P. DAUGINTIS
Man seniai knietėjo sužinoti, kaip po II Pasaulinio karo Vakarų Vokietija iš karo griuvėsių ir nacių paliktos suirutės per 25 metus tapo 4-ji pasaulio ūkinė galybė, turi tokį aukštą pragyvenimo lygį ir tokį pastovų politinį gyvenimą; vienu žodžiu, norėjau sužinoti, kaip įvyko tas "vokiečių stebuklas".
Dabar jau sužinojau ir noriu apie tai parašyti. Š.m. balandžio mėnesį Montevideo mieste teko dalyvauti seminare — studijų dienose apie V. Vokietijos ūkio pagrindą — laisvą rinką su socialiniu atsakingumu. Paskaitas skaitė 6 žymūs vokiečiai ekonomistai, profesoriai, darbdaviai. Vokiečių Katalikų darbdavių (employers) sąjungos nariai. Nusipirkau ir jų paskaitų knygą ispanų kalba "Economia Social del Mercado en la Experiencia Alemana" (Santiago, 1976, Ediciones Acongagua).
"Vokiečių stebuklą", jų liudijimu, padarė darnios pastangos darbdavių, darbininkų ir valdžios. Vokiečiai pasimokę iš diriguojamo tautos ūkio klaidų nacionalistų Vokietijoje, fašistų Italijoje ir komunistų Sov. Rusijoje bei skaudžių pasekmių klasių kovos su visiems nuostolingais dažnais, ilgais streikais kapitalistiniuose kraštuose. Jie nusprendę remtis Katal. Bažnyčios socialinio mokslo skelbiama nelygstama kiekvieno žmogaus verte, privatine nuosavybe su socialinėm pareigom, darbdavių ir darbininkų taikiu sugyvenimu, laisvu ūkininkavimu, tačiau su socialiniu atsakingumu.
Tad valdžia nauja konstitucija nustatė ir gerais įstatymais įgalino išaugti privatinę nuosavybę su uždėtom socialinėm pareigom, verslininkų (pramoninkų, ūkininkų, amatininkų, prekybininkų, bankininkų...) stiprią veiklą rinkoje su laisva konkurencija ir socialinio teisingumo darbininkams vykdymą. Valdžia, vadovaujama krikščionių demokratų kanclerio Konrad Adenauer ir labai gabaus ilgamečio finansų ministro Ludwig Erhard, palaikė gana pastovią vokiečių markės vertę.
Darbdaviai didelio sumanumo, sąmoningo atsakingumo už darbininkus, ryžto, modernios technikos ir socialinių mokslų dėka pajėgė savo įmonėse ir kitose verslovėse suderinti tris dalykus:
1. savo įmonių našumą — pagaminti daug gerų produktų ir atlikti patarnavimų su nedidelėm išlaidom ir taip atsilaikyti vidaus ir tarptautinėje rinkoje prieš kitų konkurenciją, kad ir su nedideliu 15-2% pelnu;
2. išlaikyti savo ūkišką laisvę, netampant kitų, didesnių įmonių filiale ir neprašant iš valstybės subsidijų ar protekcijos, kad nereikėtų priklausyti nuo valdžios partijos politikų malonės ar nemalonės, kurie nepajėgūs spręsti ūkiškus klausimus;
3. patenkinti savo darbininkus, vykdant socialinį teisingumą, gerom algom, gerom darbo sąlygom ir lygiateisiu, žmonišku bendravimu su jais.
Tai atliko drauge dirbdami, padedami ir bendradarbiaudami su darbininkais, su Gewerkschaft-darbininkų sindikatu ir savo įmonių tarybom. Teisingas, t.y. ūkiškai į-manomas mokėti algas įvairių rūšių, kategorijų ir specialybių darbininkams ir tarnautojams nustato kolektyvinėmis sutartimis darbdavių sąjungos ir Gewerkschaft, darbininkų sindikatas. Todėl didesnių ir dažnų streikų yra nedaug. Nustatytos mokėt minimalinės algos neleidžia taip pat konkurentams daug pigiau parduoti rinkoje savo gaminius.
