STASYS YLA
(Paskaita, skaityta Nek. M. Pr. seserims 1978.IV.2)
Bendruomenė nelyginant koks žvaigždynas: vienaip atrodo žiūrint paprastom akim, kitaip per teleskopą. Vienaip ar kitaip žiūrėsi, vis tiek yra kažkokia paslaptis. Tą paslaptį bando atidengti sociologai, psichologai, antropologai. Bando ir teologai — ec-clesiologai, pastorologai.
Bendruomenė nėra vienalytiška: įvairūs jų tipai, įvairios paskirtys. Bet yra kažkas bendra visoms bendruomenėms. Dėl to pirmiausia — gal ir svarbiausia — išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl bendruomenę jungia, padaro ją tam tikrą organišką vienetą. Bene labiausiai organiškos yra šeima ir gentis-tauta; jos kuriasi natūraliai. Kitos bendruomenės išauga kuriai nors gyvenimo paskirčiai ar uždaviniui. Tokios yra vienuoliškos bendruomenės. Bažnyčios kanonai reikalauja, kad žmonės, kurie nori sekti tris Kristaus patarimus — neturto, skaistybės, klusnumo — gyventų bendrą gyvenimą (vita communis).
BENDRAS GYVENIMAS
"Bendras gyvenimas" atrodo neryški sąvoka. Bandykim aiškintis. Sakysim, žmonės gyvena viešbučiuose, moteliuose, kondeminijose. Turi bendrą pastogę, bendrus patogumus, bendrą minimalinę tvarką. Bet jie nebendrauja — neturi kas juos rištų giliau. Imkim kunigų seminarijas. Čia jauni žmonės gyvena bendrai ir turi bendrą tikslą — siekti kunigystės. Tas tikslas išsibaigia po 5-7 metų, bet juos toliau sieja kunigystė. Bendrą tikslą žmonės turi ir kacetuose. Tai savisaugos tikslas — išsilaikyti, išvengti grėsmių, mirties. Tikslas, aišku, laikinas ir ribotas.
Neseniai baigiau skaityti Vytauto Sirijos Giros apysaką "Atlanto idilės". Autorius, žvejybos laivyno gydytojas, aprašo bendrą gyvenimą laive, kuris išbuvo vandenyse apie metus, kol grįžo į Klaipėdą. Kas gi ten riša šimtinę ar daugiau žmonių? Pirmiausia darbas ir tvarka. Tinginių nesą tarp jūreivių... Riša ir bendras pavojus: užvažiuos ant minos, susidurs su kitu laivu rūko metu — ir eik į jūros dugną. Šilumos ar draugystės ten nesą — visi lyg priešai vienas kitam. Tik išlipę į krantą, išsivadavę iš metalinės ankštumos, iš jūros supimo, pasidaro draugais.
Išvada būtų tokia. Bendram gyvenime neužtenka vienos pastogės — reikia kokių nors bendrų tikslų. Neužtenka ir bendros tvarkos — reikia šilumos. Neužtenka grėsmės ir baimės, kaip kad būna laive, kacete ar kalėjime. Charles Carlson, kuriam teko būti kalėjime, savo knygoj "Born Again" pastebi, kad kaliniai užsidarę savyje, visų nervai pertempti: maža kibirkštis, ir kimba vienas kitam į plaukus. Carlson pradėjo organizuoti maldos grupes, ir su tuo dvelktelėjo tarp žmonių Dievo dvasia... Bendram gyvenimui reikia dvasios ir širdies.
Prancūzų dominikonas Tėvas A. Plė parašė knygą seserų kapelionams. Knygą pagyrė Prancūzijos vyskupų komisija. Autorius sako, kad bendram gyvenimui vienuolynuose reikia pilno seseriškumo, kuris reikštųsi gera valia, nuoširdumu, pagarba, paslaugumu, bendradarbiavimu, kaip kad būna gerose šeimose. Čia visi laikosi tos pačios tvarkos ir papročių, nusilenkia autoritetui, kuris yra tėviškas-motiniškas (Plg. Directoire des Prêtres chargé de Religieuses. Paris 1954, 83).
Autorius primena pirmuosius krikščionis, kaip pavyzdį vienuoliškom bendruomenėm. Tą gyvenimą taip aprašo Apaštalų darbai. "Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra... Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų... Jie kasdien sutartinai buvodavo šventykloje" (2,42-46). "Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra" (4,32).
Taigi, turim du susigyvenusios bendruomenės pavyzdžius: pirmųjų krikščionių ir geros šeimos.
