A. SAULAITIS, S.J.
Kalbėdamas bendrabrolio pranciškono 25 m. kunigystės šventėje, kun. Placidas Barius labai rūpestingai atkreipė dėmesį į temą "Lietuvos išeivija be kunigų" (išspausdinta "Šv. Pranciškaus varpelyje" 1978 m. balandžio mėn. nr.): "Šiuo metu Romoje, šv. Kazimiero kolegijoje, iš visos lietuviškos išeivijos studijuoja tik penki klierikai. Per paskutinius 4-5 metus visame laisvame pasaulyje, įskaitant Jungtines Amerikos Valstybes, P. Ameriką, Kanadą, Australiją ir Europą, buvo įšventinti tik 5 lietuviai kunigai. Per tą patį laikotarpį dėl ligų, senatvės, asmeniškų priežasčių ir mirties mes netekome 70 kunigų".
Toliau jis kalba apie ateities galimybes, kurios, aišku, pagrįstos dabartine padėtimi, jei nebūtų kokių ypatingų pasikeitimų pasaulio politikoje ir panašiai.
Algirdo Grigaičio nuotrauka
"Dabar laisvame pasauly dar yra apie 600 lietuvių kunigų. Tačiau tas nemažas skaičius yra labai apgaulingas, nes tik apie 20 kunigų yra jaunesni negu 50 metų, o apie 70% visų išeivijos kunigų artėja prie 70 metų arba juos jau yra peržengę. Vadovaujantis gyvybės draudimo bendrovių amžiaus numatomumo skale, po dešimt metų lietuvių kunigų išeivijoje dar bus apie 300, bet iš jų tik 10%, arba apie 30 kunigų, bus tarp 45 ir 65 metų amžiaus, o 90%, arba apie 270 kunigų, bus seneliai po 70, 80 ar net daugiau metų".
"Dešimt metų prabėgs labai greit... Mums reikia jaunų vyrų, kurie mūsų tarpe tęstų Kristaus pradėtą darbą".
DVASININKAI KATALIKŲ BAŽNYČIOJE
Savaime suprantama ir iš patirties (pvz. Sovietų Sąjungoje) aišku, kad savo būdu lengviau išsilaiko tos tikinčiųjų bendruomenės, kurios iš tradicijos neturi dvasininkų arba hierarchijos, kuri būtų labai svarbi, kaip pas katalikus. Mahometonai, izraelitai, kai kurios protestantų bendruomenės nuo seno didesnę dalį atsakomybės palieka žmonėms, kurių pareigos, veikimo būdas ir galimybės lankstesnės, negu labiau civilinės valdžios pavyzdžiu išsivysčiusi autoriteto struktūra.
Tuo pačiu Katalikų Bažnyčioje, tur būt, gyviausi kraštai yra tie, kurių pagrindas yra sąmoningi tikintieji, jautresniuose dvasininkuose iššaukią pastangas ir institucinėje Bažnyčioje gyviau veikią bei mąstą.
Dėl šių priežasčių ir dėl specifinių išeivijos aplinkybių lietuviška veikla vienu ar kitu būdu glaudžiai susijusi su dvasininkija, su kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis, kurie eina įvairiausias pareigas ir išlaiko ar veda įvairiausias išeivijos lietuvių įstaigas bei darbus.
Šių dvasininkų (ir dvasininkių) darbas turi dar praktišką pusę, kad kai kuriais atvejais (jeigu ne bent 51%) kunigą ar seselę laikyti visuomeninėse pareigose yra daug pigiau, negu tinkamai apmokėti pasauliečiui. Parapijos eina savo įprastiniu keliu (sekmadienio rinkliavos ir pan.) lėšų reikalu, vienuolijas išlaiko tie, kurie apie pinigus tiek nesirūpina. Neinant giliau į šį klausimą, reikėtų tik teigti, kad ateityje tokia darbo jėga išeivijos reikalams, jeigu ji ir atsiras iš pasauliečių tarpo, negalės būti tokia pat nebrangi.
RELIGINIŲ CENTRŲ TINKLAS
Senais laikais sakydavome, kad JAV yra 123 lietuvių parapijos (skaičių lengva atsiminti). Per dešimtis metų nejudamų pastatų apylinkės keitėsi, lietuviai dėl įvairių priežasčių kūrėsi kitur. Šiandien tiek lietuviškų parapijų nebėra, tokių, kuriose būtų lietuviška dvasia, jeigu ir ne kalba. Tur būt, visose likusiose yra bent po lietuvį kunigą, o gera dalis lietuvių kunigų dirbo, dirba ir dirbs kitose parapijose (ar religinėse įstaigose). Apgaulingas, kun. Bariaus žodžiais, ir dabartinių kunigų skaičius — 600, nes tik dalis gyvena ir dirba tarp lietuvių. Lygiai tiek pat apgaulingas bus už dešimties metų 300 lietuvių kunigų skaičius išeivijoje. (Šiuo metu iš maždaug 60-35 lietuvių kunigų Pietų Amerikoje apie 30% bent dalinai veikia prie lietuvių).
Kokį galima įsivaizduoti religinį aptarnavimą ar pastoraciją už dešimt metų, kai kiekvienam centrui (parapijai, įstaigai) tebus po vieną kunigą, ir tai pensininko amžiaus? Jeigu būtų įmanoma įžiūrėti praktiškas galimybes, ar nevertėtų jau šiandien statyti ant uolos, užuot kapsčiusis po smėlį rytoj?
