Vytautas Kasniūnas
II. AŠ BUVAU NELAUKTAS, NEREIKALINGAS PAGRANDUKAS
Su Juozaičiais susipažinau naminių gyvulėlių ligoninėje. Kartą man ten būnant ir patylėliais besikalbant su manąja vilkų veislės Tara, kuri niurzgėdama pasitiko kitą didelį šunį, žaidžiantį su gauruota kate, gražiai spalvinga ponia nusišypsojusi tarė:
Mes su vaikais namie kalbamės tik angliškai, bet su naminiais gyvulėliais, kaip ir Tamsta, lietuviškai. Norime, kad jaunimas turėtų progos nors kiek lietuviškai pramokti.
— Labai jau kilnu iš Jūsų pusės, kad net gyvulėliams primenate jų tautinę kilmę, — atsakiau pašaipiai. — Reikėtų ant jų kaklų uždėti tautiškus raištelius. Gal net vėliavėles.
— Galima juoktis, bet su savąja kalba tik fabriko duoną tenka valgyti, — susinervinusi ponia užsirūkė cigaretę. — Manasis vyras — tai baltakaklis. Jis jau prasimušė į aukštesnę vietą.
— Kas turi gerą galvą, tai ir abi kalbas išmoksta, ir vaikus lietuviškai moko, — garsiai drožė kampe su mažu šuneliu sėdėjusi moteris, kaip vėliau susipažinome, — ponia Jonaitienė.
Mūsų erzlias kalbas išgirdę, susiuostė šuneliai, katytė, susitaikė ir ėmė žaisti. Ir mūsų kalbos tonas pasikeitė.
Kai kitą kartą vėl toje pačioje vietoje susitikome visi trys, suradome bendrą kalbą, ir mūsų gyvulėliai džiaugsmingai žaidė.
Po kiek metų susidraugavo mūsų vaikai, mes visi apsigyvenome tame pačiame priemiestyje ir, pradžioje susitikę kitų namuose, ėmėme tarpusavyje svečiuotis, artimiau draugauti. Susigiminiavo mūsų šuneliai ir katės. Giminiavosi ir kanarėlės, kurias visos trys šeimos labai mėgo. Juokavome, kad vaikai ir mus suvesį giminystę.
Giminystės ryšiais nesusirišome, o mums pasirinkus kitas gyvenvietes, ir draugystė išblėso. O Angelę Juozaitienę ištiko "nelaimė”. Šio žodžio išradėja yra ji pati. Taip ji apsiskelbė visiems, kai nelauktai gimė berniukas. Dvi dukras ir sūnų išauginusi, kaip ji pati išsiplepėdavo, metų metus nuo katilo ir lovos neatsitraukusi, jau vyresnio amžiaus sulaukusi, susilaukė "nelaimės”. O tos vadinamosios nelaimės kaltininkas esąs vyras. Pražilo jis, kažkaip susmuko pečiai, į kuprą susimetė. Pasidarė nekalbus ir dar dažniau išvykdavo iš namų tarnybos reikalais.
O tos kalbos kalbelės apie Juozaitienę nesiliovė. Pati, nevaldydama liežuvio, lyg ir kurstė kitus pajuodinti tai, kas balta. Gal vienas kitas tik pamanė, kas tos "nelaimės” yra kaltininkas, kitam gal netikėtai išsprūdo žodelis, trečias jau, žiūrėk, ir bežinąs, kaip ten buvo, kodėl buvo... Taip ir malė visi liežuviais.
Simukas, nelauktas, nereikalingas pagrandukas, augo lyg visų užmirštas, be meilės, karštais ginčais ir nesutarimais besisvaidančioje šeimoje. Jeigu kas jj mylėjo, tai tik krikštatėviai — Vincė ir Kazys Jonaičiai. Juozaitienei vis sūnaus krikštynas atidėliojant, Jonaitienė prispyrė vaiką krikštyti, pati su vyru pasisiūlydami būti krikšto tėvais.
Simuką visi vadino gatvės vaiku, nes jis gatvėje praleisdavo daugiausiai laiko. Baigęs gimnaziją, jisai studijavo universitete, susipažino su riaušininkais ir, kaip tada buvo mada, demonstravo prieš Vietnamo karą. Tada susigriebė tėvas, lyg po ilgų metų atsikvošėjęs. Bet jau buvo per vėlu. Simas iš vieno kraštutinumo metėsiį kitą. Atsilikęs studijose, planavo eiti savanoriu į kariuomenę.
