("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)
DALIA STANIŠKIENĖ
"Pagaliau priėjau liepto galą", liūdnai pagalvojo Joana. Širdis smarkiai plakė, smilkiniuose tvinksėjo kraujas ir norėjosi tik verkti, verkti. Moteris ji buvo dar ne sena, o šiuo momentu jautėsi, lyg šimto metų našta jai slėgtų pečius. Dvasiškai ir fiziškai ji buvo visai išsisėmus. "Viešpatie, Viešpatie, ir kaip čia bus toliau?" — kankino neramios mintys. O dar priedo — taip šiandien nuvargus iš darbovietės sugrįžo. Ir ten visokios problemos nervus ištampė. Staiga jai švystelėjo vilties kibirkštėlė: juk tai sunki darbo diena kalta, kad ji taip nesusivaldė! Bet tą viltį tuoj išblaškė prisiminimas, kad tai ne pirmas kartas, kad "sprogsta" ji dažnai ir svarbiausia — dėl nieko! Nejaugi gali vis kaltinti orą, darbą ir blogą mėnesio laiką?! Joana jautė, kad tai ne atsakymas, o tik noras savo elgesį pateisint. Ne, atsakymo reikia ieškot kitur. Ir greitai, kol ji visiškai "nesubyrėjo"... Joana jautė, kad pradeda nebeapkęst savęs, savo šeimos ir viso pasaulio. Tas pyktis, kuris širdy nuolat atsiranda, darė ją apkartusią, nejautrią kitiems ir tiesiog varė iš galvos...
Pro pusiau užtrauktas miegamojo užuolaidas skverbėsi šilti besileidžiančios saulės spinduliai. Lauke kaimynės laistė žolę ir šnekučiavosi. Praburgzdavo mašinos. Pravažiavo vaikas ant triračio ir pranyko gatvės posūkyje. Kaip gera būtų tapti vėl vaiku, mažu nerūpestingu vaiku, geru vaiku ant triračio... Bet šiuo metu ji jautė neapykantą ir tam vaikui: kodėl jis gali važinėt linksmai besijuokdamas, o ji, čia viena užsidarius, lieti pykčio ir apmaudo ašaras. ..
Už durų pasigirdo vaikų balsai: du kažkuo nepasidalino, ginčijosi. Tada ir grįžusio vyro balsas, ir klausimas: "Vaikai, kur mama?" Ne, ji neatsilieps! Ji neišeis iš šio savanoriško kalėjimo už miegamojo durų, ji neatrakins jų, ji nenori matyti klausiančių vaikų veidų ir sutikti vyro priekaištaujantį žvilgsnį. Ji čia bus, ir bus...
Balsai už durų nutolo. O gal ji jų tik negirdėjo, pasinėrusi pati savyje, ieškodama atsakymų savo sielos gelmėse. Vidinė audra tebesiautė, skaudėjo širdį ir galvą. Tačiau Joana prisivertė pergalvoti šios dienos įvykius. Diena, rodos, buvo tokia pati, kaip ir daugelis kitų. Gal kiek neramiai naktį miegojo (tur būt, vakare ką nors netinkamo užvalgė), o atsikėlus teko gerokai skubėti ir visus raginti: sumuštiniai visai nemažai šeimai, pusryčiai, vaikų išleidimas į mokyklą ("palauk — palikai knygą, sumuštiniai ant stalo, šunelį išleist užmiršai, duris uždaryk — musės lekia..."). Pagaliau ir pati galvotrūkčiais išlėkė. Mašinoj, laukiant prie lempos, kad pasikeistų šviesa, brūkštelėjo lūpas dažais, pataisė prieš tris dienas kirpykloj sušukuotus plaukus (blogai nugulėjau, šukuosena baigia susigadinti!). Darbe galas mėnesio, visi skuba, nekantrūs, viršininkas vos "labas rytas" temurmtelėjo (ko jis surūgęs iš pat ryto? gal negana pinigų turi?..) Net ir kava šį rytą atrodė karti, neskani, o vėliau skubomis suvalgyti priešpiečiai kažkur "užkliuvo". Važiuojant namo, kelias buvo visai užsikimšęs. Pasirodo, priekyje nelaimė (kažkoks žioplys įvažiavo į stulpą šalia kelio — matyt, svajojo apie dangiškus migdolus — tikras žioplys!). Galų gale sušilus, suplukus ir persitempus parsikapstė namo (nejaugi visas pavasario metas bus jau toks karštas?!). O čia, kaip tyčia, vaikai jos raščiuko nematė, vakarienės net nepradėję ruošti, vienas spokso į televizijos ekraną (kad ta "durnių dėžė" greičiau sugestų — viena problema mažiau būtų!), kita į knygą įnikus...