Gewerkschaft, darbininkų sindikatas su įvairiom sindikatų federacijom, sąjungom ir vietos sindikatais, yra labai stiprus ir į-takingas veiksnys. Jis yra vienas visiems darbininkams ir tarnautojams, nors linkęs kiek kairėn, tačiau nėra pasidavęs jokiai politinei partijai, kaip tai yra kituose Europos kraštuose. Jam yra įstatymu uždrausta ir praktiškai jis nesikiša į įmonių ir kitokių verslovių vidaus reikalus. Tačiau įmonės taryba ar verslovės vadovybė gali kviestis jį pagalbon, prašyti jo patarimų, tarpininkavimo.
Įmonės taryba, darbininkų ir tarnautojų slaptai renkama 3 metams, padeda administracijai ir pati rūpinasi gerų darbo ir sveikatos sąlygų palaikymu, dar atskiru senatvės fondu (kurį turi 86% verslovių), pasitaikančių sunkumų, kivirčų taikiu išsprendimu (kartais tam sudaromos komisijos) darbininkų profesinio išsilavinimo pakėlimu ir t.t. Jos taip pat ar pritaria, ar ieško kokios išeities, ar priešinasi darbininko atleidimui iš darbo. Paskutiniu atveju nesutarus, klausimą sprendžia darbo teismas. Bet jos nesikiša į įmonės vadovybės nutarimus, kad išlaikytų jos vienumą ir atsakomingumą. Iš pagrindų pertvarkant įmonę, keičiant darbo rūšį, visai uždarant verslovę ir panašiais atvejais, prie įmonės tarybos sudaroma ekonominė komisija. Tačiau ji turi tik patariamąjį balsą.
SANTVARKOS NAUJUMAI IR SKIRTUMAI
Tokiu būdu jie sukūrė naują tautos ūkio santvarką — socialią laisvos rinkos ekonominę santvarką. Jie pripažino ir paliko svarbųjį tautos ūkio pagrindą — rinką su laisva konkurencija. Tai yra sena ir bendra su visais laisvojo tautos ūkio ir laisvos rinkos šalininkais, tad ir su liberalinio ir neoliberalinio kapitalizmo šalininkais.
Tačiau jie drįso pasinaudoti nauja ekonomistų ir kitų įžvalga: pasiūlos ir paklausos rinkoje dėsnis nėra tarsi natūralinis įstatymas, t.y. paklausai prekių rinkoje didėjant, didėja ir jų pasiūla, panašiai, kaip kad šilumai didėjant, visi kūnai didėja, plečiasi, o šilumai mažėjant, atšalant temperatūrai, kūnai mažėja, traukiasi. Jis yra įstatymas ūkiškų veiksmų, daromų laisvų žmonių, santykiaujant su kitais. Todėl žmogus yra už juos atsakingas kitiems, turi socialinį atsakomingumą. Užtat ir bendruomenė turi teisę tuos veiksmus rinkoje tvarkyti, kontroliuoti, valdyti.
Tai turi daryti patys laisvos rinkos dalyviai ir pačios ūkiškos bendruomenės valdomieji organai ar jų grupių atstovai, kiek jie pajėgia (juk jie ne maži vaikai ar nepribrendę socialiai, bendruomeniškai); o ko jie nepajėgia, tai turi atlikti politinės bendruomenės vadovybė, t.y. valstybės valdžia, pvz. įstatymais drausti sudaryti monopolius, o nusižengusius stipriai bausti; palaikyti pastovią pinigo vertę, eksportą, nustatyti bendrą socialinę, ūkinę, muitų politiką ir panašius dalykus.
Taip dviem dalykais naujoji ūkinė santvarka — sociali rinkos ekonomija — skiriasi nuo liberalinio ir neoliberalinio kapitalizmo santvarkos, sakytume, nuo individualios rinkos ekonomijos, kuri nepripažįsta individų, dalyvių socialinės atsakomybės ir kuri bet kokiai valdžiai (socialiniam autoritetui) ir net valstybei praktiškai teskiria policijos rolę, o visur kitur mato jos bereikalingą, net žalingą kišimąsi į ne savo reikalus (liberalinis kapitalizmas), ar tik labai ribota forma, specialiais atvejais, pvz. kolektyvinių darbo sutarčių sudarymas.