VIENINGA BENDRUOMENĖ
Susigyvenusi bendruomenė turėtų būti ir vieninga bendruomenė. Bet ką reiškia vieninga? Yra žinomi labai neigiami vienijimo pavyzdžiai. Bolševikai visus verčia taip daryti, galvoti ir tikėti, kaip nori viena jų partija. Kitas pavyzdys nacinė Vokietija: Ein Volk, ein Reich, ein Fuehrer — viena tauta, viena valstybė, vienas vadas. Viskas viena pagal vieną modelį, kurį nustatė Hitleris ir jo partija.
Mums įsidėmėtinas toks klasiškas principas: vienybė įvairume — Unity in diversity. Bendruomenė tik tada yra bendruomenė, kai yra įvairumas. Jis savaime pasidaro dėl skirtingo amžiaus, išsilavinimo, gabumų, temperamentų, pareigų. Įvairumas praturtina, paįvairina, paspalvina gyvenimą. Sakysim, seminarijoj mes turėjom įvairių teigiamų pavyzdžių, bet ir tokių, kuriuos vadinom oro siurbliais, žinių nešiotojais, ristininkais, angelėliais. Oro siurbliai pirmieji išlėkdavo iš ryto į kiemą, pirmieji po pamokų į sodą ir traukdavo gryną orą, kilnodami rankas ir kraipydamiesi. Angelėliai sudėdavo rankas maldų metu kaip kūdikiai, akis įsmeigdavo altoriaus viršūnėn, sutaisydavo baisiai pamaldų veidą, o pertraukų metu kartais sumaurodavo kaip geras jautis. Tie ypatingi charakteriai paspalvindavo bendrą gyvenimą. Kacete turėjom sapnininką, lelijavą molį, o kai jau buvom garbės kaliniai — tysotojus lovoje, naktinėtojus, gerą būrelį plepių ir "knygininkus", kurie, užsėdę stalus, skaitydavo ir skaitydavo. Kalbėtojai ir skaitytojai sudarė dvi grupes, kurios viena antros labai nemėgo. Ir vis dėlto mes buvom vieningi, kur iškildavo bendras reikalas, liečiąs saugumą, savigarbą, švarą bei tvarką... Taigi, vienybė įvairume.
Yra kita žinoma klasinė taisyklė: vienybė principuose, laisvė abejotinuose— nesvarbiuose dalykuose ir meilė visur. Tai reiškia, kad bendruomenėje negali būti nesutarimo, kur yra pagrindiniai ir principiniai dalykai. Bet būtų neprotinga reikalauti vienodos laikysenos, elgsenos ar galvosenos antraeiliuose dalykuose; čia reikia palikti laisvės skirtumams. Svarbiausia žiūrėti, kad visur ir visuose dalykuose nestigtų meilės.
VEIKSMINGA BENDRUOMENĖ
Matulaitis, vienuolijų atnaujintojas ir steigėjas, reikalavo, kad nauji vienuolyno nariai būtų ruošiami specialiems darbams. Kodėl? Paruošti specialistai daro vienuoliją veiksmingesnę, o tuo pačiu praturtina ir jos įvairumą. Kitas jo rūpestis buvo paruošti ir parinkti tinkamus vienuolynų vadovus, kurie koordinuotų, derintų skirtingus žmones, skirtingas pareigas bei darbus.
Tie du dalykai — specializacija ir koordinacija — yra nepaprastai svarbūs bendruomenėje. Specializacija paskirsto darbus, pareigas, uždavinius, o koordinacija juos derina ir veda į bendrą tikslą. Taip yra kiekviename sveikame organizme: rankos, kojos, akys, ausys atlieka specializacijos pareigas, o galvos centrai jas koordinuoja bendram viso organizmo tikslui.
Tačiau tos abi funkcijos turi savo problemų. Pirmiausia problema su specialistais, kurie sunkiai derinasi vienas su kitu. Kiekvienas savo funkciją laiko svarbiausia, dėl to bando paveikti vadovybę savo specialybės labui ir sumenkinti kitos specialybės reikšmę. Vadovybė turi būti labai apdairi, kad nefavorizuotų vienų ir neignoruotų kitų. Jos pareiga suderinti skirtingus specialistų požiūrius ir išbalansuoti jų pasinešimus.