Joanai net akyse pažaliavo (daugiau negu tos prakeiktos dėžės spalvos): "Jau gana! Aš jums parodysiu pasakėles skaityti ir tų kvailių ekrane žiūrėti, kai aš vos kojas namo parvelku!" sušuko ji, vos įžengus į kambarį. Vaikai pakėlė nustebusias akis, pasižiūrėjo vienas į kitą ir susiraukė, lyg laukdami smūgio. "Gana!" dar kartą šūktelėjo, sviedė rankinuką ant sofos, piktu rankos mostu užspaudė televizijos mygtuką ir griebė dukros laikomą knygą, vos nesuplėšydama (kad lietuvišką knygą skaitytų, tai vis reikia ragint, o angliškų tai negali iš rankų paleist!). Vienuolikmetis Jonukas tuoj pakėlė protesto balsą: bumbėjo ir aiškinosi, kad jis nieko blogo nedarė, o programa už penkių minučių baigsis, be to, mokytoja sakė... Bet jo balsas nutrūko, kai ji, lyg liūtė, šoko ant vaiko, kad derasi ir neklauso (jis visuomet baisus priešgina ir toks karštakošis — tur būt, į tėtę!). Tada ir vaikas pašoko ir ašarodamas sušuko: "Mama, tu jau visai 'nuts' "!
To tai jau jai buvo per daug: kaip tas pyplys drįsta ją taip vadinti! Visai nesivaldydama, ji šėrė vaikui per veidą ir, ašaroms deginant akis, palikus apstulbusius vaikus, skriste užskrido į viršų ir trenkė miegamojo durim, kad net dulkės pabiro (matai, padūkėliai siurblio tinkamai panaudot tai nemoka...) Kliktelėjus raktui, ji krito ant lovos ir verkė, verkė; bet ašaros buvo pykčio ir apmaudo ašaros ir sielos jai nenuplovė, ir ramybės grąžinti nepajėgė...
Vidun slinko besiartinančio vakaro šešėliai. Kaimynės viena po kitos baigė laistymą ir kalbas. Pamažu ėmė tilti žvilrblių čirškėjimas kiemo krūmuose. Joanos pavargęs žvilgsnis perbėgo tamsėjančias miegamojo sienas ir užkliuvo už spintelės prie lovos: ten, paremtos lietuviškų ornamentų medžio drožiniu, tūnojo jos mėgstamiausių autorių dvasinio turinio knygos. Knygos... Kaip ji mėgo skaityti, kiek ji ten pakilios nuotaikos ir džiaugsmo patirdavo... Bet... jos lūpose švystelėjo ironiška šypsena: kas iš jų?! Jose viskas taip paprasta, ten viskam yra atsakymai, visų problemų sprendimai. Smilkiniuose tvinkčiojo: tai tik knygos, gyvenime kitaip. Aš pavargus, išnervinta, aš negaliu tų atsakymų pritaikyti savo problemom. Aš gi negaliu pakeist savo natūros!
Bet kuo daugiau Joana save tikino ir teisino, tuo stipriau kažkoks balsas giliai širdy priešinosi. Ir ji nejučiomis ištiesė ranką į knygas ir pradėjo jas vartyti, net nejausdama, ką daro. Kai kurios jau buvo apneštos dulkėmis, seniai neliestos (ach, tie vaikai, nė čia jie dulkių nenuvalo!). Kai kuriose buvo daug pabraukimų, žvaigždučių, prierašų, ir akys pradėjo juos godžiai ryti. Žodžiai tapo gyvi, posakiai įsikūnijo jos vaikų elgesy, vyro reakcijoj ir jos pačios silpnume. .. Nejaugi tai jos pačios pabraukta, nejaugi visa tai skaityta? (Juk dirbant taip maža laisvo laiko, taip reikia vis skubėti, kada gi galima prisėsti prie tokių knygų? Na, koks nors nuotykių romanas atsigaivinimui tai kas kita, juk tai reikalinga atsipūtimui ir užsimiršimui...)