Vieną vakarą, kai Simas karštai ginčijosi su tėvais, į namus atėjo nėščia mergaitė ir pasisakė, kad laukianti vaiko, kurio tėvas esąs Simas. Jis prisipažino, kad ją mylėjęs, su ja draugavęs, bet nesąs tikras, kas yra vaiko tėvas.
Simas mergaitę vedė. Susilaukė kito vaiko. Tik tiek aš žinojau apie Juozaičiu šeimą. Vėliau kai ką girdėjau iš jų pačių, o taip pat iš Jonaičių. Po Simo vedybų gyvenau tik nuogirdomis. Juozaičiai išsikėlė į Floridą, Jonaičiai persikėlė gyventi į Čikagos pietvakarius, nusipirkę didesnį žemės plotą. Aš vėl kitur išvažiavau.
Vieną vakarą paskambino Jonaitienė. Kviečia visam savaitgaliui su nakvyne ant šieno ir su naktiniais laužais. Prašo atvykti ketvirtadienį. Įspėjo, kad bus svečių, ilgai nematytų, negirdėtų, išsiilgtų. Siurpryzas seks siurpryzą. Jai žodžių niekados netrūksta, užtat ją vadindavome plepūnėle. O kai ji susitikdavo su Juozaitiene, tai abidvi kalbėdavo, nes nė viena nemėgo klausytis. Ir jos susikalbėdavo.
Važiuodami spėliojome, kokius kitus svečius galėsime sutikti. Bet kad sutiksime Simą, kurį visuomet Simuku vadindavome, tai nė sapnuote nesapnavome. Penktadienį turėjo atvažiuoti Simuko tėvai, kurių taip pat laukė daug staigmenų.
Pas Jonaičius atvykome sutartu laiku. Jie laukė, paruošę sode priešpiečius. Jei būčiau kur nors kitur sutikęs Simuką, nebūčiau pažinęs. Vyras iš stuomens ir liemens, gerokai peraugęs šešias pėdas, svoriu ir raumenimis tinkamas būti futbolo žaidėju. Su juo kartu buvo Jonaičių jaunesnioji dukra Birutė. Juodu elgėsi labai familiariškai. Negi vedę — dingtelėjo galvon. Bet ji juk buvo ištekėjusi, dargi vestuvėse dalyvavome.
Kartais būna taip, kad pašėlusiai norisi svaigintis ir gerti. Nepasakysiu, kad dėl drąsos, bet greičiau dėl to, kad slegia kažkoks ilgesys ir negali susigaudyti nei laike, nei aplinkoje. Su Jonaitiene mes simpatijomis vadindavomės. O dabar po ilgų nesimatymo metų ji šūktelėjo, jog niekados netikėjo, kad taip labai galima žmogaus pasiilgti. Visados būdavo malonu su ja susitikti, ir kalboms nesimatydavo galo.
Geriam, valgom, visi jaučiame draugišką, mus jungiančią šilimą, svaidomės žodžiais ir lyg laukiame, kad nuo obels, po kuria sėdime, mums į lėkštę nukristų obuolys.
— Kaip laikais, Simukai, kur gyveni ir ką veiki? — lyg atspėdama mano mintis, paklausė žmona.
— Ačiū, gerai, — atsakė, žiūrėdamas į Birutę, — gyvenu Čikagoje ir dirbu su ja toje pačioje ligoninėje.
— Tu daktaras? — paklausiau, žinodamas, kad ji, kaip ir mama, yra gailestingoji sesuo.
— Ne, ne! Ne daktaras, bet gailestingasis brolis, — atsakė juokdamasis.
— Yra ir tokių? Tai turbūt vienintelis iš lietuvių? — pajuokavau.
— Paklausiau Birutės ir dabar nesigailiu. Turiu du magistro laipsnius, ruošiu doktoratą ir noriu būti šeimų konsultantas. Dalį laiko jau ir dabar dirbu šioje srityje. Sekasi labai gerai.
— Žiūrėk tu man! — apsidžiaugiau.
— Perėjau visus žemės gyvenimo pragarus, tai ir visus kelius, į rojų vedančius, gerai pažįstu.
