JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
AUSTRALIJA
Su kun. P. Butkum susitarėme, kad rekolekcijos didesnėse lietuvių kolonijose vyks šia tvarka: Hobart (Tasmanijoje), Geelong, Melbourne, Adelaide, Canberra, Sydney, Brisbane. Tad iš Naujosios Zelandijos per Melbourną pirmiausia atskridau į Tasmaniją. Melbourno aerodrome lėktuvas stovėjo gerą valandą, tai čia maloniai laiką praleidome su kun. P. Daukniu, "Tėviškės aidų" redaktorium. Hobarto aerodrome mane sutiko p. A. Kantvilas. Apsigyvenau australų parapijoje.
Sakoma, kad Tasmanija ir savo išvaizda, ir klimatu labai panaši į Lietuvą. Ji yra vadinama žaliuojančia "obuolių sala". Tačiau ją galima būtų pavadinti ir "apynių sala". Čia yra auginama labai daug apynių, kuriuos ir Australija naudoja, ir į kitur eksportuoja alaus gamybai.
Tasmanija yra apie 140 mylių į Pietus nuo Australijos žemyno. Tai yra pati mažiausia Australijos valstija. Sostinė — Hobart, turinti apie 150.000 gyventojų. Lietuvių čia nelabai daug, į rekolekcijas susirinkdavo apie 50. Pirmiau buvo daug daugiau, bet dabar, kaip ir iš kitų Australijos vietų, nemaža yra išsikraustę kitur, ypač į JAV.
Nors Tasmanijos lietuvių kolonija nėra didelė, bet gana veikli. Čia jie drauge su latviais ir estais yra įsteigę tam tikrą organizaciją, pavadintą HELLP (Help the Estonian, Latvian and Lithuanian People). Ši organizacija labai daug prisidėjo prie kovos už atšaukimą Baltijos valstybių pripažinimo Rusijai. Jie leidžia neperiodinį laikraštėlį "Baltic News", dabar redaguojamą Algio Taškūno (P.O. Box 272, Sandy Bay, Tasmania 7005, Australia).
Ne tik Tasmanijos lietuviai, bet ir visi kiti šios salos gyventojai su pagarba prisimena 1972 m. žuvusį Olegą Truchmaną, tyrinėjusį bei fotografavusį gražią Tasmanijos gamtą ir kovojusį už jos išlaikymą prieš visur plintantį didžiausią gamtos priešą — industrializaciją. Tyrinėdamas ir fotografuodamas nepaprastai gražias ir žavingas Pedder ežero apylinkes, jis tragiškai žuvo. Apie jo gyvenimą ir veiklą, norint išsaugoti nepaliestą gamtos grožį, yra išleista elegantiška knyga, gausiai iliustruota jo paties darytomis nuotraukomis. Tos knygos į-žangoje rašoma: "Nes grožis yra labiausiai neužmirštamas dalykas pasaulyje; ir nors kai kas nuo jo žūsta, nors tūkstančiai ir milijonai miršta, nežinodami ir nesirūpindami, tačiau vedama to grožio, lyg likimo žvaigždės, žmonija žengia pirmyn. Todėl, kas plečia pasaulio grožį, yra vienas iš Dievo sūnų". Olegas Truchmanas buvo p. Ninos Kantvilienės brolis, tad jeigu kas domėtųsi šia knyga, gali į ją kreiptis šiuo adresu: 57 Strickland Ave., Hobart, Tasmania 7000, Australia.
Baigęs rekolekcijas Tasmanijoje, išvykau į Geelongą. Čia lietuvių kolonija yra maždaug tokio pat didumo, kaip ir Tasmanijoje. Apsigyvenau pas savo gimnazijos laikų klasės draugą S. Slavicką. Slavickų šeima buvo tokia draugiška ir vaišinga, kad aš pradėjau bijoti, jog tuoj netilpsiu į savo rūbus (o Australijoje drabužiai daug brangesni negu Amerikoje!) Australijos lietuviai labai mėgsta ungurius, ypač daug ir didelių pagauna Geelongo bei Melbourno apylinkėse. Rūkytų ungurių galima gauti ir krautuvėse, bet jie nėra labai skanūs, tačiau lietuvių išrūkyti — tikras skanėstas.
Nei Tasmanija, nei Geelongas neturi lietuvio kunigo. Tikinčiuosius čia aptarnauja kunigai iš Melbourno, atvykdami kartą per mėnesį.
