Vytautas Kauneckas
Nors "nėra namų be dūmų", daugumas pasakys, kad jų santuoka itin vykusi ir, jei reikėtų tuoktis iš naujo, pasirinktų tą patį asmenį. Deja, labai daug ir tokių santuokų, kur partneriai nuolat vaidijasi, vienas kito negerbia ir net nekenčia. Vis daugiau visur skyrybų. Apie 84% išsiskyrusių turėjo vaikų, kurie labiausiai ir nukenčia nuo ištuokų, bet ne mažiau ir nuo apnuodytos šeimos atmosferos.
Kaip nurodo gyd. doc. Anzorg, tyrinėjusi santuokos konfliktų priežastis Vokietijoje, pirmiausia dėl jų kalti veiksniai, glūdintys pačiose sutuoktinių asmenybėse: egoizmas, partnerio negerbimas, abejinga pažiūra į santuoką ir savo elgesį, žemas asmens kultūrinis lygis, vergavimas instinktams, nesugebėjimas prisitaikyti ir kt. Viena gydytoja rašo: "Arčiau įsižiūrėjus į jaunavedžių vaidų priežastis, pasirodo, kad dažniausiai tai yra neesminiai nuomonių skirtumai, menkniekiai, kartais — "kova dėl valdžios". Kiekviena pusė laikosi savo pozicijos ir nenori nė žingsnio atsitraukti".
Santuokos partneriai, deja, dažnai pasirenkami neatsakingi, nepasitarus su vyresniais ir patyrusiais žmonėmis, dažnai pagal "išorinius rodiklius". Priešvedybinis lytinis santykiavimas dažnai sudaro "prievartinės" santuokos motyvą, nes mergina būna nėščia. Paprastai tik po to abu prablaivėja ir pamato, kaip mažai tarp jųdviejų bendra... Jaunuoliai, ypač merginos, į santuoką dažnai veržiasi kupini tuščių svajonių, o praradę iliuzijas, stengiasi kuo greičiausiai išsituokti. Tokie jaunavedžiai, žinoma, remiasi klaidingomis prielaidomis. Kiekviena santuoka net palankiomis aplinkybėmis turi atlaikyti tam tikrus išbandymus; tik jų dėka ji gali sustiprėti ir tapti tikro gyvenimo bendryste.
Kuo skiriasi teigiamos, save pateisinančios santuokos nuo netikusių, priešiškų?
Prof. R. Clemmer, dėstąs šeimos santykių klausimus, nurodo, kad gerai santuokai būdingi trys veiksniai: supratingumas, teigiamas nusistatymas ir realūs lūkesčiai.
SUPRATINGUMAS. Visi jaunavedžiai į santuoką atsineša tam tikrų jau susiformavusių įpročių ir lūkesčių. Dažnai tik po vedybų pastebima, kad turimi įpročiai bei įsitikinimai labai stiprūs ir gajūs. Gali pasitaikyti, kad jaunavedžiai net iš tos pat kultūrinės aplinkos kai kuriais atžvilgiais vienas kito nesupranta. O pastaraisiais laikais į santuoką atsinešamu prieštaraujančių lūkesčių ypač padaugėjo, nes visose gyvenimo srityse nepaprastai išaugo moters vaidmuo. Tuokiasi vis daugiau žmonių su skirtingomis pažiūromis į lyčių vaidmenis.
Visose gerose santuokose pastebimas noras ir sugebėjimas vienas kitą suprasti. Ne būtinai čia visada kitam nusileidžiama. Tiesiog vienas turi pakankamai geros valios — pripažįsta, kokie svarbūs kito jausmai — ir pakankamai lankstumo •— randa priemonių kaip nors išlyginti skirtingumus.
Supratimo pagrindas santuokoje — bendravimas. Partnerį reikia atjausti. Tačiau neužtenka tiesiog įsivaizduoti save jo vietoje, nes lyčių psichologija gana skirtinga. Vis dėlto supratimą palengvina gera valia, nuoširdus noras. Bet reikia ne tik klausytis, ką kitas asmuo sako, o ir suvokti tikrąją jo žodžių prasmę. Juk sutuoktiniai dažnai vienas kitam taria dalykų, kurių nemano. Kai kada kalbama, matyt, tenorint atsipalaiduoti nuo savo neigiamų jausmų kito sąskaita. Reikšdamas savo emocijas, turi numatyti partnerio reakciją. Tatai vadinama jautrumu, kurio santuokoje dažnai kaip tik ir trūksta. Pirmiausia partneriai turi išmokti atsižvelgti į vienas kito "opias vietas", atsiradusias anksčiau.