Simas prisiglaudė prie Birutės ir ją apsikabino. Aš nebeprisimenu, kada paskutinį kartą turčiau tokią laimingą valandą. O gal iš viso tokios džiaugsmingos laimės nepergyvenau. Greitai pro mano akis. praslinko jo minėtas gyvenimo pragaras vaikystėje, jaunystėje, vedybose. O dabar matau dvi laimingas, mylinčias širdis — Birutę ir Simą.
Kavą ir midų gerti įsitaisėme patogiuose vasaros sodo suoluose.
— Kiti sako, kad nenori prisiminti skaudžių gyvenimo įvykių ar tragiškų išgyvenimų,»— pradėjo Simas, — o aš nuo jų nesikratau, nes tada daug geriau įvertinu dabartį, ir man šuolis į aukštį pasidaro daug lengviau pasiekiamas. Prisiminęs savąjį "pragarą”, taip aš jį vadinu, aš daug geriau įsijaučiu į kito žmogaus išgyvenimus. Aš turiu sukaupęs didelius meilės išteklius ir dabar juos galiu dalinti.
— O kokie ryšiai su tėvais? — paklausiau.
— Apie tai vėliau, — atsakė, — aš buvau nelauktas, nereikalingas pagrandukas. Aš tik maišiaus visiems po kojomis. Visi mane stūmė nuo savęs. Jie labiau rūpinosi kate ar šuniu, su kuriais aš dalinausi maistu, kurių lovytėse dažnai miegodavau. Vienas gerumas yra tas, kad tai ugdė mano savarankiškumą, apsisaugojimą nuo kitų kėslų.
— Dvasinį savarankiškumą ir apsisaugojimą, ar fizinį? — paklausiau.
Dvasinis pasaulis rišasi su meile, o aš nejaučiau meilės, aš nebuvau mylimas, — atsakė, žiūrėdamas į tolumą. — Žinoma, kad tik fizinę savisaugą turėjau. Aš buvau gatvės vaikas, kur praleisdavau daugiausiai laiko. Gatvė silpnuolių nemėgsta, ir aš nenorėjau būti pastumdėliu. Čia viešpatavo kumščio jėga. Kas ją turėjo, tas valdė visus kitus tokio pat likimo draugus. Todėl aš visu įnirtimu lavinau savo raumenis. Stipriuosius ir mergaitės mylėjo. Jų man netrūko. Jos manęs ieškojo. Aš gėriau, rūkiau, vogiau, jei reikėjo, krauju skyniau gyvenimo kelią. Kartais namo nepareidavau keletą dienų, ir manęs niekas nepasigesdavo. Nėščios mergaitės buvo mūsų išjuokiamos, ištrinamos iš mūsų sąrašų. Jų vietas užimdavo kitos.
— Bet juk tu vedei vieną iš tų mergaičių, — pertraukiau pasakojimą.
— Ji buvo smarkiausia, — atsakė angliškai. — Atėjo į mūsų namus su lagaminėliu ir pasakė, kad tėvų išvaryta, kad ji čia gyvens. Buvo lietinga naktis, ir tėvas jos pasigailėjo. Leido pernakvoti. Po to ji ašaromis išmaldavo, kad sutikčiau duoti savo pavardę. Sutikau. Seserys buvo ištekėjusios, brolis vedęs, tad namuose mums buvo vietos. Su ja susilaukiau kito vaiko.
— Girdėjau, kad išsiskyrėte? — paklausiau.
— Ji mane paliko, — skubiai atsakė. — Vieną vakarą parėjęs radau raštelį, kad ji mane palieka ir išsikelia gyventi pas mūsų buvusios "gengės” vadą Bill, netolimą mano kaimyną. Esą abudu vaikai yra to Bill. Jiedu labai mylisi ir nebenori daugiau manęs apgaudinėti. Tiesa, abu vaikai labai panašūs į Bill. Ir mano tėvai taip sakydavo, ir kaimynai juokavo. Bill gavo gerai apmokamą futbolo žaidėjo darbą ir greitai iškilo į žvaigždes. Taip mudu išsiskyrėme.
— Lengva širdimi išsiskyrei? — paklausė Jonaitienė.
— Aš tikėjau meile, — atsidusęs atsakė Simas. — Pasakysiu, kad visa tai skaudžiai išgyvenau. Dingo tikėjimas žmogumi. Išvykau savanoriu į Vietnamą. Ten išgyvenau kitą pragarišką gyvenimą. Pradėjau vartoti narkotikus. Į kovos lauką eidavau, kaip kraujo ištroškęs žvėris. Pasižymėjau narsumu, ant krūtinės dygo medaliai, kaip grybai po lietaus. Kilau ir kariškuose laipsniuose.