Man esant Geelonge, buvo vasario šešioliktosios minėjimas. Dainavo Melbourno lietuvių choras ir pranešinėjo jaunos mergaitės. Mane labai nustebino jų savotiškas akcentas. Tiek Amerikoje, tiek Australijoje yra anglų kalba, bet lietuviukams ji daro skirtingą įtaką. Kai girdi lietuviškai kalbant Australijos jaunimą, tai visai neatrodo, kad jų akcentas būtų angliškas, greičiau manytum, kad tai ispanų ar italų kalbos įtaka. Nors kai kuriuos anglų kalbos žodžius australai taria šiek tiek kitaip negu amerikiečiai, bet man vis tiek yra nesuprantama, dėl ko tokią visiškai skirtingą įtaką daro mūsų lietuviukams šių dviejų kraštų anglų kalba.
Baigęs rekolekcijas Geelonge, nuvykau, tur būt, į pačią didžiausią lietuvių koloniją Melbourne (nors Sydnėjaus lietuviai tvirtina, kad jų kolonija yra didžiausia). Čia jau į bažnyčią susirinkdavo kelis kartus daugiau žmonių, negu Tasmanijoje ar Geelonge. Melbourno klimatas labai nepastovus: tą pačią dieną dažnai būna ir šalčio ir šilimos, ir saulės ir lietaus.
Melbourno lietuvių kapelionas yra kun. Pr. Vaseris. Šalia savo tiesioginio darbo jis domisi astronomija, yra parašęs įdomią knygą apie žvaigždes ir planetas, pavadintą "Padangių keliai", groja keliais instrumentais ir turi gerą balsą. Jis sudarė puikų planą toms kelioms mano buvojimo dienoms Melbourne. Galėjau aplankyti keletą lietuvių šeimų ir pamatyti net baletą, kuriame vienas iš pagrindinių šokėjų yra lietuvis Juozas Janušaitis.
Vieną vakarą, lynojant, nuvykome į Phillip salą pažiūrėti įdomių mažiukų pingvinų, kurie vis dėlto nėra gyvuliukai, bet paukščiai, nes deda kiaušinius ir vaikščioja dviem kojomis. Turi ir mažyčius atrofa-vusius sparniukus. Jie gali gyventi ir vandenyje, ir sausumoje. Per dieną paprastai būna jūroje, o vakare būriais eina į krūmus ir uolas aplankyti savo vaikų. Kai tie uolose ir krūmuose išperėti vaikai paauga, žinoma, su tėvais keliauja į jūrą.
Iš Melbourno nukeliavau į Adelaidę. Šis miestas man labiausiai patiko iš visų Australijos miestų, kuriuose teko būti. Miestas nėra didelis (apie 900.000 gyventojų), bet labai tvarkingas ir švarus. Taip pat (bent man taip pasitaikė) labai puikus klimatas. Čia ir lietuviai yra geriausiai įsikūrę, nes turi savo bažnyčią ir didelę kleboniją. Taip pat yra ir atskiri lietuvių namai. Šią šviesią lietuvių koloniją šiek tiek aptemdo kai kurie bereikalingi skaldymaisi. Dabar čia yra apie 40-50 mokyklinio amžiaus vaikų, bet jie "nesutelpa" vienoje mokykloje: viena mokykla yra prie bažnyčios, o kita prie lietuvių namų. Kai taip sunku dabar surasti pakankamai gerų mokytojų, toks skaidymasis yra žalingas.
Lietuvių dvasiniais reikalais nuoširdžiai rūpinasi kun. A. Spurgis, MIC, visų gerbiamas ir mėgstamas. Jis labai rūpinasi, kas bus jo įpėdinis, nes amžius jau pažengęs, o kas užims jo vietą, dar neaišku. Būtų labai gaila, jeigu ir ši graži kolonija liktų be kunigo, panašiai kaip Geelongas, Perthas, Tasmanija.
Netoli nuo bažnyčios gyvena trys seserys Šilingaitės: Saulenė Pusdešrienė, Rusnė Kubilienė ir Vingra Rupinskienė. Jų vyrai, ypač p. Pusdešris, daug padeda kun. Spurgiui. Kubilių sūnus šiais metais išvyko į Romą ruoštis kunigystei.
Aplankėme netoli Adelaidės esančią salą. Per žiūronus pamatėme būrį kengūrų. Paruošiau foto aparatą ir artinausi prie jų, rengdamasis tuoj paspausti mygtuką, vos tik jos pradės bėgti. Tačiau taip besiartinant ir ruošiantis fotografuoti, patekome į jų būrį, kur buvo galima nufotografuoti iš poros žingsnių. Mat, toje saloje jos yra pripratusios prie žmonių, žino, kad jie nieko blogo joms nedaro, tad ko joms bijoti?