NUSISTATYMAS. Mūsų tėvams ir senoliams svarbiausia santuokoje buvo laikytis vienas kito. Moterys didžiavosi, kad yra geros žmonos, gražiai augina vaikučius ir priverda aibes uogienių. Vyrai puikavosi, kad gerai aprūpina šeimą ir lieka moterystėje su ta pačia moterimi.
Šiandien svarbiausiu dalyku santuokoje dažnai telaikoma "asmeninė laimė". Ir jei tik partneris ima manyti, kad bus laimingesnis su kitu asmeniu, viską pametęs, išsituokia ir nueina pas "mielesnįjį". Individualios laimės akcentavimas dažnai ypač pastebimas kaip tik intelektualiai labiau išprususių žmonių tarpe. Taigi ne tik padvigubėjo grėsmė šiuolaikinėms santuokoms, bet jos tapo ir keleriopai trapesnės.
Bendram gyvenimui labai kenkia polinkis savo partnerį kaltinti, užuot stengusis jį suprasti. Kai kurie sutuoktiniai susikivirčiję stengiasi kitam įrodyti savo "teisumą", tuo nenužengdami toliau vaikystės įpročių. Įrodinėdamas, kas teisus, kas neteisus, neišspręsi tarpusavio santykiavimo sunkumų, o dažnai juos tik išaitrinsi.
LŪKESČIAI. Besituokiantys šiandien dažnai laukia, kad vedybos atneš jiems laimę, net jeigu iki tol niekad iš tikrųjų nesijautė laimingi. Deja, tokiu atveju ir santuoka laimę retai teatneša...
Kad susilauktum laimės kame nors, ne tik santuokoje, turi žinoti, ko iš tavęs laukiama, ir sugebėti tai padaryti geriau, negu tikimasi.
Per didelės viltys — tik dalis problemos. Lūkesčių neaiškumas jaunavedžiams gali būti dar didesnis nepasitenkinimo šaltinis. Gana būdingą tokių neaiškių lūkesčių pavyzdį matome, kai dirba ir vyras, ir žmona, ypač turėdami vaikų. Dėl tokios padėties sutuoktinių ryšiuose gali atsirasti didelių įtampų. Be abejo, šių dienų šeimose moterys, palyginti su vyrais, dažniausiai neša dvigubą darbų ir prievolių krūvį.
Dažnai didesnių keblumų sudaro klausimas, kas šeimos "galva". Šiandien merginos pageidauja nuolaidaus, demokratiško, lygios su jomis padėties sutuoktinio. Tačiau emociniu atžvilgiu daugelis merginų norėtų ryžtingo, valdingo, "vyriško" vyro, — tik, žinoma, ne šiurkštaus. Kai kurios pageidauja vyro, kuris kartais būtų nuolankus, kartais ir toks, ir kitoks vienu metu. Trečios nė pačios nežino, kokio vyro norėtų. O visa tai tikriausiai dar neaiškiau jų jauniems vyrams. ..
Šiandien vaikai, ypač mieste, tėvų dažnai be saiko lepinami. Mergaitė susidaro nuomonę, kad ir santuokoje ji turėsianti gauti vien malonumus. Vėliau ji išteka už vaikino, kuris užaugo tokioje pat atmosferoje, ir tikisi irgi gauti tik malonumų. Tačiau santuoka yra ryšys, pagrįstas davimu, ypač po to, kai atsiranda vaikų. Daugelis tų, kurie skundžiasi, kad jų santuoka bloga, taip ir neišmoko pereiti nuo pasitenkinimo, kad gauna, prie pasitenkinimo, kad duoda. O kiekvienoje puikioje santuokoje žavi tai, kad iš anksto pergyveni malonumą, kurį savo partneriui duosi fizine ir emocine prasme. Tokią meilę galima vadinti brandžia.
SEKSUALINĖ HARMONIJA. Daugelis žmonių, nusiskundžiančių, kad santuokoje turi seksualinių keblumų, visai be reikalo čia kaltina "seksą". Seksualinių problemų dažnai kyla iš to, kad tarp partnerių iš viso nepakankamai geri santykiai. O ar gali jie būti labai geri, jei, pavyzdžiui, žmona ir vyras dažnai ginčijasi, vienas kitą įžeidinėja ir pan.?
