religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1983 / GEGUŽĖ - MAY / VOLUME XXXIV, NO. 5

ATSIMINDAMI MOTINAS

145

 Andrius Valevičius, S.J.

MŪSŲ PRIEŠAS PASAULIS

149

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

TEGUL PIRMAS SVIEDŽIA AKMENĮ . ..

152

 Chiara Lubich

EILĖRAŠČIAI

153

 Zenta Tenisonaitė

GAL MES IRGI DONKICHOTAI?

154

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

ATLEISK MAN, MAMA (eil.)

157

 Audronė Utara

SĖJĖJAS IŠĖJO SĖTI...

157

 Sibiro Tremtinė

ĮSPŪDŽIAI IŠ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KELIONĖS (VIII)

158

 Gunda Kodatienė

ŠIRDIES MALONINGUMAS

161

 Elizabeth Byrd

KURAIČIO PALIKIMAS LIETUVIŲ ŠVIESUOMENEI (V)

165

 Vytautas Bagdanavičius

MANO PAŽIŪRA Į MIŠRIAS VEDYBAS

170

 Alvyde Eitutytė,
 Rūta Stroputė,
Renata Variakojytė

ATSKIRI AR SUSIJĘ PASAULIAI?

173

 Snieguolė Zalatoriūtė

PRARADIMAI IR ATRADIMAI VILNIUJE

175

 Nijolė Jankutė

TĖVYNĖJE

177

 Gediminas Vakaris

KALBA

178

 Juozas Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

180

 J. Pr.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

180

 Red.

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos į Liurdą. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636.

ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.

     Rašyti arba kalbėti apie Motinos dieną nebėra taip lengva. Mano pirmasis noras būtų iškelti tiktai visa tai, kas gražu, kilnu, šventa. Taip paprastai daroma. Kai prisimename motinas, mūsų mintys nukrypsta į tą besąlyginę meilę, kurią motina paprastai turi savo vaikams; į tą besąlyginį patvirtinimą, kurį vaikai dažniausiai tik iš motinos gauna. Kai prisimename motinas, mūsų mintys taip pat nukrypsta į tą nesavanaudišką motinos rūpestį savo vaikais. Šiame nesavanaudiškame rūpestyje galime matyti ir visą tą motinos vaikui meilės ypatingumą. Matome, kaip motinos meilė vaikui skiriasi nuo artimo meilės arba nuo erotiškos meilės, kuri remiasi lygybe. Motinos meilę vaikams psichologas Erichas Frommas vadina nelygybės santykiu. Šis santykis nelygus, nes vienai pusei reikia visiškos pagalbos, o kita pusė viską duoda. Todėl šita altruistiška, nesavanaudiška motinos meilė ir laikoma pačia švenčiausia iš visų emocinių santykių.

     Kai mąstome apie motinas, mūsų mintys nukrypsta į visus tuos gražius motinos meilės vaikui vaizdinius, kuriuos mes randame mene, literatūroje, Šventraštyje. Prisiminkime Saliamono atveji, kai dvi moterys atėjo pas jį su byla dėl vieno kūdikio. Abi moterys tą pačią naktį, tame pačiame kambaryje pagimdė. Vienos moters kūdikis mirė. Tai ji išmainė savo mirusį kūdikį į kitos moters gyvąjį kūdikį. Kai šioji rytą pastebėjo, kad tas miręs kūdikis ne jos, iškilo byla, nes viena moteris teigė: "Mano sūnus gyvas, o tavo mirė”, ir kita atsakinėjo: "Ne, tavo sūnus mirė”. Karalius Saliamonas turėjo dabar išspręsti, kuri yra tikroji motina. Jis liepė savo tarnui atnešti kalaviją, padalyti gyvąjį kūdikį į dvi puses ir atiduoti vieną pusę vienai ir kitą pusę kitai moteriai. Tuomet toji motina, kuriai priklausė kūdikis, susijaudinusi tarė karaliui: "Meldžiamasis valdove, atiduokit jai kūdikį gyvą ir jo neužmuškite”.

“Aš esu Nekaltas Prasidėjimas”.

     O antroji moteris priešingai sakė: "Tenebūna nei man, nei tau, bet tebūna padalytas”. Karalius Saliamonas tuojau pamatė, kuri moteris labiau mylėjo kūdikį, ir tarė: "Atiduokite šitai gyvą kūdikį, nes ji jo motina”.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Dievo žodžio žibintas mums nušviečia, kad žmogus žemėje yra kovotojas. Taip pat nurodo, kokie į jį taikstosi priešai, su kuriais turi kautis. Tų priešų vieni atakuoja iš lauko, kiti susisukę lizdą mūsų pačių viduje. Iš išorinių priešų Šv. Raštas svarbiausia mini du: šėtoną ir pasaulį. Jau anksčiau pamąstę apie pirmąjį, dabar žvilgtelkime į antrąjį. Tik prieš tai gali būti naudinga tokia pastaba.

     Tikėjimo dalykų aiškintoją žodžiu arba raštu galima lyginti su tėvu, dvasios tėvu, klausytojus arba skaitytojus — su jo vaikais. O tėvams vaikų požiūriu šv. Paulius duoda tokį gerą patarimą: "Tėvai, neerzinkite savo vaikų” (Efez 6,4). Tad mano pareiga žiūrėti, kad skaitytojų neerzinčiau. Klausytojai arba skaitytojai gali būti erzinami įvairiai. Bene svarbiausia juos erzina du dalykai. Vienas yra jau girdėtų žodžių kartojimas, antras — savų aiškinimų išsigalvojimas.

     Mąstydami apie žmogų kaip kovotoją, pradėjome žvelgti į priešus. Čia kaip tik ir prireikia skaitytojų anais dalykais neerzinti. Kalbant apie piktąją dvasią, reikėjo vengti kartojimo. Kadangi apie jį jau buvo Laiškuose rašinių, prie šio priešo, nors tokio svarbaus, tesustojome trumpai. Dabar mums reikia eiti prie kito svaraus priešo, kuris yra pasaulis. Pasaulį galima įvairiai suprasti. Todėl čia pritinka vengti kito dalyko, kuris skaitytojus erzina: savo aiškinimų išsigalvojimo. O to bene geriausiai bus išvengta, leidžiant kalbėti kokiam nors svariam asmeniui, kuris yra kalbamų reikalų žinovas. Todėl tetaria mums žodį kard. Newmanas, viena šviesių krikščionijos galvų. Jo pamokslų rinkinyje yra vienas kaip tik mūsų kalbamu klausimu: The World Our Enemy, pasaulis — mūsų priešas.

CHIARA LUBICH

     "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį” (Jn8,7). Kai Jėzus mokė šventykloje, fariziejai ir Rašto aiškintojai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Jie kreipėsi į Jį: "Įstatyme Mozė liepė mums tokią užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?” Tuo klausimu jie tik spendė Jam pinkles. Jeigu Jis sakytų esąs prieš užmušimą akmenimis, jie galėtų kaltinti Jį ėjimu prieš įstatymą. Bet jeigu Jis tokiam mirties sprendimui pritartų, tada jie sugautų Jį prieštaraujant savo paties mokymui apie Dievo gailestingumą nusidėjėliams.

     O Jėzus pasilenkęs tik rašė pirštu žemėje. Kai jie nesiliovė kamantinėti, Jis atsitiesęs tarė: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas į ją sviedžia akmenį”. Skundėjai, tai išgirdę, visi pasišalino vienas po kito, pradedant nuo vyresniųjų. Tada Jėzus kreipėsi į moterį klausdamas: "Kur tie, kurie tave kaltino? Niekas tavęs nepasmerkė?” Ji atsakė: "Niekas, Viešpatie”. Jėzus jai tarė: "Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk”.

     Kad Jėzus jos nepasmerkė, tai visai nereiškia, kad blogis, kaip svetimavimas, yra leistinas. Jo žodžiai "Eik ir daugiau nebenusidėk” aiškiai pabrėžia Dievo įsakymą. Jėzus nori parodyti ir veidmainystę tų, kurie nori būti nusidedančio artimo teisėjai, užmiršdami, kad ir jie patys yra nusidėjėliai.

     Tuo Jis atkreipia dėmesį į gerai žinomą įsakymą: "Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kas kokiu teismu teisiate, tokiu ir jūs būsite teisiami” (Mt 7,1-2).

Zenta Tenisonaitė

AŠ IEŠKAU ŽMOGAUS

I

Skrendanti šviesos kibirkštis.
Ir nieko daugiau negirdėti. . .
Kitoje pusėje saulė
pramynė takus žolėje,
palikdama rasotas pėdas.
Duok man ranką. . .

II

Už sapnų sienos nauji šaltiniai.
Balta linija. Begaliniai sniego laukai.
Paslaptis yra burti pasakas.
Sakyk, ar tu nori gerti su manim
iš vienos stiklinės
Žvaigždžių Šviesą?. .

III

Siela ilgisi saulės muzikos.
Lietaus virpėjimo.
Gyvybės dainos žmoguje.
Mes tiesiame rankas
amžinos kelionės Palydovui. . .
Saulės degantys pirštai
spindi bokštuose.
Aš ieškau Žmogaus. . .

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Kam negirdėtas ispanų rašytojo Servantės veikalas apie riterį Don Kichotą iš La Mančos ir jo ginklanešį Sančą Pansą? Kas šią knygą skaito pagalvodamas, tam ji darosi daugelio mūsų pačių veidrodžiu. Prisiminkime keliais bruožais, kas ten aprašoma.

     Vienas ilgas, laibas ispanų bajoras, arba tiksliau — plikbajoris, per dienas naktis skaitydamas romanus apie įvairius riterius ir jų nuotykius, sukvailiojo. Jo vaizduotę užkimšo knygose skaitytieji dalykai — mūšiai, šaukimas dvikovon, žaizdos, meilės kančios ir panašūs. Ėmė kuo tvirčiausiai tikėti, kad visi anie romanų pasakojimai yra teisybė, kad už jų istorijas nebėra tikresnių visame pasaulyje. Tokiu būdu, atsisukus jo galvoje vienam sraigtui (o gal ir keliems), pats pasijuto turįs tapti riteriu klajūnu.

     Pirmiausia jis nušveitė paveldėtus iš prosenelių ginklus, kurie ilgus amžius gulėjo pamiršti, aprūdiję ir apipelėję. Po to nuėjo apžiūrėti savo kuino. Nors šis tebuvo vien oda ir kaulai, jam atrodė pranašesnis net už Aleksandro Didžiojo Bucefalą. Ilgai svarstė, kaip jį pavadinti: "Juk nedera, — kalbėjo sau, — kad tokio garsaus riterio arklys, ir dar toks šaunus, neturėtų kokio garsaus vardo”. Pagaliau pasirinko kilnų ir skambų: Rosinantas. (Ispaniškai rozin reiškia paprastą arklį, o ant e — prieš; vadinasi, kad prieš tai buvęs paprastas kuinas dabar tapo pranašiausiu ir pirmiausiu iš visų pasaulio žirgų).

     Pavadinęs arklį tokiu širdžiai mielu vardu, jis nutarė ir sau kokio panašaus pasiieškoti. Apie tai bemąstant, praslinko dar aštuonios dienos, ir pagaliau jis nusprendė pasivadinti Don Kichotu. Bet, kaip geras riteris, sekdamas kitų pavyzdžiu, panoro prie savo pridėti dar ir tėviškės vardą. Todėl pasivadino Don Kichotu iš La Mančos; tai, jo nuomone, aiškiai rodys jo gimtinę ir tėvynę, kuriai jis tiek garbės daro, pridėdamas jos pavadinimą prie savo vardo.

AUDRONĖ UTARA

Atleisk man, mama, kad per greit užaugau,
Kad vis rečiau beužsuku namo.
Ar ten mane dar visos kertės saugo?
Ar man bent kiek dar liko šilumos?

Mano vaikystė jau seniai suskilo,
Susmigo visos šukės paširdin.
Paimk mane ir išsivesk į tylą,
Į šiltą naktį didelėm akim.

Priglausk mane, kaip didelę, kaip mažą,
Apglėbk šilta šventadienio skara,
Ir pažiūrėsime abi, kaip auga medžiai,
Kad atminty tau likčiau tik gera.

Buvusi SIBIRO TREMTINĖ

     Kai Tu ateini su sėkla prie mano dirvos, kas atsitinka su grūdu, kritusiu iš Tavo rankų? Erškėčiai nusmelkia prasikalusį daigą, ir jis miršta dėl dirvos kietumo? Dieve, Tu matai mane. Su ilgesiu laukiu Sėjėjo. Ir kai ateini, mano širdis skamba lyg varpas. Sakau Tau daug gražių žodžių ir pažadų — ne visada protingų, bet nuoširdžių. Daug ko noriu, daug kam ryžtuosi. Paskui, Viešpatie, kas apvagia mano širdį! Įsijungiu į dienos ir darbų triukšmą, o sėkla miršta, nedavusi vaisių. Ir mano širdis lieka lyg žemė gruodyje — šalta ir be gyvybės.

     Betgi Tu savo rankoje laikai ne tik sėklą. Ir dirva Tavo valioje. Mačiau — pavasario audra užplūsta žemę. Atrodo, kad ji ardo ir griauna. Toji pavasario audra man yra Tavo gailestingumo ir galios simbolis. Tai kas, kad širdis lyg žemė gruodyje — be giesmės ir žydėjimo. Kai Tu siųsi savo audrą — šviesą ir ugnį — prieš mano valią, net man nežinant, dirva bus paruošta sėklai.

     Dieve, Tu negali norėti, kad dirva visada liktų akmenuota ir bevaisė. Bet kokia kaina paruošk ją žydėjimui. Jei reikia, palaistyk ją mano širdies krauju ir ašara, tik tegul ji neša derlių.

GUNDA KODATIENĖ

VYKSTAME Į SAN SEBASTIAN, liepos 17 d.

     Papusryčiavę tuoj skubame į autobusus. Reikia nuvažiuoti 460 km į šiaurę — baskų sritį, Guipuzcoa provincijos sostinę. Geras autobusas, dar geresnis šoferis, o ir mūsų visų nuotaika pakili. Kalnuotos apylinkės, vingiuoti keliai, su jais ir mūsų mintys bėga vis kitu kelio vingiu. Kaip gera atsipalaiduoti nuo namų, nuo visų rūpesčių ir būti tik vis daugiau norinčiu pamatyti ir sužinoti turistu. Gal kartais ir atsibostam vadovei su savo nuolatiniais klausimais, bet ji į viską mandagiai atsakinėja.

     Mūsų dainininkės Aldona ir Dana vėl mus džiugina dainomis. Joms pritaria Kazys, lūpomis ir pirštais puikiai valdydamas Madride nusipirktą naują muzikos instrumentą. Jos mums sudainuoja Ispanijoje sukurtą savo dainą:

     Ačiū mūs vadovams,
     Ačiū jums visiems
     Už praleistą laiką
     Pasakų kraštuos.

     Tiek daug atminimų
     Ir labai gražių
     Pasiliks širdyse
     Dar ilgai, ilgai...

     Toks gamtos gražumas,
     Tiek gražių vaizdų,
     O kalnų aukštumas
     Stebina visus.

Elizabeth Byrd

     Prieš keletą metų, man bekeliaujant Škotijoj, stambaus sudėjimo kaimietė, sėdėjusi šalia manęs autobuse, paklausė, kodėl aš — amerikietė panorusi keliauti Škotijos šiaurėj viduržiemį, kai orai blogi.

     Atsakiau, kad tokie žiemos orai man kaip tik patinka ir kad renku medžiagą istoriniam romanui. Susitikimai ir pasikalbėjimai su tos apylinkės žmonėmis man padeda įsigilinti į jų gyvenimo būdą ir papročius. kurie, kaip atrodo, per keturis šimtmečius mažai tepasikeitė.

     Tuomet moteris pakvietė mane pas save pernakvoti. "Mūsų namukas mažas, bet šiltas, o jūsų draugystė man būtų labai maloni, ypač vyrui nesant namie; mat jis išvykęs į turgų”.

     Kai pasiekėme jos namus, smarkiai lijo. Namas buvo statytas iš akmens, nelabai dailus, prisišliejęs prie niūraus šlaito. Šunes išbėgo mus pasitikti, ir ponia Mclntoch įvedė mane į labai švarų, bet nebenaujais baldais apstatytą svečių kambarį.

     Staiga šviesos sumirkčiojo ir visai užgeso. "Elektros nebėra”, atsiduso ji ir uždegė žvakes. Bekuriant ugnį židinyje, kažkas pabeldė į duris.

(Atsiminimai ir įvadas į jo mąstymą)

Vytautas Bagdonavičius

17. KURAIČIO FILOSOFAVIMO NUORODOS

     Galbūt geriausia Kuraičio filosofiškas charakteris išryškėja iš šešių punktų, kuriuos į savo programą yra įsirašę katalikai filosofai. Tuos punktus Kuraitis yra paskelbęs savo straipsnyje "Iš šių dienų filosofijos judėjimo” (Logos, 1923, 1-2 nr., 168 psl.).

     Į juos čia pažvelkime.

     "1. Sunaudoti kuo labiausiai senovės ir viduramžių filosofiškos tiesos versmes, kokiomis ypač yra Aristotelio ir Tomo Akviniečio raštai.

     2.    Visada atsiminti, kad filosofijos autoritetai tiek teturi reikšmės, kiek jos turi jų argumentai.

     3.    Ne ignoruoti, bet gerai stengtis pažinti kaip senesniųjų taip ir šių laikų bei priešingų srovių filosofiją, su džiaugsmu priimant, kur tik galima, juose užtiktus tiesos elementus.

     4. Būtinai turėti nuolatinį kontaktą su istorijos, observacijos ir eksperimento mokslais bei jų pažanga, ypač visados patikrinant teorines pažiūras patyrimo duomenimis.

     5.    Būti visuomet pasiryžusiam atsisakyti to ar kito savo sistemos punkto, jei šiokiu ar kitokiu būdu paaiškėtų jį rymant ant klaidingo pamato.

     6.    Palaikyti normalų ryšį su kitomis kultūrinio gyvenimo sritimis”.

     Tai yra nuorodos, po kuriomis galėtų pasirašyti kiekvienas į filosofinį darbą objektyviai žiūrintis filosofas. Šie nuostatai ne tiek apriboja ar varžo bet kurį filosofą, kiek greičiau jį skatina ir įpareigoja būti savo pašaukimo aukštumoje.

     Daugumas šių Kuraičio nuostatų mums yra pažįstami iš ankstesnių jo pasisakymų. Nauji bruožai, kurie šiuose nuostatuose iškyla ir kurie verti dėmesio, yra dėmesys istorijai ir kitoms kultūrinio gyvenimo sritims. Jie verti dėmesio dėl to, kad dažnai filosofų yra apleidžiami. Taip tomistinės filosofijos atstovai, gerai pasisavinę tiesos tvirtumo idėją, yra linkę nekreipti dėmesio į kintantį žmonijos gyvenimo pobūdį, būtent į istorinę realybę. Iš tikrųjų tie, kurie neįvertina istorinio kintamumo, dažnai absoliutinėmis tiesomis laiko tas, kas yra tik vieno kurio nors kultūrinio laikotarpio padaras, ir jas gina kaip amžinai galiojančias tiesas.

     Pedagoginio lituanistikos instituto studentams (Čikagoje) pernai buvo duota parašyti tema: "Mano pažiūra į mišrias vedybas (rasiniu, tautiniu, religiniu ir kultūriniu atžvilgiu)”. Čia spausdiname trijų studenčių rašinius, šiek tiek aptrumpinę.

Redakcija

     Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko tokių įvykių, kurie pakeičia jo gyvenimo kelią. Jis yra priverstas taikytis prie naujos, pasikeitusios aplinkos, drauge stengdamasis ugdyti savo dvasines vertybes. Kai žmogus gimsta ir pradeda eiti savo gyvenimo keliu, jam reikalinga kitų pagalba, be kurios jis pats nesugebėtų eiti tuo keliu. Artimieji jį moko žengti pirmuosius žingsnius. Pamažu ir jis pats išmoksta žengti į žydinčią jaunystę. Jo kelias ne visuomet būna lygus ir tiesus. Vaikystėje per sunkumus paprastai jįkiti perneša, bet jaunystėje ne kartą jam tenka skaudžiai suklupti. Visko reikia išmokti, prie visko priprasti, kad, nenutolęs nuo savo gyvenimo kelio, jis galėtų žygiuoti pirmyn.

     Daug įtakos jam turi tėvai, seneliai ir kiti artimieji. Jo auklėjimas, mokslas, išsilavinimas nulemia pasisekimą gyvenimo kelyje. Nuolat žmogus save stiprindamas ir siekdamas savo užsibrėžtų tikslų bei idealų, dvasiškai subręsta, ir jo gyvenimas tampa ne amžinų klaidų klampyne, bet džiaugsminga kelione į nežinomą, bet šviesią ateitį.

     Labai svarbus posūkis žmogaus kelionėje yra vedybos. Draugų bei pažįstamų keliai vingiuojasi įvairiomis kryptimis, kartais vienas kitą kerta, bet vedybos dviejų žmonių kelius sujungia į vieną. Čia reikia abiem išmokti, kad galėtų kartu eiti tuo pačiu keliu, išvengdami nukrypimų. Kartu žygiuojant, vienas kitam gali tą kelią palengvinti, bet gali ir pasunkinti, vienas kitam kliudyti.

Snieguolė Zalatoriūtė

     Nemanyčiau, kad būtų galima dvi skirtingas asmenybes sujungti viename individe. Lygiai taip pat neįmanoma tam pačiam asmeniui būti geru lietuviu ir geru amerikiečiu. Tikri lietuviai negali lyg chameleonai keisti spalvas: kai su lietuviais — tai lietuvis, kai su amerikiečiais — tai amerikietis. Taip nėra! Esi arba geras amerikietis, arba geras lietuvis, nėra jokio kompromiso!

     Taip yra ir su lietuvių bei amerikiečių pasauliu. Tie, kurie turime dirbti abiejuose pasauliuose, vis tiek geriau prisitaikome viename pasaulyje negu kitame. Jeigu esame aktyvūs ir daugiausia laiko paskiriame lietuviams, tai mažai laiko lieka bendrauti su amerikiečiais, ar tai būtų profesinėje sąjungoje, ar draugų tarpe. Tikras lietuvis sakytų, kad tai gerai. "Kam gi mums reikia tų amerikiečių?” — jie sakytų. "Juk mes lietuviai!” Šis lietuvio tipas (vadinkime jį 'A’) yra žmogus, jau pagyvenęs, gal vienas iš mūsų tėvų (40-50 m.), kuris turėjo prievarta apleisti savo gyvenamą vietovę Europoje ir apsigyventi Šiaurės ar Pietų Amerikoje, o gal išsibarstyti po įvairius pasaulio kampelius, pvz., Australiją. Daugumas šių 'A’ tipų, jeigu nėra per daug pinigų rišami ir turtų apsėsti, gavę progą, grįžtų apsigyventi Lietuvoje. Jiems Amerika ne namai, o laikina pastogė, lyg viešbutis, kuriame laikinai apsistoję.

     Antroji žmonių kategorija (vadinkime ją 'B’ grupe) yra šių pastarųjų lietuvių vaikai ir anūkai. 'B’ tipo žmonės, užaugę svetimame krašte, niekad nepajuto, ką reiškia išgyventi karą, badą ir netekti savo krašto. Jie linkę į materialines vertybes, mažai skaito ir dar mažiau žino apie savo tautybę ir tėvų praeitį. Gyvendami šiame krašte, jie linkę tolti nuo savo tėvų ir nors iš išorės nešioja 'lietuvio’ etiketę, jiems jau nebe tai galvoje! Šių 'B’ tipų gyvenimas yra daugiau surištas su amerikietiškuoju. Jie, baigę aukštuosius mokslus išeivijoje, dirba tame krašte, kur gyvena, ir mažai kalba lietuviškai. Tiesa, kai kurie yra vadovai ateitininkų ar skautų organizacijose, nuvažiuoja į stovyklą ir pan., bet tai yra tik jų nešiojama etiketė. Jie vos vos susikalba lietuviškai. Nėra klausimo, kad, norint kalbą mokėti, reikia ją dažnai vartoti. O kaip tik stovyklose, šokiuose, vakaronėse jaunimas visados tarp savęs angliškai kalbasi ir tik su tėvais bei vyresniaisiais prabyla lietuviškai.

 ("Kelionę į Vilnių” paskaičius)

Nijolė Jankutė

     Su V. Volerto "Pragaro vyresnysis” ir J. Gliaudos "Liepsnos ir apmaudo ąsočiai” prasidėjusią dabartinės Lietuvos "egzotiką” išeivijos prozoj tęsia A. Kairio "Kelionė į Vilnių” — 32-jį "Draugo” konkursą laimėjęs romanas. Nors ši knyga apie okupuotą Lietuvą, tačiau vyriausias veikėjas ne "tenykštis”, o "čionykštis”.

     Išeivių sūnus, JAV pilietis, teisės mokslų daktaras Mindaugas Genutis lanko tėvų kraštą. "Kelionė į Vilnių” — suma šio jauno žmogaus minčių, jausmų ir išgyvenimų, kurie, palaipsniui stiprėdami, per dvi savaites Lietuvoje tartum audros banga nusiaubia jo sielą. Sovietinio gyvenimo realybė supurto Mindaugą, naivų idealistą, sugriaudama jo simpatijas komunizmui ir užpūsdama jo azartą kovai "už marksizmo idėjinį įsitvirtinimą”.

     Taip staiga, taip nesugrąžinamai praradęs tikėjimą komunizmo idėja, kurios hipnotiškam žėrėjime buvo praleidęs eilę metų, Mindaugas vis dėlto nepakimba tuščioj erdvėj. Į jo paties sau pastatytą klausimą "jei įsitikinsiu, kad sovietų sistema... ne geriausia. .. valdymosi forma... kur aš pasidėsiu? Kur kristi? Kas mane laikys?” (93 psl.) atsakymą duoda Lietuva. Į priblokštą Mindaugo širdį ji ateina svaigi, kaip pirmoji meilė. Tai ne tarybinių šūkių, statybų, soclenktynių Lietuva ir ne toji, suidealizuota išeivijos mokyklų vadovėliuose bei saldžiai sentimentali egzaltuotuose tėvų prisiminimuose, bet Lietuva dabarties realybėj. Toje Lietuvoje Mindaugas ieško "tiesos ir tikrojo kelio”, vis plačiau atverdamas akis, vis labiau pamildamas ten sutinkamus žmones.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIETUVOS MUZIEJININKAS ANTANAS ZABORSKIS (1850-1906)

     1900 m. Antanas Zaborskis savo sodyboje, Pašušvio dvare, Krakių valsčiuje, pastatė muziejaus pastatą, kuris išliko iki mūsų dienų. Kai baigė statyti, pasirodė, kad pastatas per mažas. Jis tiko tik eksponatų saugyklai, nes A. Zaborskio muziejinių eksponatų rinkinys buvo labai didelis ir imponuojantis. Neatsitraukdamas nuo savo tiesioginio darbo, vien laisvalaikiu jis surinko Žemaitijoje tiek kultūrinio palikimo vertybių, kurių šiandien nepajėgia surinkti dažnai ir muziejų darbuotojų grupės. A. Zaborskis yra vienas iš nedaugelio muziejinių vertybių rinkėjų, kurio rinkinių didelė dalis išsaugota ir išliko Lietuvoje. Aukštojo mokslo nebaigęs, nes, tėvui mirus, grįžo į namus ir tvarkė tėvo paliktą dvarą. Būdamas dvaro savininku, nusprendė dalį savo dvaro pajamų paskirti Žemaitijos kultūros paminklams gelbėti, muziejinėms vertybėms pirkti. Kitų raginamas, ėmė svajoti savo rinkinius perkelti į Vilnių, bet čia nerado tinkamų rūmų, kuriuos būtų galima pritaikyti muziejui. Mirtis nustelbė visus jo planus. Mirdamas išreiškė paskutinį savo norą, kad jo šeimyna neišblaškytų rinkinių, bet juos visus padovanotų tokiai draugijai, kuri pasižadėtų Vilniuje įkurti muziejų.

     Našlė Zaborskienė visus vyro rinkinius 1907 m. padovanojo Mokslo mylėtojų draugijai, kuri stengėsi įsteigti muziejų Vilniuje. 1929 m. iš Mokslo mylėtojų draugijos A. Zaborskio geologijos ir paleontologijos rinkiniai pateko į Vilniaus universiteto Gamtos muziejų, o archeologijos rinkiniai atiteko Universiteto archeologijos muziejui. Likusius ir toliau globojo draugija.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS. S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

NETINKAMAS PRIEŠDĖLIŲ VARTOJIMAS

     Jau esame rašę apie priešdėlių ap-, at-, be-, į- netaisyklingą vartoseną, dabar pakalbėsime apie kitus priešdėlius.

     Pasitaiko gana daug netaisyklingos darybos ir nevartotinos reikšmės žodžių su priešdėliu iš-. Kai kurie jų gali būti pakeisti visai kitais žodžiais, kaip bus matyti iš duodamų pavyzdžių:

     Architektas išdirbo ( = parengė, sudarė) labai įdomų vasarnamio projektą. Autorius labai kruopščiai išdirbo (— sudarė) savo veikalo vardyną. Jis labai smulkmeniškai išguldė (= išdėstė, išpasakojo) vakarykščios dienos įvykius, Šis klausimas buvo išjungtas išimtas, išbrauktas) iš darbotvarkės. Be reikalo tu jam vis išmetinėji ( —prikaišioji, priekaištauji) tą visai be jo kaltės įvykusį nesusipratimą. Po liudininkų apklausinėjimo teisėjas išnešė tokį nuosprendį ( = taip nusprendė). Išneškime nutarimą ( = Nutarkime), kad pirmininkas būtų viešai pagerbtas. Tam muzikos kūriniui gerai išpildyti ( = atlikti) jo jėgos buvo per menkos. Tai neturės jokios įtakos plano išpildymui ( = vykdymui). Manau, kad man neišpuola ( = netinka, nedera) ten dalyvauti. Bus be galo sunku išrišti ( = išspręsti) tą klausimą. Visos galimybės dar nebuvo išsemtos (= išnaudotos). Į valdybą buvo išstatyti ( = pasiūlyti) penki kandidatai. Jo elgesys buvo iššaukiantis ( = įžūlus, provokuojantis). Su ta savo modernia suknele ji labai iššaukiančiai (= provokuojančiai) atrodė. Visiems susirinkusiems tai iššaukė (= sukėlė) pasipiktinimą.

     Nors veiksmažodžio išsireikšti daugumas dabartinių lituanistų nesmerkia, bet vietoj jo geriau būtų vartoti veiksmažodį pasakyti, pareikšti. Taip pat ir vietoj išsireiškimas geriau būtų vartoti posakis. Taip teigia ir Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Vilnius, 1972).

     Kartais priešdėlis iš- pridedamas prie tokių žodžių, kur galima apsieiti visiškai be jo, pvz.: išdirbinys (= dirbinys, gaminys), išplanavimas ( = planavimas, planas), išreiškė jas ( = reiškėjas), išvidinis (= vidinis) ir pan.

•    Čikagos arkivyskupija per savo apyskaitinius metus mokykloms išleido 188.793.000 dol., labdaros įstaigoms išlaikyti 54.704.000 dol., katalikų televizijai 1.568.000 dol., seminarijoms 3.911.000 dol.

•    Naują Bažnyčios teisyną popiežius Jonas Paulius II pasirašė sausio 25 d. Jis įsigalios lapkričio 27 d. Jo paruošimas užėmė daugiau kaip 20 metų. Naujas teisynas praplečia pasauliečių teises. Jie galės perimti kai kurias administracines kunigų pareigas. Vyskupai galės leisti pasauliečiams administruoti parapijas, vadovauti laidotuvėms, vadovauti sudarant santuoką. Moterys galės būti vyskupijų kanclerės, finansinės patarėjos, iždininkės, vyskupijos tribunolo narės, galės skaityti evangeliją, dalinti Komuniją, moterų vienuolynai turės didesnę ad-ministratyvinę autonomiją, bet moterys dar negalės būti kunigais. Kunigams ir vienuoliams draudžiama imtis politinių pareigų ar užimti atsakingas vietas darbininkų unijose, bet vyskupai gali čia padaryti išimčių. Paliekamos tik dvi privalomos šventės (žinoma, neskaitant sekmadienių): Kalėdos ir viena Marijos šventė pagal vyskupų parinkimą.

Anatolijus Kairys. KELIONĖ Į VILNIŲ. “Draugo” premijuotas romanas. Viršelis ir aplankas dail. A. Sutkuvienės. 247 psl., kaina 10 dol.

     Šiame numeryje yra Nijolės Jankutės parašyta romano recenzija. Prie tos recenzijos reikėtų pridėti, kad romane gausu gramatikos, sintaksės ir kitokių klaidų. Štai tik keli pavyzdžiai: pedestalas (= pjedestalas), stovylėlės (=statulėlės), grimsta (= grimzta), penkis metus (=penkerius metus), popierio (=popieriaus), taip vadinamas (=vadinamasis), dėlto (=dėl to), nemažiau, nemažesnis (=ne mažiau, ne mažesnis), pečius (=krosnis), savistovumas (=savarankiškumas), kolioti (=plūsti, koneveikti) lekia 100 km į valandą (-per valandą), koloborantas (=kolaborantas), tur būt (=turbūt), bastijonas (=bastionas), ultra-violetiniai spinduliai (=ultravioletiniai), ūsotas (=ūsuotas), Senelė atidavė šimtą penkiasdešimt trijų metų senumo lovą (48 psl.). Šį sakinį taip reikėtų pataisyti: Senelė atidavė šimto penkiasdešimt trejų metų lovą (arba: šimtas penkiasdešimt trejų metų).

Dabar mūsų knygų, laikraščių ir žurnalų kalba nė iš tolo neprilygsta Lietuvoje leidžiamiems. Labai liūdna. Sunku tikėtis kokio nors pagerėjimo, nes jau ir dabar beveik neturime gerų kalbos taisytojų, o ateity gali būti dar blogiau. Vis dėlto kai kurias minėto romano klaidas būtų galėjęs ištaisyti ir vienas kitas Pedagoginį lituanistikos institutą baigęs studentas. Leidžiant į pasaulį naują knygą, reikėtų turėti daugiau pagarbos lietuviškam žodžiui ir skaitytojui.

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJOS

     Ekskursija j Skandinaviją bus, kaip numatyta, birželio 4-22 d. Šios kelionės kaina sumažėjo daugiau kaip 200 dol., bet patiems reikės pasirūpinti devyniomis vakarienėmis ir visais arbatpinigiais, tad pasiimkite daugiau pinigų.

     Numatyta kelionė į Ispaniją ir Prancūziją (rugpjūčio 27 - rugsėjo 10 d.) įvyks, jei susidarys pakankamas skaičius žmonių, tad norintieji ten vykti tuoj registruokitės šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Avė., Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

26 dol. aukojo S. Kalvaitienė.

22 dol. aukojo J. Telson.

20 dol. aukojo S. Jurskytė.

Po 17 dol. aukojo: kun. J. Kluonis ir kun. V. Radvina.