— Paties ir išvaizda, kaip narsuolio kario, — pasigėrėjo Birutė.
— Gyvenime baimės nepažinojau, — atsakė šypsodamasis, — bet į didvyriškus žygius skatino ir narkomanija, o nuo sužeidimų ir mirties saugojo laimė.
— Matėme tave televizijoje, kai grįžai iš kariuomenės.
— Taip, vieną dieną buvau televizijos žvaigždė, o kitą dieną vėl gatvės valkata, narkomanas, pardavęs už centus savo medalius ir slaptai atsivežtus ginklus.
— Dabar esi visų mūsų žvaigždė, — pabučiavo į žandą Birutė.
— Jei aš žvaigždė, tai tu žvaigždžių žvaigždė, — Simas meiliai apsikabino Birutę. — Ji juk mane išgelbėjo iš valkatyno ir grąžino į gyvenimą naują Simą. Kai grįžau iš kariuomenės, aš gyvenau gatvėje ir kalėjime. Kalėjime susipažinau su Birute ir ją įsimylėjau. Meilė atvedė mane į naują gyvenimą.
— Kartą kalėjimo sargybinis atėjo į ligoninę ir paprašė, kad kuri nors gailestingoji sesuo ateitų pažiūrėti vieno sužeisto kalinio, — pertraukė kalbą Birutė. — Kameroje radau Simą Juozaitį. Jis pats pasisakė savo pavardę. Jis buvo visas purvinas, kraujuotas. Nusivedžiau į ligoninės kambarį. Išprašiau gydytoją, kad perkeltų į ligoninės palatą. Išprausę, nuskutę barzdą, paguldė į lovą. Čia aš su juo ir susipažinau.
— Atsimeni, kaip tu juokeis, kai pasakiau, kad įsimylėjau iš pirmo pamatymo?
— paėmęs Birutės ranką, Simas priglaudė prie lūpų.
— Tokių pasakymų mes dažnai girdėdavome iš kalinių, — juokėsi Birutė, — bet kad tu man labai patikai, negalėjau tau sakyti.
— Užtai aš dažnai grįždavau į kalėjimą, kad galėčiau tave pamatyti.
— Taip. gana ilgą laiką Simas buvo mūsų pacientas. Išeina iš ligoninės, po kelių dienų, žiūrėk, jis vėl kalėjime. Kalėjimo sargai nujautė mudviejų draugystę ir, kai tik Simas atsidurdavo jų žinioje, tuoj man pranešdavo.
— Tu netiki, kad ateidavau į kalėjimą tik dėl tavęs?
— Netikiu, nes tada tave valdė narkomanija.
— O gal Birutėmanija?
— Pagaliau sutariau su gydytoju gelbėti Simą. Atsivedę jį iš kalėjimo kameros į ligoninę, surašėme ligos istoriją. Jo koja buvo sunkiai sužeista. Ją aprišome tvarsčiais ir jį paguldėme ligoninėje ilgesniam laikui.
— Ir tada prisipažinome, kad vienas kitą mylime.
— Atsimeni, kad tai buvo sąlyginis prisipažinimas? Kai tu išėjai iš ligoninės į slaugių mokyklą, tai tik ją tau baigus, prisipažinau tave mylinti.
— Tai dabar pasirengę tuoktis? — paklausė žmona.
— Laukiame leidimo, — atsakė Simas.
— Tikimės, kad Bažnyčia panaikins buvusias vedybas.
— Dabar mudu su Simu kartą per savaitę lankome diecezijos kursus, skirtus išsiskyrusioms šeimoms ar besirengiančioms skirtis, tarpusavyje nesugyvenantiems, — pertraukė Birutė. — Tie kursai suorganizuoti tokiu pat principu, kaip ir alkoholikų, kur susirinkę buvusieji alkoholikai kalbasi, tariasi, vienas kitam padėdami. Taip ir mes: vieni apsivylę meile, kiti nesuradę laimės, treti iešką meilės ir laimės. Visi nuoširdžiai pasipasakojame savo išgyvenimus, tariamės, kalbamės.
Tą susitikimą baigėme laužu su tyliomis vidurnakčio dainomis. Kitą dieną atvažiavo Juozaičiai. Tai buvo neužmirštamų dienų susitikimas, pasikalbėjimas. Apie tai kada nors vėliau.