Su specialistais yra dar kitas pavojus. Jie niekur nesijaučia taip saugūs, kaip vienuoliškoj bendruomenėj. Čia jiems sudaromos maksimalinės sąlygos ir duodama daugiau laisvės. Taip nejučiom išauga specialistų individualizmas, nesidomėjimas kitais darbais bei reikalais, užsidarymas tik savo darbo rate, savo veiklos šakoje. Pavojus dar didesnis, kada specialistai ima jaustis vieniši, lyg atskirti, kitų nesuprasti, vadovybės prilaikomi. Taip bręsta nepasitenkinimas, kuris atveda į lūžius. Tur būt, daugiausia paliko vienuolijas kaip tik gerai paruošti specialistai, tapę individualistais.
Pavojuje atsiduria ir tie, kuriems tenka koordinuoti, atseit vadovai. Ne vienas jų pasijunta lyg nepakeičiamas specialistas. Paragavęs tų pyragų, turėjęs daugiau laisvės ir platesnių galimybių, sunkiai begrįžta savo nuotaikomis į eilinio bendruomenės nario padėtį. Kiti, pabuvę vadovais, tariasi įsigiję karizmą, dėl to, pakeisti, nesijaučia laimingi, tampa kritiški. Šis pavojus gal ne toks ryškus mažose vienuolijose. Bet imkim dideles vienuolijas, kurios turi daugiau vadovaujančių postų. Tarp vadovų iškyla lenktyniavimas, noras veržtis aukščiau, ir bendruomenė atsiduria pavojuje suskilti.
Jėzuitų ordinas turi vieną gerą dalyką specialistams. Niekad neleidžia jiems atitrūkti nuo bendrųjų pareigų: vesk rekolekcijas, klausyk išpažinčių, važiuok į parapijas patarnauti, atlik paskiriamus darbus savo namuose. Taip specialistai neišlipa iš bendrų vienuolijos rėmų ir uždavinių. Geras ir kitas patirties padiktuotas principas: nelaikyti vadovais ilgiau kaip du terminus. Grįžk ir būk eiliniu, nulipk nuo pakopos, nesijausk pažemintas ir neieškok privilegijų.
ĮTAKINGA BENDRUOMENĖ
Specialistai ir vadovai yra nelyginant laivo technikai, kapitonai, vairininkai. Kaipgi su eiliniais, paprastais jūreiviais, kurie sudaro daugumą? Koks jų svoris bendruomenėje? Svarbiausia, kad nebūtų tinginių. (Man patiko ir įstrigo toji pastaba Vytauto Sirijos Giros apysakoje). Moterų vienuolijose šis pavojus gal yra mažesnis, bet jis nemažas vyrų vienuolijose. Moteris iš savęs yra darbštesnė — be darbo ji negali gyventi. Vyras mažiau rangus. Bet moteris apsukresnė. Bendruomenėje lengva pašiaušti šerius ir išsisukti iš pareigų. .. To nepadarysi gyvenime, nes nieks tau nežiūri į dantis — nedirbi, eik lauk. O vienuolijoj išvarymas jau didelė procedūra. Vienuolyne lengviau apsitverti spygliuotom vielom ir jaustis kaip bunkeryje. Bet, apsaugok Dieve, matyt vienuolį tinginį, išlepėlį. Toks ilgainiui pats save sunaikina kaip žmogus.
Paprastoji vienuolijos dauguma, išskyrus šiuos nelaimingus atvejus, sudaro, sakyčiau, visą svorį — ne tik darbo jėgos svorį, bet ir moralinį bei dvasinį. Kas atsveria vienuolijos maldų ir aukų krūvį? Kas sukuria vienuolišką atmosferą naujai ateinantiems nariams? Kas tyliai švyti, nešvitindamas akių viršūnėse? Gal vienas kitas yra truputį įkyrus — kaišioja nosį kur nereikia. Gal kai kas nesveria žodžio, neapvaldo temperamento. Kitas gal skęsta smulkmenose. .. Bet dauguma daro teigiamos sąveikos ir įtakos, turi sveikos išminties, žiūri takto, yra pakantūs.
BENDRUOMENĖ KAIP “TEAMAS”
Kalbėjome apie susigyvenusią, vieninga, veiksmingą ir įtakingą bendruomenę. Tokia bendruomenė turėtų būti labai naši išorinėje veikloje — savo visuomenėje ir tautoje.
Šventasis Paulius mėgo krikščionis lyginti su graiku sportininkais. Sportininkai veikia kaip grupė (angliškai team). Kas būdinga "teamui"? Kiekvienas žaidėjas turi savo paskirtį ir kartu žiūri kitų, su jais derinasi. Kiekvienas rūpinasi visuma ir visuma kiekvienu.