Iki 1917 metų, kai buvo priimta galutinė kanono teisės forma, Katalikų Bažnyčia nebuvo visiškai perėjusi į teritorinę sistemą, o bent kiek rėmėsi romėnų asmens teise. Panašesnė yra išeivių galvosena, kuri irgi pagrįsta asmenimis, o ne gyvenama vieta. Todėl išeities reikėtų ieškoti čia.
Lietuvių pastoracija tada remtųsi platesne teritorija ir neteritorine dvasininkų atsakomybe. Vyresnio amžiaus, sveikatos stokos ar darbo pririšti kunigai būtų talkinami judresnių, kurie veiktų kaip vienetas ir pagal gerai suplanuotą lentelę apkeliautų ne tik tradicines vietoves, bet ir naujai įsikūrusias lietuvių bendruomenes. Visi tada tikrai mokės gyvenamojo krašto kalbą, bet patarnavimai lietuvių kalba ir lietuviškoje aplinkoje bus pageidaujami dar daugybę metų, tikrai po tūkstantmečio pabaigos. Kaip mažai kunigų turinčiuose kraštuose vienas tarnauja keliolikai ar kelioms dešimtims sodybų, kaimų ar miestelių, taip būtų ir lietuvių atveju. Pamaldų, susitikimų ir pan. vieta keistųsi pagal gyvenamą vietą, neprisirišusi prie pastatų (nors ir gaila lietuviškas bažnyčias apleisti). Tokiu pagrindu veikia lietuvių pastoracija Venecueloje, Brazilijoje, Vokietijoje ir kitur.
DIAKONAI
Nespėliojant apie pakeitimus visoje Bažnyčioje (vedusių šventimas kunigais Vakarų apeigose, moterų kunigystė ir kt.), lietuviams labai tiktų planuoti, kaip įsijungti į diakonų sąjūdį, pradėtą didžiausiame katalikų skaičiumi krašte. Vedęs ar nevedęs pasaulietis diakonas padėtų akivaizdžiai Bažnyčion grąžinti ir antrąją (šalia vidinio pašaukimo iš Dievo) pašaukimo medalio pusę — bendruomenės išsirinkimą. Kai didesnei lietuvių kolonijai nebebūtų kunigo, ji net galėtų susirinkti ir iš savo tarpo išrinkti kandidatą į diakonus, kuris įsipareigotų baigti tuo metu toje vietoje nustatytas studijas ir būtų vyskupo (kaip ir kunigai) paskirtas specifiniam darbui su lietuviais.
Diakonas galėtų lietuviškai ar lietuviškoje aplinkoje tarnauti įvairiais atvejais, kuriais šiandieną pageidaujame kunigo: vestuvės, krikštai, pamokslai, Komunija ir kt., nekalbant apie bendruomeninį, visuomeninį ar organizacinį darbą. Išrinkusi ir "sau pasiskyrusi" diakoną, kolonija imtųsi priemonių jį išlaikyti (nors daugeliu atvejų jis turėtų ir savo profesinį darbą raštinėje, įmonėje, kabinete ar klasėje).
EUCHARISTIJOS MINISTRAI
Vienas svarbių ir jautresnių tikinčiųjų tarnybos darbų yra lankyti senelius, ligonius, vienišus asmenis. Jeigu ir nebūtų daug jaunesnių asmenų, kurie religinį išgyvenimą sietų su lietuvių kalba, daugiau bus norinčių ar vertinančių lietuvio patarnavimą. Bažnyčioje jau daug kur įprasta turėti Eucharistijos ministrus. Jų pagrindinė pareiga — dalinti šv. Komuniją bažnyčioje ir ją nešti negalintiems mišiose dalyvauti.
KAPELIONAI IR RELIGINĖS PROGRAMOS VEDĖJAI
Kitas būdas, jau neskaitant skaitytojų ir kitų tarnybų, lietuviškoje krikščioniškoje šeimoje padėti yra "kapelionai" arba religinės programos vedėjai. Jau turime seną "davatkų" paprotį, kur kaime maldas vesdavo ar kalbėdavo, vaikus pamokydavo kuri nors moteris. Tai būtų seno būdo perkėlimas į naujas aplinkybes. Prancūzijoje šiuo metu pusė religinės programos vedėjų ar pasauliečių "kapelionų" yra vyrai ir moterys nedvasininkai. Didelę dalį organizacijų reikalavimų tokie vedėjai gerai atliktų, jausdami tam tikrą pašaukimą ir būdami sujungti su visu lietuvių pastoracijos tinklu, sava vyskupija, kateketiniais ir kapelionų centrais.
Toks pastoracijos ar religinio aptarnavimo būdas vystytųsi sąmoningai, laiko ir sąlygų spaudžiamas. Jeigu viename mieste yra dvi ar daugiau lietuviškų parapijų, ar ne dabar laikas galvoti, kaip jas pamažu sujungti? Arba jeigu jos yra gretimuose miesteliuose — kaip kas mėnesį ar kitais protarpiais aptarnauti, nelaukus, kol nebebus kam organizuoti? Arba praplėsti dar sėkmingiau negu dabar tolimesnių ir naujų vietovių lankymą — tiek pačių bendruomenių, tiek paskirų šeimų?
Aišku, lieka dar daug kitų galimybių. Jeigu administracija užsiėmę ir į pastoraciją linkę kunigai "eitų į žmones", kaip sakoma, būtų jau daugiau jėgų ten, kur jaučiamas pageidavimas ar net troškulys tikėjimo pasaulyje.