Iš vienos knygos puslapių žiūrėjo į ją juodu rašalu pabrauktos raidės. Lyg varpai iš tolumos atskambėjo kažkada skaitytos ir tik pasąmonėj palikusios mintys: kuo daugiau motina nevaldo savo pykčio, kuo daugiau ji širsta ir jaudinasi dėl savo vaikų blogo elgesio, tuo labiau jie neklauso. O vakare, po tokios nuolatinių muštynių su vaikais dienos, ji būna emociškai išsisėmus, lyg kareivis po kovos. Ar tai ne jos atvaizdas? Juodos raidės smigo toliau į jos širdį: pykčio ironija yra ta, kad pyktis tik padidina kito asmens troškimą supykusį žmogų kontroliuoti. Ir iš tiesų, kas daugiau pralaimi—motina, ar vaikas, kada ji "išsprogsta"? Už kelių minučių vaikas toliau nerūpestingai žaidžia, viską užmiršęs ir atleidęs, o ji dar ilgą laiką sielos ramybės neatgauna, bekovodama su kaltės jausmu, kad pakėlė balsą ar ranką prieš vaiką...
Pyktis juk nekyla iš nieko, tai yra galvojimo rezultatas. Pyktis, neapykanta sukelia visokias ligas, nemigą, nuovargį, veda į depresiją, į meilės praradimą. Štai mums kas nors nepatinka (kaip jai šiandien tas vaikų tysojimas prie televizijos aparato, kai reikia ruošti pamokas ar vakarienę), ir sprogstame, nes galvojame, kad jie nedaro tai, ką mes norime, kad jie darytų. Tas jausmas gali būti visiškai paraližuojantis mus ir fiziškai ir dvasiškai. O tačiau juk protu galime suvokti, kad niekad pasauly (nė savoj šeimoj) nebus viskas taip, kaip mes norima. Kai mes supykstame, kai ko nors neapkenčiame, mes juk reikalaujame, kad tas žmogus, tas vaikas galvotų, kaip mes galvojame, ir būtų toks, kaip mes norime, kad jis būtų. Bet žinome, kad taip nebus, kad visuomet bus ir kitaip galvojančių, kad labai dažnai kiti elgsis ne taip, kaip mes norime. Tad kiekvienoj tokioj situacijoj, pasirinkdami pyktį, mes skaudinam ir žeidžiam save. O mūsų pyktis nieko nepakeičia, nepasiekia. ..
Visos šios mintys dabar Joanai stojos kambario prieblandoj gyvais pavyzdžiais iš jos pačios gyvenimo. Kokia ironija: čia pat ant stalelio gulėjo paveikslėlis su kasdien tariamais maldos žodžiais: "Viešpatie, leisk man ramiai priimti tai, ko negaliu pakeisti, duok drąsos pakeisti tai, ką galiu, ir išminties žinoti skirtumą tarp tų dviejų.. Kaip dažnai tos išminties jai dar trūksta!
Jos mintys vėl sugrįžo prie knygų. Kodėl tuomet mes griebiamės neapykantos, pykčio ydų, kodėl jas tiesiog puoselėjam, jei tuo nieko nelaimim, jei tik mūsų ir kitų gyvenimą tuo nuodijam? Ir vėl ji pajuto tą bejėgiškumą, kurį pergyveno, kai vienuolikmetis pakėlė prieš ją balsą: kaip jis drįsta man prieštarauti, juk aš jo motina! Ji jautėsi tokia bevertė.. . Bevertė?! Juk tai gal ir yra dalis atsakymo: tas bevertiškumo jausmas ir priveda mus prie tokio elgesio, prie savęs nevaldymo. Kad galėtumėm ramiai priimti kitų netinkamą elgesį ir nepadaryti tai savo vidaus problema, pirmiausia ir turime pajusti savo vertę, turėti savim pasitikėjimo. Ha! Va, čia ir kelio galas — galvojo Joana. O kur jo gauti, to savim pasitikėjimo? Kodėl aš turiu jaustis verta, kai taip viskas nesiseka, taip visi, rodos, prieš tave...