Ateini į vienuolišką bendruomenę ir tai jauti. Jauti ir iš darbų. Nėra sergančių tik savimi, nėra užsitvėrusių ir atsitvėrusių. Visi kalba apie bendruosius darbus, rūpesčius, diskutuoja ateities planus ar dabarties uždavinius. Nueini kitur — tylu, ramu. Kiekvienas prie kokio nors savo darbelio savo kambary užsidaręs. Atrodo, nėra bendrų problemų nei rūpesčių. Malonūs žmonės, geri — kalba apie visa kita, tik ne apie savo vienuoliją.
Jeigu bendruomenė veikia kaip "teamas", yra didelė palaima pačiai bendruomenei ir visuomenei. Nesvarbu, kaip didelė bendruomenė. Kartais ji yra labai maža, bet įtakos turi daugiau už didesnes. Visuomenė tai jaučia, labai vertina ir gausiau remia. Tai yra atsakymas, kodėl reikia išlaikyti "teamo" dvasią.
Tik vieno dalyko reikia saugotis. Imkim pavyzdį iš bičių. Jų aviliai veikia "teamo" pavyzdžiu, bet kartais vienas avilys išplauna kitą. Kodėl? Bičių "teamiškumas" pagrįstas kolektyviniu egoizmu.
KOLEKTYVINIS EGOIZMAS
Tikrovė rodo, jei turim akis stebėti, kad kolektyvinio egoizmo esama daug kur. Jo rasi šeimose, organizacijose, parapijose, taip pat ir vienuolijose. Vienur jis labai subtilus, pastebimas tik labai arti įsistebėjus. Kitur jis ryškesnis, bet dengiamas įvairiais pasiteisinimais. Trečiur būna gana grubus ir negailestingas. Kokio laipsnio bebūtų, jis visuomet yra bendruomenės vėžys. Vėžys ta prasme, kad uždaro bendruomenę tik savo kolektyvinių tikslų ribose ir ignoruoja ar nuvertina kitų darbą. Jis susargdina bendruomenę tuščiomis ambicijomis lenktyniauti su kitomis bendruomenėmis, joms pavydėti, netgi kenkti ar kliudyti.
Ne kas kitas, kaip šis kolektyvinis egoizmas, sukūrė nesibaigiančią kovą tarp vienuolynų ir parapijų, tarp įvairių bendrovių ir organizacijų.
Kiekvienas egoizmas prasideda nuo gerų išskaičiavimų ir, gal būt, su gerais motyvais. Ir fariziejai turėjo gerų motyvų, kovodami prieš Kristų, ir sinedrionas gerais motyvais ("tegu miršta vienas, negu visa tauta") pasmerkė Kristų mirti.
Jei reikia asmeninės sąžinės sąskaitos, manau, būtina ir kolektyvinės sąžinės sąskaita — sąžinės egzaminas. Tik tuo būdu galima kontroliuoti kolektyvo prigimtyje slypintį egoizmo pavojų.
APAŠTALINĖ BENDRUOMENĖ
Pagrindinis klausimas vienuoliškai bendruomenei yra šis: ar ji turi apaštalinės dvasios? Ne tik dvasios, bet ar turi apaštalinį charakterį, ar jaučia apaštalinę savo misiją?
Koks gi apaštališkumo ženklas? Pirmasis — veikti ne iš savęs ir ne sau. Apaštalas veikia iš Kristaus, iš jo dvasios. Dar daugiau: veikia Kristaus galia ir jo karalystės tikslams.
Antroji sąlyga — jausti su Bažnyčia ir, kaip Matulaitis sako — veržtis ten, kur labiausiai reikia: kur niekas kitas neina, kur sunkiausia, kur blogiausia padėtis. Kas dirba Bažnyčiai ir jaučia jos pulsą, tas džiaugias, kad ir kitos bendruomenės imasi Bažnyčiai reikalingų darbų, mato, kas ten gera, ir remia, o ne pavydi, ne apkalba, ne kliudo, ne ignoruoja.
Apaštalinis įrankis turi nuolat gilintis į Kristų, į jo asmenį, į jo veiklą, į jo nurodymus, kad galėtų tobuliau jį sekti. Kitas dalykas — turi save dažnai egzaminuoti, ar nėra pavojuje patekti į kokį Kristaus vardu įsisiūbuojantį skersvėjį. Skersvėjai įsibrauna į uždarus vienuolynus, ką jau kalbėt apie atvirus. Girdėjot arba girdėsit apie tokius sąjūdžius, kaip "Jesus Love", "Jesus Gun", "Jesus Yoga", "Jesus Women". Tuose sąjūdžiuose, kaip sako anglų jėzuitas Malachi Martin, autorius knygos "Jesus Now", visai nėra Jėzaus iš Nazareto, tik jo vardas.