Kai kuriuos Australijos lietuvius tyčia paklausiau, ar krepšiukus turi tik moteriškosios giminės kengūros, ar ir vyriškosios. Beveik kiekvienas atsakydavo: "Keista, kad niekad apie tai nepagalvojau — negalėčiau pasakyti". Aišku, tuos krepšiukus turi tik moteriškoji giminė. Kengūriukas gimsta labai mažas ir toliau vystosi tame krepšiuke, lyg inkubatoriuje.
Kas atvyksta į Adelaidę, būtinai turėtų pamatyti ir Barossa Valley—tai vyno šalis. Čia atvykę vokiečiai imigrantai pradėjo sodinti vynuoges ir įsteigė tokias puikias vyno gamyklas, kokių neteko matyti nė Kalifornijoje. Čia galima visas jas aplankyti ir kiekvienoje paragauti keliolika rūšių vyno. Manyčiau, kad Australijos vynas gali konkuruoti su daugelio kitų kraštų išgarsintu vynu. Jeigu jau pradėjome kalbėti apie vyną, tai reikia paminėti ir kitus gėrimus. Australiškas alus, žinoma, yra daug geresnis už amerikietiškąjį. Pas juos beveik nežinomi mūsiškiai "haibolai" — jie geria stiprius alkoholinius gėrimus be jokių priemaišų; geriausiu atveju įsimeta gabaliuką ledo į stiklinę.
Pingvinai Phillip saloje
Iš Adelaidės atskridau į Australijos sostinę Canberrą. Aerodrome sutiko beveik visa neseniai išrinkta Bendruomenės valdyba. Apsistojau pas valdybos narį Feliksą Borumą. Jo simpatingoji žmona Marytė mane labai nuoširdžiai globojo. Canberra nedidelis, bet labai gražus miestelis, išsiplėtęs tarp medžių, krūmų ir miškų. Ir lietuvių kolonija nedidelė, bet yra palyginti nemaža jaunų įvairių, profesijų šeimų. Canberros lietuviais rūpinasi kun. P. Martuzas, maždaug kas mėnesį atvykstąs iš Sydnėjaus.
Pasibaigus Canberroje trumpoms rekolekcijoms, kun. P. Martuzas savo automobiliu nuvežė mane į Sydnėjų, didžiausią Australijos miestą, nors jį labai smarkiai vejasi ir Melbournas. Sydnėjuje jau yra trys milijonai gyventojų. Penki didžiausieji Australijos miestai pagal gyventojų skaičių rikiuojasi tokia tvarka: Sydney, Melbourne, Bris-bane, Adelaide, Perth. Perthe nebuvau ir ten rekolekcijų nevedžiau, nes jis yra labai toli nuo kitų miestų, o lietuvių labai nedaug. Bet sako, kad jis labai gražus — per metus būna apie 360 saulėtų dienų.
Sydnėjaus operos rūmai
Sydnėjaus lietuvių kolonija ne mažesnė už Melbourno. Jos dvasiniais reikalais rūpinasi kun. P. Butkus. Nežinau dėl ko miestas man priminė sumažintą Niujorką. Jis išraižytas daugelio įlankų ir pusiasalių. Pirmiau Sydnėjaus simbolis buvo didysis tiltas, o dabar — naujieji operos ir koncertų rūmai, kurie atrodo lyg keletas vienas prie kito sudėtų milžiniškų sraigės kiautelių. Juose yra trys pagrindinės įvairaus didumo salės: dramai, operai ir koncertams. Pastebėjau, kad didžioji koncertų salė turi nepaprastai gerą akustiką.
Mano buvojimas Sydnėjuje gal nebuvo labai laimingas dėl to, kad tris dienas pylė labai smarkus lietus. Kun. P. Butkus manimi labai rūpinosi ir visur vežiojo, kad ne taip būtų nuobodžios lietingos dienos. Buvo didelė staigmena, kai čia sutikau savo buvusią mokytoją Br. Lazdauskaitę, kuri pirmosiose gimnazijos klasėse mane mokė aritmetikos ir lietuvių kalbos.
