JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Pradedant naujuosius metus, naudinga pažvelgti į praėjusiuosius ir iš jų ko nors pasimokyti ateičiai. Į praėjusiuosius metus nežvelgsime pasauliniu mastu, apsiribosime tik mūsų lietuviškąja visuomene ir aplinka. Visuomenės nuotaikos daugiausia atsispindi spaudoje. Nors dabar naujienas greičiausiai sužinome per radiją ir televiziją, bet spauda vis tiek dar yra svarbiausias kultūrinio gyvenimo veidrodis.

     Galime džiaugtis, kad čia, išeivijoje, turime teisę naudotis visiška spaudos laisve. Siekiant mūsų tėvynės laisvės arba bent dabartinės padėties pagerinimo Lietuvoje, spauda gali būti pirmaeilė priemonė, jeigu tik ja mokėtume naudotis. Deja, ne visuomet mokame. Iš rimtų šaltinių teko patirti, kad tada, kai Lietuvoje pradėjo komunistai uždarinėti ar sandėliais paversti bažnyčias, būtų buvę galima bent Vilniaus katedrą išgelbėti, jeigu išeivijos spauda būtų pradėjusi laiku rašyti ir protestuoti.

     Okupantui labai nemalonu, kai užsienyje paskleidžiama žinios apie jo nehumaniškus ir nekultūringus veiksmus, bet jis labai džiaugiasi, kai mes jį paliekame ramybėje, o savo spaudos puslapiuose tik kovojame vieni prieš kitus, stengdamiesi iš laisvės kovų fronto išstumti visus, kurie galvoja kai kuriais klausimais šiek tiek kitaip negu mes.

     Dažnai pagalvoji: nejaugi tie žmonės, kurie yra baigę aukštuosius mokslus, kurie save laiko inteligentais ir patriotais, to nesupranta? Nejaugi jie nesupranta, kad tokiais savo veiksmais ir straipsniais spaudoje silpnina mūsų pozicijas ir tarnauja tik okupantui? Ir klausi save, ar jie tai daro iš nežinojimo, naivumo, ignorancijos, o gal iš blogos valios. Nesinorėtų tuoj kaltinti juos bloga valia, bet kartais atrodo, kad kitokia interpretacija beveik neįmanoma.

     Atrodo, kad kai kuriems jau nusibodo ir įgriso kitus pravardžiuoti bendradarbiautojais, kolaborantais, suraudonėjusiais ir kitokiais panašiais savo susigalvotais vardais. Taip rašydavo ir kalbėdavo, prisidengę patriotų vardais, tie, kuriems labai toli nuo tikro patriotizmo. Nusibodus kartoti tas pasenusias temas, dabar griebiamasi naujų. Pradėjo už moralę kovoti tie, kurie šiai kovai gal mažiausiai kvalifikuoti. Ir čia labai sunku atsikratyti minties, kad tai yra daroma iš blogos valios.

Lino Meilaus nuotrauka

     Kai kurie, apsimesdami moralės saugotojais, pradėjo spaudoje kritikuoti ir juodinti kunigus vienuolius už "Saują skatikų" ir "Striptizą", lyg tie du romanai būtų vienuolių parašyti. Panašių "pornografijų", kaip minėtuose romanuose, pasitaiko ir Škėmos, ir Cinzo, ir kai kurių kitų mūsų rašytojų veikaluose, nekalbant jau apie svetimtaučius. Bet apie tai niekas iki šiol neužsiminė, ir tie "moralės saugotojai" tylėjo. Pakėlė jie balsą tik dabar, kai, pasinaudodami patogia proga, gali įgnybti vienuoliams. O tie vienuoliai čia nieku dėti. Ir "Saują skatikų", ir "Striptizą" nutarė premijuoti iš pasauliečių sudarytos vertinimo komisijos. Jeigu po tų komisijų sprendimo būtų užprotestavęs ir vetavęs marijonas ar pranciškonas, tai, tur būt, būtume susilaukę ne tiek straipsnių ir perkūnijų kaip dabar! Greičiausiai tie patys žmonės, kurie dabar juos bara ir vadina pornografijos skleidėjais, būtų pakėlę daug didesnį triukšmą, išvadindami juos inkvizitoriais ar kitokiais panašiais vardais, kad drįsta pasipriešinti vertinimo komisijoms, sudarytoms iš specialistų, kad kišasi ne į savo reikalus.

     Nereikia per daug piktnaudžiauti žodžiu "pornografija". Ne kiekvienas kokio nors nemoralaus veiksmo paminėjimas yra pornografija. Pornografiška knyga galima pavadinti tokią, kurios pagrindinis tikslas smulkiai aprašyti kokius nors nepadorius veiksmus, siekiant sužadinti skaitytojo lytinius jausmus. "Saujoje skatikų" tik vienoje vietoje paminėtas jaunos mergaitės nemoralus pasielgimas. Jeigu tai laikytume pornografija, tai pornografiškais turėtume laikyti visus laikraščius, kuriuose kartais parašoma, kad kas nors nemoraliai pasielgė, išprievartavo ir pan. Kai kuriuos panašius nemoralius veiksmus pamini moralinės teologijos vadovėliai ir net Šv. Raštas.

     Literatūroje yra aprašomas konkretus gyvenimas, konkretūs asmenys su visomis dorybėmis ir ydomis. Nejaugi rašysi tik apie šventuosius? Gyvenime visko pasitaiko. Tačiau teisingai kai kurie sako, kad nėra reikalo viešumon kelti tokių dalykų, apie kuriuos paprastai kultūringoje kompanijoje nekalbama. Atrodo, kad kai kurie rašytojai, norėdami būti "gyvenimiški", "modernūs", "progresyvūs", į savo raštus nei iš šio, nei iš to įkiša tokių žodžių ar sakinių, kurie ten visai nereikalingi. Tokie veikalai primena gražų paveikslą, bet gaila, kad ant jo kažką leptelėjo užtūpusi musė ar praskrendantis paukštis... Kartą paklausiau vieną gana liberalių pažiūrų literatūros kritiką, ar pvz. Škėmos veikalai nukentėtų, jeigu būtų išleisti kai kurie sakiniai, kai kurios užuominos, apie ką paprastai viešai nekalbama. Jis aiškiai atsakė, kad nenukentėtų, nors ir nemanė, kad tos užuominos knygai daug pakenktų.

     Šiomis keliomis mintimis nieko nenorėjome įžeisti, pasmerkti ar paniekinti, tik norėjome priminti, kad iš praeities klaidų reikia pasimokyti ir ateityje jų nekartoti. Turėkime daugiau artimo meilės ir tolerancijos savo kaimynui, kuris taip, kaip ir mes, yra toli nuo savo tėvynės, kuris trokšta ir siekia jos laisvės. Jeigu kartais ir ne taip ką nors padaro, tai yra paprastai tik menkos smulkmenos. Bet nėra smulkmena tai, ką daro mūsų tėvynėje okupantas. Savo energiją, savo veiklą ir spaudos puslapius nukreipkime prieš jį, reikalaudami tai, kas mums priklauso.