Už lango, lyg varpelis, vėl nuskambėjo nerūpestingas juokas. Joana nejučiom šyptelėjo, nors širdį dar vis peršėte peršėjo. Iš pasąmonės išniro kažkur skaityti ir į kažkam dovanotą knygą įrašyti žodžiai: juokis, ir pasaulis juoksis su tavim; verki, ir verksi viena. .. Tikrai, ji visiškai viena dabar su savo mintim ir savo skausmu. O ten kažkur pasaulis juokiasi, lyg jokių rūpesčių šioj žemėj nebūtų... Bet ar jos ašaros tuos rūpesčius sumažina? Gal tikrai per mažai juoko jos gyvenime. Juk ir knygos rašo, kad reikia mokėt žiūrėt į gyvenimą su šypsena, reikia mokėt pasijuokti ir iš savęs, ir iš savo problemų. Kai nuoširdžiai šypsaisi, neįmanoma pykti tuo pačiu metu. Šypsena užkrečiama: ji įneša mažytį spindulėlį ir į kito gyvenimą.
Joanos mintys nukrypo į netolimą praeitį ir visus tuos kartus, kada savo šypsena, geru žodžiu, maža paslauga ji praturtino kitus ar kada kiti pradžiugino ją. Kiek toki momentai reiškia! Su dideliu malonumu ji prisiminė tą dieną, kai vyras jai į darbovietę atsiuntė gėlių puokštę... Arba tą kartą, kai, sūnui smarkiai kažko supykus ir pradėjus šaukti, ji priėjo prie jo, jį apkabino ir prispaudė prie širdies... ir jis nustojo blaškytis ir aprimo... Viešpatie, juk tai tas pats sūnus, kuris šiandien ją taip įžeidė! Įžeidė ją?! Joanai pasidarė karšta: o kai jį mušė, ar ji prisiminė, kad ir jis žmogus, su savais jausmais. Dievo sutvertas ir duotas jai tik mažai valandėlei šioj žemėj — ir skirtas Amžinybei? Kad ir jo jausmus reikia pripažinti, ir jį reikia gerbti.. .
"Viešpatie, Viešpatie", sušnabždėjo Joana. Ir tylantys garsai lauke jai lyg pritarė. Vakaro tyloj ji pajuto, kokios neišmatuojamos vertybės Dievo akyse yra jos vaikai, vyras, visi draugai ir priešai ir ji pati. Ji pamatė, kad jos pyktis ir jaučiama neapykanta sau ir kitiems — tai pažeminimas tos didelės vertybės, tos neįkainojamos Dievo dovanos...
Ji padėjo atgal vartytas knygas ir paėmė vieną, stovinčią atskirai. Paveikslėlis žymėjo raudonu pieštuku pabrauktus žodžius: "Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis". Vakaro šešėliai paslėpė žodžius, bet ji juos žinojo atmintinai. Žinojo ir daugiau: Jis nepažadėjo atimti skausmo, problemų, vargų, bet pažadėjo širdies ir sielos ramybę, savo ramybę... Jei šį rytą ji būtų tuos žodžius perskaičius. ..