Kantrybė ir meilus atkaklumas padeda ne tik sprendžiant bendravimo sunkumus, bet ir šalinant lytinį nesiderinimą. Nerealu santuoką grįsti tuo, kad vienas partneris susilaukia visiško lytinio pasitenkinimo kito sąskaita. Tačiau nereali ir nuomonė, kad seksas būtinai išspręs visus sutuoktinio gyvenimo nesklandumus.
Geriausias būdas kovoti su nesklandumais santuokoje — stengtis užbėgti jiems už akių. Tad pirmiausia reikia rūpestingai, neskubant išsirinkti gyvenimo draugą. Svarbu numatyti, ar jis tokia asmenybė, su kuria galėsi ne tik mylėtis, bet, reikalui atsiradus, ir dorai pasiginčyti. Jei du asmenys pratę gyvenime kovoti dėl aukštesnių siekių, tai juodviejų santuoka gali būti itin sėkminga. Gerai sutarti, tur būt, galės ir tokie du, kurie niekad nerodo priešiškumo. Prastesni reikalai, jei vienas šiurkštus, nors jam greit ir praeina pyktis, o kitas papratęs niekada negirdėti jokio grubaus žodžio.
Tačiau net gerai pasirinkusieji anksčiau ar vėliau neišvengs kai kurių nesklandumų. Kai akiraty sušmėžuoja nesutarimai, patariama imtis tokių priemonių:
1. Pirmiausia atsidėję įvertinkite padėtį. Kas joje tikrai realu? Ką mes tik įsivaizduojame? Gal iš skiedros priskaldome vežimą? Gal nesklandumas ilgainiui ir pats išnyks?
2. Patikrinkime save ir savo elgesį bei lūkesčius. Ko mes iš tikrųjų norime? Tiksliai pagalvokime, kaip būtų galima pašalinti atsiradusį keblumą?
3. Panagrinėkime savo partnerio elgesį bei lūkesčius. Iš kur jam galėjo atsirasti tokių minčių? Ar jos giliai įsišaknijusios jo asmenybėje? Ar įmanoma laukti, kad jis pasikeis, o gal tai beprasmiška? Pasistenkime į dalyką žvelgti ir savo partnerio akimis.
4. Sunkumą spręskime drauge su partneriu. Savo mintis reikškime aiškiai, ramiai ir taip, kad neatrodytų, jog grasiname. Laikykimės dalyko esmės, nekaišiokime įvairių pašalinių argumentų.
Bendrauti su partneriu — vadinasi, ir atidžiai jo klausytis. Reikia sudaryti atmosferą, kurioje jis galėtų kalbėti ramiai. Imkime domėn, ką jis sako, net jei ir negalime jo pozicijos suprasti ar jai pritarti.
5. Stenkimės sugalvoti kokius nors teigiamus "pirmus žingsnius", kad problema pajudėtų iš vietos. Nėra reikalo visko spręsti iškart, kartais tai ir neįmanoma.
6. Būkime reikiamai nusistatę, bet ir kantrūs. Prieš akis dar visas gyvenimas.
7. Jei tikrai ryžtingai ir pakankamai ilgai mėginome spręsti sunkumus, bet patys to neįstengėme, susiraskime patarėją. Kreipkimės verčiau į vyresnio amžiaus žmogų, kuris turi didelę gyvenimo patirtį ir linki kitiems gera; neblogai, jei jis nuo seniau mus pažįsta, vertina. Kartais nuostabiai prašviesėja mintys, tiesiog atvirai išsipasakojus, ir išeitį staiga randame patys. Nepaveskime išspręsti kitiems dalykų, kurie mums labai svarbūs.
Santuoka negali kas minutę tik žavėti! Vedybinės krizės (kurios tam tikrose ribose — normalus ir neišvengiamas reiškinys), jei partneriai vykusiai jas įveikia, dažnai padeda labiau subręsti ir persitvarkyti. Tie, kurie išmoksta nugalėti pirmųjų santuokos metų sunkumus, įsitikina, kad vyras ir žmona gali ir turi gyventi pilnavertį, įdomų gyvenimą.