Patį pirmąjį vakarą skautų vadovai suruošė vaišes. Buvo malonu su jais susitikti ir pasikalbėti ypač apie neseniai pasibaigusią tautinę stovyklą, kuri, kaip anksčiau minėjau, gal ir buvo pagrindinė šios mano ilgos ir įdomios kelionės priežastis. Mūsų skautai, parskridę iš Australijos, pasakojo, kad tenykščiai lietuviai labai nuoširdūs ir vaišingi, bet jaunimas silpniau kalba lietuviškai, negu čia, Amerikoje. Gal tai ir tiesa, bet vis dėlto teko sutikti jaunimo, kuris kalbėjo ne blogiau lietuviškai, negu mūsų geriausieji lietuviukai Amerikoje. Tarp daugelio kitų galiu paminėti Birutę Saulytę, Algį Milvydą, Gintą Viliūnaitę, seseris Bar-kutes.
Sydnėjuje yra leidžiamas savaitraštis "Mūsų pastogė", kurį redaguoja V. Kazokas. Labai įdomiai ir kultūringai praleidome vieną vakarą su ponais Kazokais, pasikalbėdami apie spaudą ir aktualiąsias mūsų išeivijos problemas. Daug nuoširdumo parodė ir Skautų Australijos rajono vadas v.s. dr. A. Mauragis, pavedžiodamas po miestą ir parodydamas jo įdomybes.
Iš Sydnėjaus jau skridau į paskutinę savo rekolekcijų vietovę Brisbanę. Buvo maloni staigmena, kai aerodrome pasitiko tautiniais rūbais apsirengusios moterys su gėlių puokštėmis. Žinoma, drauge su jomis buvo ir šios lietuvių kolonijos dvasios vadas kun. dr. P. Bačinskas. Jis taip pat labai stengėsi laisvalaikiu mane užimti ir parodyti įdomesnes vietas. Buvome nuvažiavę pasimaudyti į jų garsųjį paplūdimį Gold Coast, apžiūrėjome zoologijos bei botanikos sodus. Aplankėme ir koalų rezervatą. Nusifotografavome, pasiėmę į rankas šiuos jaukius gyvuliukus. Koala yra charakteringas Australijos gyvuliukas, bet, tur būt, niekam neteko jų matyti kitose šalyse zoologijos soduose. Dėl ko? Mat, jos nieko daugiau neėda tik tam tikrų rūšių eukaliptų lapus, kurių galima rasti tik Australijoje. Šie gyvuliukai yra labai ramūs. Dieną jie miega ant medžių šakų. Jeigu jį pajudinsi, tai tingiai pažvelgs ir vėl nusisukęs miegos. Nežinau, ar tai tiesa, ar ne, bet girdėjau aiškinant, kad kai jie virškina tuos eukaliptų lapus, tai atsiranda alkoholio, todėl koalos visuomet yra girtos, apsvaigusios...
Gal niekur kitur nėra tokių spalvingų paukščių ir įdomių gyvūnėlių, kaip Australijoje. Kartais medžiuose yra pritūpusių tiek įvairiaspalvių papūgėlių ir kitokių paukščiukų, kad atrodo, lyg tie medžiai būtų pražydę visokiausiomis spalvomis.
Brisbanės lietuvių kolonija nedidelė, tad ir rekolekcijas lankė maždaug tiek pat žmonių, kaip Tasmanijoje, Geelonge, Canberroje. Žmonės visur buvo labai nuoširdūs ir gal net perdėtai vaišingi.
Brisbanėje rekolekcijas baigiau Didžiąją savaitę. Nenorėjau per Velykas keliauti, todėl vėl grįžau į Sydnėjų, nes tik po Velykų planavau tolimesnę kelionę. Vieną vakarą atlaikiau mišias skautų stovykloje, kuri buvo suruošta Velykų švenčių proga. Su kun. Butkum aplankėme dar keletą šeimų. Buvo malonu susitikti su Mykolaičio-Putino sesute ir pasikalbėti apie poeziją bei apie jos brolį, tą didįjį mūsų poetą, kuris nenuleido rankų net tada, kai jos buvo komunistų suvaržytos. Jis drąsiai rašė, kūrė, "apverkdamas gyvuosius ir šaukdamas mirusiuosius".
Čia noriu dar kartą pareikšti padėką kun. P. Butkui ir pasveikinti jį 40 m. kunigystės jubiliejaus proga. Kun. Butkus yra šakota asmenybė: gabus kalbėtojas, dainininkas, poetas, rašytojas. Jis yra parašęs nemaža eilėraščių ir išleidęs knygą, kurioje įdomiai aprašo savo keliones po įvairius pasaulio kraštus. Baigiant rekolekcijas, jis man prie altoriaus įteikė šią knygą su įrašu:
Atėjęs kaip brolis atvėrei mums širdį,
Nešdams paguodos-išganymo žinią,
Meilingojo Dievo versmėje pagirdęs,
Parodei mums kelią į amžių Tėvynę!