T. M.
Tėti, aš pakviečiau tave čia, į šią ramią kavinukę, kad mes galėtume pasikalbėti. Susitarkime taip: aš tau pasakysiu viską, ką galvoju, o tu man vėliau atsakysi. Gerai? Tiktai prašau — nepertrauk manęs ir, jei gali, nesižvalgyk į šalis. Žiūrėk į mane. Aš suprantu, kaip tau nelengva.
Tu gi žinai, kad aš tave garbinau. Man tu buvai pats protingiausias. Pats gražiausias. Pats elegantiškiausias. Pats-pats... Mano draugės dėl tavęs ėjo iš proto...
Nesistebėk. Aš viską žinojau. Nuo to momento, kai tavo gyvenime atsirado ši moteris. Aš visam gyvenimui prisiminsiu mamos skundus ir tavo pasiteisinimus. Kai tu kalbėjai su mama, aš buvau kitam kambaryje ir viską girdėjau. Beveik kiekvieną žodį. Kai tu pašnibždom raminai mamą, aš negirdėjau žodžių, bet nuvokiau, apie ką tu kalbėjai.
Ta moteris už tave daug jaunesnė. Tu gi jau senyvas. Ji tavęs niekada neprižiūrės taip, kaip rūpinasi tavimi mama. Tai jau tavo gulbės giesmė. Paskutiniais metais mama tave tik dirgino. Jūs nebesupratote vienas kito. Ji nustojo tave žavėti kaip moteris.
Ar galima rimtai kalbėti apie savo laimę? Kaip ji kuriama? Nors vieną minutę tu pabūk mamos vietoje. Kiekvieną dieną iš darbo ji pareis į tuščius namus... Kas rytą ji pabus iš miego tuščiuose namuose. Jei tu mirtum, ji žinotų, kad tu buvai, bet numirei. Bet dabar mama kasdien, kiekvieną minutę galvoja: ją išdavė.
Jūs išgyvenote ilgą gyvenimą. Buvo džiaugsmo ir laimės. Buvo ir skausmo, pergyvenimų. Betgi buvo bendras gyvenimas. Ir kas iš jūsų abiejų daugiau aukojosi kitam — aš nežinau. Negi tu nesupranti, kad mama jau ne jauna. Argi tu nesupranti, kad, begalvodamas tik apie save, tu tapai egoistu. Tu išdavei artimiausią žmogų.
Šiuo metu, kai mama lieka visiškai viena, tu pasielgei ne tik žiauriai, bet ir amoraliai. O kaip privalau gyventi aš su dviem tavo anūkėliais? Kaip vertinti Juozą? Laukti akimirkos, jog jis irgi pames mane, kai mano kūnas nustos jį jaudinti, ir pasakys tai, ką tu pasakei mamai?
Tu neturi teisės pamesti mamos. Ji tavęs dabar labiau nekenčia, negu myli. Ir vis dėlto neturi teisės jos palikti.
Tik nesakyk, kad tu myli šią moterį. Aš apie ją nemaža žinau. Aš žinau apie jos ultimatumą. Ji puikiai supranta, ko nori. Per dažnai ją palikdavo vyriškiai, todėl tave išlaikyti ji nori bet kuria kaina. Argi tu jau ir šito nesupranti? Kuo čia dėta tavo meilė. Tai tokia pat aistra, kuria persirgau ir aš, kai dar paskutinėje gimnazijos klasėje išbėgau pas Eugenijų. Tada tu taip puikiai man tai išaiškinai. Ir nors tuomet aš nepatikėjau nė vienu tavo žodžiu, bet greitai supratau, koks tu teisus.
Šiandien tu privalai spręsti: ką tu gauni ir kuo už tai užmoki. Bet žinok — aš su mama! Aš — jos dalis. Ir nuo tavęs priklauso — netekti ar susigrąžinti mus abi.
Prašau tavęs, atsakyk man, žiūrėdamas į akis. Tiesiai. Nenusisuk.
• Seselė Marija, šaričių misijonierių vienuolijos narė, gyvenanti Milwaukeje, projektuoja žaislus, kad gautomis lėšomis būtų šelpiamos neturtingos moterys.