DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M.
Šį rudenį, spalio 6 d., suėjo 300 metų nuo istoriko Alberto Kojelavičiaus mirties, dėl to šis pranešimas yra skiriamas susipažinti su jo gyvenimu ir istoriniais darbais.
1. GYVENIMO KELIAS
Albertas Kojelavičius, kilme bajoras, kurio tėvai prie Raudondvario turėjo Vijukų dvarą ir namus Kaune, baigęs Vilniaus kolegiją, 1627 m. įstojo į jėzuitus. Po novicijato filosofiją studijavo Nesvyžiaus kolegijoje, o teologiją (1634-1538) Vilniaus akademijoje.
Į jėzuitus įstojo ir jo broliai Kazimieras ir Petras, dėl to, kuriantis jėzuitams Kaune, jie padovanojo savo namus ir patys buvo atkelti į Kauną. Tačiau Albertas Kaune buvo labai trumpai, nes 1643 m. Vilniuje padarė keturis įžadus ir vienerius metus dėstė filosofiją akademijoje. Paskui dar vienerius metus dėstė teologiją Braunsberge, o 1645 m., grįžęs į Vilnių, gavo teologijos daktaro laipsnį ir paskui ilgą laiką profesoriavo Vilniaus akademijoje, 1649-1650 m. buvo akademijos prokancleris, o rusų invazijos metu (1654-1656) ėjo rektoriaus pareigas.
Varšuvos kongregacijoje 1655 m. buvo išrinktas Lietuvos jėzuitų provincijos prokuratorium, dėl to jėzuitų reikalais lankėsi Romoje. Grįžęs iš Romos, buvo Vilniaus vyskupo nuodėmklausys. Vilniuje siaučiant marui, kurį laiką gyveno Brastoje ir Slanime. Paskui buvo Vilniaus Šv. Kazimiero namų viršininko patarėju, nuodėmklausiu ir viršininku. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais (1666-1677) gyveno Varšuvoje, ten ir mirė.
2. ISTORINIAI RAŠTAI
Atrodo, kad Albertą Kojelavičių imtis istorinių studijų paskatino jo paties palinkimas istorijos tyrinėjimui, noras supažindinti studentus su Lietuvos istorija, didikų ir viršininkų paraginimas.
Dar jaunas būdamas, parašė Austrijos imperatorių šeimos ir Lenkijos karalienės Cecilijos Renatos pagerbimui elogijas. Pagerbdamas jėzuitų geradarius, suredagavo leidinį "Gratiae saeculares", kuriame iškeliami popiežių, karalių, Vilniaus ir Žemaičių vyskupų nuopelnai jėzuitams. Specialiu leidiniu 1640 m. paminėjo šimtmetinę jėzuitų įsteigimo sukaktį. Vėliau parašė Lietuvos jėzuitų provincijolo Bertoli gyvenimą. Brolių koadjutorių prisiminimus, papildė P. Alegambi Bibliografiją, jon neįtrauktais Lietuvos jėzuitų veikalais.
Atskiromis monografijomis aprašė Lietuvos didikų Chodkevičių, Radvilų ir Sapiegų šeimas, tyrinėjo herbus ir parašė Lietuvos bajorų "Herbyną", dviem atskirais veikalais aprašė 1648-1649 m. kazokų sukilimą ir parašė trumpą Lietuvos Bažnyčios istorija.
Visų svarbiausias Kojelavičiaus veikalas yra dviejų dalių "Lietuvos istorija". Ji parašyta lotyniškai, kad būtų suprantama svetimtaučiams ir kad besimokantis jaunimas pajustų romėnų kalbos grožį ir kartu susipažintų su savo krašto praeitimi. Ją rašydamas, laisvai pavartojo M. Stryjkovskio "Kronikos" medžiagą. Jo "Lietuvos istorija" prasideda priešistoriniais laikais ir baigiasi Liublino unija.
3. “LIETUVOS ISTORIJOS” VERTINIMAS
Ilgą laiką Kojelavičiaus "Lietuvos istorija" buvo vienintelė, suprantama kalba parašyta knyga, kuri Vakarų Europai atskleidė Lietuvos praeitį. Ją, tur būt, pirmas paminėjo St. Rostovskis, Lietuvos jėzuitų istorijoje. Ją gerai vertino XVIII amž. istorikas Schlözeris, kuris paruošė sutrumpintą vertimą ir išleido savo Visuotinės istorijos 50 tomų.