Lyg ekrane, prieš jos akis vėl prabėgo praėjusi diena. Visus įvykius ji dabar pamatė visai kitoj šviesoj. Neramiai miegojus — tur būt, todėl, kad vakare per daug apie save ir savo "rūpesčius" galvojo, o gal net savęs gailėjosi — ryte nerado minutėlės susikaupti ir paaukoti visa Jam. Skubėti teko todėl, kad vakare tingėjo paruošti sumuštinius. Pati beskubėdama ir vaikus sunervino (ar pasaulio galas, jei viena, kita muselė vidun įlėks?). Šukuosena dar visiškai neblogai atrodo; prisiminė, kad bendradarbės net vėliau pagyrė. Viršininkui ir ji neparodė didelio draugiškumo: juk ant jo pečių didelė visos firmos finansinė atsakomybė. Be to, gal šį rytą jis blogai jautėsi, juk buvo porą dienų sirgęs. Galėjo ir ji geru žodžiu, šviesiu veidu jo nuotaiką pakelti. Priešpiečius skubėjo valgyti, nes norėjo spėt į krautuvę nulėkti, naujų madų pasižiūrėti. Be reikalo. Būtų geriau, ramiai pavalgius, pailsėjus ir po pietų daugiau darbo atlikus. Važiuojant namo, žmogus, dėl kurio nelaimės užsikimšo greitkelis, gal turėjo širdies priepuolį, o gal šiaip kas ant kelio pasimaišė. Galėjo ji tą laukimo laiką panaudot pasimelsdama, padėkodama Dievui, kad leidžia jai gyventi tokią gražią pavasario dieną, kad jokia nelaimė jai neatsitiko. Juk mašinų virtinės negalėjo peršokti, tai kam plėšytis — vėsinamoj mašinoj sėdėti gi nebuvo blogai, radijo bangomis skambant gražiai muzikai. Va, ten tiems nelaimę ir susigrūdimą tvarkantiems ir tam vargšeliui, kurio mašina stovėjo įlenkta — tai ne pyragai. .. Namo grįžus, per skubėjimą ir susinervinimą net neapsižiūrėjo, kad jos raščiukas nukritęs po stalu, ir vaikai jo net nematė. Televizijoj (vėliau sužinojo) sūnus žiūrėjo mokytojos rekomenduotą specialią programą, apie kurią kitą dieną klasėj jie kalbėjo. O knygą duktė norėjo užbaigti, nes tą vakarą turėjo atiduoti. O sūnaus reakcija buvo jos pačios iššaukta. Jis jos įžeisti tikrai nenorėjo — juk jis jautėsi neteisingai užpultas. O ji tuo momentu tikrai turėjo jam atrodyti "nuts", kaip jis išsireiškė. Pagaliau kuo ta spalvota dėžė kalta? Juk ten ir gerų programų pasitaiko, mėgsta ir ji pati kartais pažiopsoti. Ar vaikai kalti, kad ji pavargus sugrįžo? Ji pati savu noru išėjo dirbti, badu gi jie nemirtų, jei ji namie sėdėtų. Knygos... Ji turėtų džiaugtis, kad vaikai mėgsta skaityti (ir ji pati daug skaito); o kad lietuviška knyga mažiau traukia, tai nenuostabu: jiems juk angliškai lengviau, be to, angliškų knygų toks didelis pasirinkimas! Žinoma, Jonukas dabar priešgina. Toks jo, tur būt, amžius; bet dažnai ji pati kalta: galėtų tų ginčus ir nesantaiką sukeliančių situacijų išvengti ir pozityviai prie jo prieiti. Vis jį moko, taiso, sako, ką jis negerai daro, o taip retai pagiria. Vaikas gi daug gerų savybių turi, kurios lieka užmirštos. Skaudžiausia kad nesusivaldžius pakėlė prieš jį ranką. Žinojo, jis tuoj užmirš, bet jai dar ilgai skaudės. Ir koks tai pavyzdys kitiems vaikams!! Kada nors juk ir jie augins savus vaikus... Ir kam ji kaltina vaikus, jei namuos randa dulkių? Vaikai liks vaikais: suvalys tik ten, kur jiems liepsi; palubėse dulkių tikrai neieškos (be to, jos miegamąjį jiems niekad net nebuvo sakyta valyti...).
Šešėliai sklaidėsi, gatvėj užsižiebė šviesos. Gamta rimo, ruošėsi nakties poilsiui.
Joana žinojo atsakymą. O ne, tai nebuvo magika ar stebuklas! Jei ji pajėgs save nugalėti, savo pykčio ydą sutramdyti, tai bus tik didelių pastangų vaisius. Jai dar toli nuo to. Viena, savom jėgom ji to nepadarys. Bet ji jau žinojo, kur ieškoti stiprybės ir pagalbos.
Moteris pakėlė akis į mažą medinį kryželį, nuo vestuvių dienos kabantį jų kambaryje. Ji prisiminė antroj pusėj įrašytus žodžius, ir jos veidą nušvietė šypsena. Lauke jau buvo sutemę, o jos širdy įsižiebė vilties žiburėlis. Pažadėta ramybė dideliais, lėtais žingsniais artėjo į jos sielą.
Joana atrakino duris ir ryžtingai žengė į tylų koridorių.