalas (arba psichinis dirgiklis) pasiekia smegenis, vidaus sekrecijos liaukos išskiria į kraują didelį kiekį hormonų — adrenalino, kuris paruošia organizmą aktyviam veikimui. Ši potencinė energija turėtų pereiti į raumenis, raumenys atliktų tam tikrą darbą, ir vidinis įtempimas būtų realizuotas veiksmu. To nesant ant kraujagyslių sienelių sėda cholesterinas, padidėja kraujo krešėjimas. Situacijai besikartojant, kai nėra aktyvios fizinės iškrovos, šie reiškiniai turi neigiamų pasekmių sveikatai. Taigi vienas iš sėkmingo bendravimo principų būtų nesukelti stresinių situacijų.
Žmonių tarpusavio santykiai yra plati ir sudėtinga problema, kurios trumpai neįmanoma išgvildenti visapusiškai, nes žmonių elgesys yra labai skirtingas, todėl čia pateikti tik patys bendriausi principai, kurie reikšmingi sutelkiant kolektyvą kryptingai socialinei veiklai.