Matulaitis neskyrė Jėzaus nuo Bažnyčios. Bevelijo būti skuduru Kristaus Bažnyčioje. Kiek dėl jos aukojosi ir kentėjo... Bendruomenės apaštališkumas yra toji evangelijos druska, kurią reikia vis ir vis atšviežinti, nes ji išdvokia.
Gyvenam nebe Pranciškaus Asyžiečio laikais — negalim apaštalauti iš tuščio delno. Tenka pasirūpinti ir kasdieniškais — egzistenciniais reikalais: įsikūrimu, pragyvenimu, savo narių išmokslinimu, o ypatingai visa administracija. Tie reikalai sprendžiasi ne taip lengvai ir jiems vesti reikia sumanių žmonių, laiko ir energijos.
Visos vienuolijos dėl to kenčia — priverstos atitraukti nemaža gerų žmonių nuo apaštalavimo. Tai viena neišvengiama blogybė. Kita blogybė, kad šia kryptimi lengva įsismaginti ir plėstis be ribų. Bendruomenė suklesti išoriškai, bet ima smukti dvasia.
Čia jau balanso klausimas, gal ir tinkamo principo, kurį pabrėžė pats Kristus: visų pirma Dievo karalystė, o visa kita bus duota. Kristus pataria parduoti didesnį žemės plotą ir nusipirkti mažą perlą.
ŽVILGSNIS Į APAŠTALINĘ VISUMĄ
Yra vienuoliškų bendruomenių, kurios specializuojasi vienoj ar kitoj srity. Žiūrint Bažnyčios ir jos reikalų visumos, gal tai ir neblogas dalykas. Matulaitis galvojo truputį kitaip: jam rodėsi, kad reikia eiti į visas gyvenimo sritis, kur ir kiek galima, ir stengtis nešti Kristaus dvasią.
Čia susiduriame su dviem požiūriais į apaštalinį reikalą. Vieni apaštalavimą nori apsiaurinti, kiti išplėsti. Pirmoji kryptis buvo gyva šimtmečiais. Tai vadinamas monachizmas, atsiribojęs nuo gyvo, šakoto gyvenimo. Su tuo siejosi ir sena pažiūra, kad šventumas pasiekiamas atsiribojus nuo pasaulio ir užsidarius savo židiniuose. Kitos krypties tikslą gana taikliai yra išreiškęs buvęs UNO gen. sekretorius Dag Hammarksjöld; kelias į šventumą dabar einąs per veiklą pasaulyje.
Aišku, daug lengviau Kristų apriboti savo darže. Sunkiau jį nešti į plačius laukus, į visuomenę, į pasaulį. Čia, žinoma, iškyla nauji pavojai. Kai kurie vienuoliai taip pasinešė į pasaulį, kad išleido iš akių kristinę misiją. Reikės laiko, kol bus surasta pusiausvyra. Bet Matulaičio kūriniams šis pavojus gal mažesnis: viena, kad Matulaitis tą kryptį pradėjo daug anksčiau ir jau susidarė bandymų patirtis, o antra. Matulaičio kryptyje labai stiprus kristinis raugas.
Kodėl verta dėmesio ta platesnioji linkmė? Religija nėra specialybė o visuma. Buvom prisiminę, kad vienuoliška bendruomenė yra (bent turėtų būti) Bažnyčios visuma miniatiūroje. Bažnyčia nėra sau — ji skirta pasaulį atnaujinti. Siekiant visumos ir einant visko atnaujinti, kelias nėra toks spartus — rezultatų greit nematysi. Čia, žinoma, nerimsta nekantruoliai. Jie užpila priekaištais ir Bažnyčią, ir vienuolijas, kad gyvenimas, girdi, eina sau, o Bažnyčia ir vienuolijos atsilieka. Bet kas būtų, jei Bažnyčia susikurtų gražią salą, ir čia viskas sužydėtų, o kitkas — visas kitas pasaulis — pavirstų usnių, erškėčių lauku! Ar ne geriau, kad, pasiskleidę visur, išlaikom pasaulį bent šiokioj tokioj dvasinėj pusiausvyroj? Juk Kristus liepė eiti į visą pasaulį ir jį mokyti, krikštyti.