"Lietuvos istorijos" medžiagą savo veikaluose pavartojo vėlesnieji Lietuvos istorikai T. Narbutas ir S. Daukantas. Šis paskutinysis apie Kojelavičiaus istoriją rašė: "Išguldymas darbų, skaistumas kalbos, aiškumas žodžių, negali būti geresnis nė kokiame rašte". Jis savo "Darbuose" daug kur perdirbęs, toliau išplėtojo jos meninius epizodus, dar labiau išryškindamas tėvynės ir laisvės idėjas.
Nepriklausomoje Lietuvoje dvejopai buvo vertinama Kojelavičiaus "Lietuvos istorija". Vyresnieji, romantinės istorijos dvasia išsiauklėję, ją labai vertino, nes matė jos padarytą įtaką tautiniam susipratimui. Jaunesnieji jau žvelgė į ją kritiškai ir, taikydami mūsų laikų istorijos mokslo metodus, laikė ją atgyvenusia seniena.
Vyresnieji Kojelavičiaus 250 metų sukakčiai paminėti 1927 m. daug kur suruošė minėjimus. Tada A. Dambrauskas apie Kojelavičių taip kalbėjo: "Rūpi jam Lietuvos istorija. Jis atidžiai skaito senuosius autorius, kritiškai juos vertina, papildo trūkumus. .. sukuria plačią Lietuvos istoriją. Tuo kūriniu Kojelavičius tikrai yra užsipelnęs nenykstantį garbės vainiką... Išgarsindamas Lietuvos vardą Vakarų Europoje, savo veikalu Kojelavičius pirštu prikišmai rodo, kad Lietuva yra visai atskira šalis, kad ji niekados nėra buvusi Lenkija".
J. Totoraitis ta proga taip rašė: "Kojelavičius istoriją dėsto laikydamasis kritikos. Pirmoje dalyje rėmėsi Stryjkovskio "Kronika", tik nesekė jos vergiškai, bet paėmė tik tai, kas nebuvo priešinga istorijos kritikai... Jis stabmeldiškos Lietuvos dar neaprašė visai gerai, tačiau istorijos kritikoje jis pažengė pirmyn". Panašiai samprotavo ir P. Būčys.
Jaunieji istorikai jau kritiškai ją vertino. J. Matusas teigė, kad Kojelavičiaus tikslas nebuvo parašyti Lietuvos istoriją, o tik lotynišką skaitymų knygą. Jis nepavartojęs naujų šaltinių ir nenurodęs Stryjkovskio pavartotų. Jis kritikuoja senąją chronologiją, bet ją palieka nepaliestą. Kai kur Kojelavičius turi išrašęs ilgas kunigaikščių kalbas, lyg pats jas būtų girdėjęs. "Bendrai Kojelavičius palieka Stryjkovskio pabrėžtus Lietuvos ir Lenkijos skirtumus, tačiau jo istorija turi kažkoki abiejų tautų niveliavimo atspalvį".
Kojelavičių Matusas laiko unijos šalininku už tai, kad Liublino uniją aprašęs objektyviai, aprašymą užbaigia tokiu sakiniu: "Kadangi aš nesu teisėjas, džiaugiuosi įvykusia santaika". Jis tiesiog pasipiktinęs, kad Kojelavičius savo istorijoje išleidęs du lietuviškus pašnekesius, kurie yra Stryjkovskio "Kronikoje".
Sekdamas Matusu, panašiai Kojelavičiaus "Lietuvos istoriją" kritikuoja ir Z. Ivinskis.
Palankiau Kojelavičiaus "Lietuvos istoriją" vertina okupuotos Lietuvos literatūros istorikai. J. Lebedys sako, kad Kojelavičius, suprasdamas, jog Stryjkovskio "Kronikos" vertimas skaitytojų nepatenkins, ją pavartojo kaip žalią medžiagą, savaip ja disponuodamas, išmetė kaimyninių kraštų istoriją, visokias smulkmenas, paraleles, išvedžiojimus, neįtikinamus dalykus. Tai darė savo kritiška nuovoka ir remdamasis naujais šaltiniais.