Tuo pačiu ji skiriasi ir nuo "santvarkos", praktikuojamos vadinamosios "gerove aprūpintojos valstybės" (Wohlfartsstaat) ir socialistinių tendencijų kraštų, kaip Švedija, Danija, iš dalies Anglija ir net Prancūzija. Jose valstybės valdžia per daug kišasi į laisvos rinkos ir ūkiškos bendruomenės valdymąsi.
Buvo įdomu ir džiugu sužinoti ir šiame straipsnyje parašyti, kad yra ir jau įgyvendinama trečia nauja ūkinė santvarka, nors daugelis kapitalistų tvirtino ir kitus individualios laisvės ir privačios nuosavybės netekimu baidė sakydami: "Tarp liberalaus kapitalizmo santvarkos ir komunistinės vergovės negali būti trečios ūkinės santvarkos". Tos naujosios socialios rinkos ekonomijos santvarkos dėka didžiulės 60 milijonų Vak. Vokietijos darbdaviai ir darbininkai sutartinai dirba ir turi aukštą pragyvenimo lygį. Jos dėka nėra ten aršios klasių kovos ir pragaištingos, stiprios komunistų partijos.
KO TRŪKSTA?
Norėdavau studijų dienomis paklausti vokiečių paskaitininkus:
— O kodėl paskutiniuose Vak. Vokietijos parlamento rinkimuose tiek daug balsų gavo socialistų partija, kuri dabar draug su liberalų vokiečių partija valdo kraštą? Ji juk yra partija visai kitaip vertinanti laisvą rinką, privačią gamybinę nuosavybę ir privačius bankus labai apribojanti, net suvalstybinanti.
Neklausiau jų, nes tai būtų išėję iš seminaro ribų. Jei būtų galėję, jie, tur būt, būtų atsakę:
— Sociali rinkos ekonomija yra tik dalis, nors ir svarbiausia, viso krašto ūkio santvarkos. O ir ši yra dalis visos socialinės krašto santvarkos. O naujosios, bendruomenišką žmogaus prigimtį atitinkančios socialinės santvarkos Vak. Vokietija turi tik kolektyvinėm sutartim, vykdomą darbdavių gerą pradžią, pvz. tvarką algom nustatyti sąjungų ir Gewerkschaft, darbininkų sindikato; sistemą pensijų, ligos ir nedarbo kasų, administruojamų ir valdomų per pusę darbdavių ir darbininkų atstovų; bendravaldystės teisę, kurios dėka nuo 1951 metų didelių įmonių aukštąjį valdymo organą — priežiūros tarybą — sudaro pusė darbdavių ir pusė darbininkų atstovų, o nuo 1977 m. įvedama ir visose didesnėse įmonėse bei kitose verslovėse; tik 340 įmonių (tarp jų ir Siemens) duoda savo darbininkams ir tarnautojams įmonių akcijų ir taip yra padariusios juos savo verslovių nuosavybės dalininkais.
Jie neminėjo, kad darbininkai nedalyvauja tiesiogiai įmonių pelne, kad mažas nuošimtis darbininkų vaikų gali lankyti aukštąsias mokyklas, užimti svarbias atsakingas vietas...
Todėl darbininkija dar nėra visai patenkinta ir lygiateisė su kitų visuomenės sluoksnių žmonėmis. Užtat ji dar ir susižavi socialistų ir kitų radikalių grupių viliojančiais pažadais.
Bet palengva ir naujoji socialinė santvarka Vak. Vokietijoje ir kitur skinasi sau kelią žmonių protuose, širdyje ir gyvenime tarp aršios klasių kovos kapitalistinėje santvarkos ir kolektyvistinio vylingo komunizmo sukeltų stiprių neapykantos aistrų, įsigyvenusių klaidų, iš anksto priimtų, įpirštų, nepatikrintų nusistatymų. Ši trečioji naujoji socialinė santvarka remsis visų klasių taikingu sugyvenimu, lygiateisiu bendravimu ir brolišku solidarumu.