Stryjkovskis perdaug smulkmeniškas ir subjektyvus, "o Kojelavičius, pasakodamas apie įvykius, išlieka tarsi nuošalus stebėtojas, gyvas ir vaizdus, bet kartu objektyvus ir todėl sugestyvesnis už Stryjkovskį". "Teigiama ir tai, kad Kojelavičius kėlė Lietuvos praeitį iki krikščionybės įvedimo, o tai žadino meilę savam kraštui, stiprino Lietuvoje savarankiškumo nuotaikas".
V. Žulys Kojelavičiui pripažįsta kritiškumą, nors jis mažiau rūpinosi šaltiniais už Stryjkovskį. "Tačiau Stryjkovskis neprilygsta Kojelavičiui kritiškumu. Jo 'Kronikoje' yra vietų, kur jis neskiria realių dalykų nuo fantastinių. Kojelavičius yra daug nuoseklesnis ir logiškesnis". Pasak Žulio, Kojelavičius iš neapykantos pagonybei Mindaugą ir kitus kunigaikščius atvaizdavęs labai žiaurius, pasisako prieš kryžiuočius, bet palankus Lietuvos unijai su Lenkija ir nieko nerašąs apie senąją lietuvių kultūrą. Pastebi, kad "Kojelavičius praleido daugumą Stryjkovskio 'Kronikos' Lenkijos ir Rusijos istorijos faktų, savo akis atkreipė į Didžiosios Lietuvos kunigaištystės įvykius, tad jo istorija, iš tikrųjų pirmoji spausdinta Lietuvos istorija".
4. BAIGIAMOSIOS IŠVADOS
Visi Kojelavičiaus "Lietuvos istorijos" vertintojai pastebi, kad jis buvo kritiškas ir turėjo nuovoką skirti legendas nuo tikrovės ir Stryjkovskio chronologijos netikrumą. Jei jis kartojo Stryjkovskio klaidas, tai dėl to, kad jam nebuvo prieinami atitinkami šaltiniai. Lietuvių kilmės legendos jis negalėjo atmesti, nes tais laikais aukštesnysis luomas tikėjo savo kilme iš romėnų ir tuo didžiavosi. Prikišama, kad jis nenurodęs šaltinių, bet rašant skaitymų knygą, reikėjo išlaikyti sklandų stilių ir jo neapsunkinti šaltinių nurodinėjimais.
Taikyti XVII amž. istorikams mūsų laikų metodus ir pagal juos vertinti jų darbus ne tik negalima, bet ir neteisinga, nes tie metodai tada dar neegzistavo. Kaltinimas, kad Kojelavičiaus "Lietuvos istorijos" tikslas nėra istorija, o tik lotyniška skaitymų knyga, taip pat per aštrus. Kojelavičiaus pasirinktas tikslas per skaitymą supažindinti su tautos praeitimi tuomet, kai pačioje Vilniaus akademijoje nebuvo dėstoma istorija, buvo gudrus, išmintingas, atitiko savo paskirtį ir pasiekė tikslą.
Kritikai kaltina, kad jis nemėgęs lietuvių kalbos, nes neįdėjęs dviejų anekdotų ir kelių lietuviškų žodžių, esančių Stryjkovskio "Kronikoje". Tai netiesa, nes "Lietuvos istorijoje" lietuviškų žodžių yra. O anekdotų neįdėjo, matyt, dėl to, kad jie lotyniškame veikale netiko ar abejojo jų autentiškumu.
Kojelavičius kaltinamas, kad jis yra Liublino unijos šalininkas, bet man atrodo, kad jis tik dėl tuometinių aplinkybių pasisakė už uniją. Reikia atsiminti, kad Kojelavičius buvo savo laiko žmogus ir "Lietuvos istoriją" rašė, kai lietuviai buvo susigyvenę su lenkais. Tiesa, jie kovojo dėl administratyvinių Lietuvos teisių, bet unijos ryšių nutraukti nemanė. Jis ir norėdamas negalėjo pasisakyti prieš uniją, nes jo istorija greičiausiai nebūtų išvydusi pasaulio šviesos, o ir išleista ji būtų susilaukusi liūdno likimo.
Tiesą sako Z. Ivinskis, kad "Kojelavičius nedavė tokios Lietuvos istorijos, kokios po M. Stryjkovskio 'Kronikos' reikėjo", bet neturint kitokios, jo parašyta istorija atliko didelį vaidmenį mūsų tautos atgimimo kelyje, savo romantiniu pobūdžiu pažadindama lietuvių susidomėjimą didinga Lietuvos praeitimi ir paskatindama juos nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbui.