religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1983 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XXXIV, NO. 2

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636.

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     “Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis tiesybėmis (teisėmis), prigulinčiomis visai žmogystei (žmonijai) lygiai su mūsų kaimynais naudotis”, prieš šimtą metų taip rašė dr. Jonas Basanavičius pirmojo "Aušros” numerio prakalboje. Tie žodžiai nepraradę reikšmės ir šiandien, švenčiant pirmojo lietuviško laikraščio 1oo metų sukaktį. Iš tikrųjų net Lietuvos gyvenimo sąlygos panašios kaip ir anuomet: mūsų tėvynė yra rusų valdoma, vyrauja spaudos draudimas (nors kiek kitokia forma), laisvas lietuviškas žodis ir laisva veikla tegali pasireikšti svetur, daug reikšmės krašto laisvinimo darbe turi išeiviai lietuviai.

     Kalbėdami apie "Aušrą”, negalime nepaminėti dr. Jono Basanavičiaus, kuris mūsų sąmonėje yra tapęs pirmojo lietuviško laikraščio sinonimu. Dr. J. Basanavičius (1851-1927) buvo vienas šviesiausių žiburių mūsų tautos istorijoje. Visas jo gyvenimas paaukotas lietuvybės labui: jis — lietuvių praeities tyrinėtojas, tautosakininkas, "Aušros” redaktorius, daugelio jos straipsnių autorius, Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjas, Lietuvos Tarybos narys, pirmasis nepriklausomybės akto signataras. .. Jo ir mirtis simboliška: dr. J. Basanavičius mirė vasario 16 d. Nors didelę savo gyvenimo dalį praleido gyvendamas užsienyje, jo nuopelnai tėvynei nuo to nė kiek nenukentėjo. Ir svetur būdamas, pirmiausia rūpinosi savo tautos reikalais, dirbo jos gerovei. Todėl dr. J. Basanavičius šiandien gali būti šviesiu pavyzdžiu kiekvienam išeiviui lietuviui.

     Tačiau J. Basanavičiaus asmuo daugelio mintyse automatiškai siejamas su "Aušra”.

*

     Lietuviško laikraščio svajonė ne vienus ir ne dvejus metus ruseno lietuvių šviesuolių mintyse. Jau prieš 1863 m. sukilimą buvo sumanyta leisti lie-

Skaityti daugiau: “AUŠROS” ŠIMTO METŲ SUKAKTI MININT

     Redakcijos pastaba. Vartant senus "Laiškų lietuviams” komplektus, už akių užkliuvo šis Juzės Daužvardienės, dabartinės Generalinės konsulės, straipsnis, rašytas beveik prieš trisdešimt metų, išspausdintas vedamuoju 1954 m. vasario mėn. numeryje. Praėjo tiek laiko! Daugelis dabartinių "Laiškų lietuviams” skaitytojų tada dar nebuvo gimę arba buvo dar labai maži. Bet atrodo, kad straipsnyje minimos problemos lygiai taip yra aktualios, kaip ir tada. Manome, kad bus daugeliui įdomu jį paskaityti, todėl perspausdiname.

     Mes sielojamės lietuvybės nykimu, rūpinamės, kad svetimoje šalyje lietuviai nutausta. Organizacijose ir individų rateliuose vedamos ilgos diskusijos; spaudoje rašomi dar ilgesni teoretiniai straipsniai. Žodžiu ir pirštu nurodomi apgailėtini pavyzdžiai. Diskusijos, filosofijos, aimanavimai taip ir pasilieka neaktualiomis teorijomis. Rezultatų nesimato. Atrodytų, kad pergyvename aimanavimų ir liguistų kritikavimų periodą. Aktualumai, faktinieji gyvybiniai reikalai paskęsta teoretinių žinių okeane. Bandome pritaikyti einšteiniškas teorijas ten, kur pakaktų paprastos aritmetikos.

     Žvelgdami į tolimus horizontus, kartais nematome to, kas sudaro artimesnę aplinką. Mes turime neišsemiamą, gyvą tautinį turtą, kurį galime pritaikyti daugeliui aktualių lietuviškų reikalų: lietuvybei išlaikyti, tautos garbei iškelti, savo kultūrai parodyti. Tas turtas gausus, plačiai šakotas, apimąs visa tai, kas sudaro savitą lietuvišką kultūrą, suteikia lietuvių tautai atspalvį, skiriantį ją nuo kitų tautų. Pažvelkime iš dviejų taškų, kodėl privalome savo tautinius turtus branginti ir kaip jie yra pritaikytini mūsų aktualiems siekiams bei tikslams.

KODĖL TAUTINIUS TURTUS TURIME BRANGINTI?

     Tautiniai turtai gali labai daug mums patarnauti kitataučių sferose. Jais mes galime gauti brangios propagandos ir surasti gerų draugų Lietuvai ir lietuviams šiais kritiškais mūsų tautai laikais. Iš savo patirties pateiksiu porą konkrečių pavyzdžių įrodymui, kad senoviško liaudies meno pavyzdžiais, šokiais, dainomis ir tradicijomis sužavime kitataučius ir laimime jų palankumą.

Skaityti daugiau: MŪSŲ TAUTINIAI TURTAI

CHIARA LUBICH

"Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas” (Mk 10,43).

     Jokūbas ir Jonas, du Jėzaus mokiniai, prisiartino prie Jo su neįprastu prašymu: jie norėjo žinoti, ar Jo garbėje, reiškia danguje, jie galės sėdėti vienas Jo kairėje, antras Jo dešinėje. Bet Mokytojas pirmiausia norėjo žinoti, ar jie pasiruošę kentėti. Kai jie, daug nepagalvoję ir pasitikėdami savo galiomis, tai užtikrino, Jis paaiškino, kad tos vietos priklauso tiems, kuriems jos jau paskirtos.

     Kiti apaštalai Jonu ir Jokūbu pasipiktino. Tada Jėzus tarė jiems visiems: "Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Ne taip bus su jumis”. Ir baigdamas Jis pridėjo: "Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas”.

     Apaštalų ambicija būti danguje Jėzaus dešinėje ar kairėje rodė jų žemišką Kristaus įsteigtosios karalystės supratimą. Jų galvosenai turėjo įtakos toks ano laiko žydų supratimas. Jie dar nebuvo supratę, kad tokia garbė pasiekiama, tik sekant Jėzumi Jo kančioje ir mirtyje.

     Jėzaus žodžiai yra aiškūs ir revoliuciniai: apaštalų didybė priklauso nuo konkretaus tarnavimo. Jėzus, nepaisant Jo autoriteto, niekad kitiems nedominavo. Jis pasidarė visų tarnu, įskaitant ir savo mokinius.

     Jėzus nori savo mokinių tarnavimo iš meilės, pasiruošus atiduoti viską, net ir gyvybę, kaip Jis padarė. Ankstyvoji Bažnyčia Jėzaus kančią ir mirtį laikė aukščiausiu tarnavimu, kurį Jis suteikė žmonijai. Jėzus savo žodžiais "kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias” nesmerkia tų, kurie siekia atsakingos vietos. Jis tik nori, kad krikščionių bendruomenėje pašauktieji vadovauti savo pareigas eitų, pasiryžę tarnauti.

Skaityti daugiau: NE VIEŠPATAUTI, O TARNAUTI

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Graikų padavimas pasakoja, kad plaukiančiam į tėviškę Odisėjui prireikė važiuoti tarp dviejų uolų. Abi kėlė šiurpą, nes prie vienos tūnojo pabaisa Skilė, prie antros žiojo savo nasrus Charibdė. Taip ne retai atsitinka ir mums: gyvenimas pastato prieš dvi galimybes, kurių vieną reikia rinktis, o abi baisios. Pasvarstykime vieną dalyką, kuris nuo pasirinkimo neatsiejamas. Tai kritika.

     Kokį kelią pasirinksime, vis tiek atsiras sakančių, kad sprendimas negeras, reikėjo daryti kitaip. Odisėjo jūreiviai, gąsdinami putojančio maurojančio Charibdės verpeto, per daug pasuko laivą į kitą pusę. Todėl ten esanti Skilė pasistvėrė šešis narsiausius įgulos vyrus, kurie tokiu būdu žiauriai žuvo. Galime būti tikri, kad kritikų ir čia netrūko, nors Homerui priskiriama poema nieko apie juos nesako: reikėjo tiek daug nuo Charibdės nesukti; buvo neišmintinga į ją užsižiūrėti ir panašiai. Kritikos niekada nestigs ir mums: ir tos, kurią girdėsime taikomą sau, ir kurią patys dėsime į ausį kitiems.

     Kai kam iš šių žodžių gali nuskambėti, kad kritika laikoma blogu dalyku. Yra visokios. Be kritikos neįmanoma sveika pažanga. Bet pažangą ji gali ir užsmaugti. Jei visa, net ir šlamštas, vien glostoma ir liaupsinama, tai smunkama žemyn. Bet jei net gera vien traukiama per dantį, irgi vargiai tekylama aukštyn, nes užmušamas noras veikti. Pirmiausia pakalbėkime apie tai, kaip kritiką teikti, paskui — kaip ją priimti. Tokiu būdu apžvelgsime abi kritikos rūšis.

     Kas gera atsiminti, kritikuojant kitus? Vienas naudingas dalykas štai koks: nešokime per greit smerkti kitų, ypač savo vadovų. Mes dažnai matome tik dalį, o prieš jų akis — visuma. Paskiram kareiviui mūšio lauke gautas įsakymas gali atrodyti labai neprotingas. Bet karo vadas, turintis prieš savo akis visą planą, mato, kaip duotas potvarkis yra didžiai išmintingas. Paskiras žmogus visų pirma rūpinasi savąja gerove, vadovaujantis — bendrąja. O bendroji gerovė kartais reikalauja mažesnio gėrio atsisakyti, kad nebūtų sukliudytas didesnis. Sodininkas pavasarį kartais nukerta net sveiką šaką, kad rudenį būtų geresnių vaisių. Šakai bloga, bet visam medžiui gera. Aišku, jog pasverti, kuris dalykas svarbesnis, daug tiksliau gali valdantysis, negu valdinys. Į valdantįjį sueina visi pranešimai, skundai, vieši ir slapti raportai. Bet valdinys daug ko nežino. O sprendžiant su spragotu žinojimu, galima smarkiai prašauti pro šalį.

Skaityti daugiau: ATSIMINTINI KRITIKOS DĖSNIAI

GUNDA KODATIENĖ

GRĮŽTAME ISPANIJON, liepos 11 d.

     Gražus, saulėtas rytas, deja, paskutinis Afrikos kontinente. Sudiev, Maroke! Sudiev, arčiau pažintas Tanžyre! Malonu buvo pabuvoti krašte, kuris nuo viduriniu amžių nepergyveno ypatingų revoliucijų, o per paskutiniuosius 50 metų vyko tik rami evoliucija gabaus administratoriaus Marshall Lyautey ir dviejų monarchų Mohammed V ir Hassan II dėka.

     Sudiev ne tik Marokui ir Tanžyrui, bet ir labai draugiškiems Rembrandt viešbučio tarnautojams, kurių dauguma studentai. Atsisveikinant jie paprašė palikti atminimui kokį nors suvenyrą iš Amerikos. Nieko daugiau neturėdami, davėme tik smulkių Amerikos pinigų, kiek dar buvo likę. Čia gera pamoka, kad reikia vežtis į tokias keliones kokių nors smulkių dovanėlių. Taip pat reikia pasiimti nemaža smulkių pinigų, ypač po vieną dolerį, kurių labai daug kur prireikia.

     Autobusui pajudėjus, dar bandau apžvelgti įdomias Tanžyro gatves. Darosi kažko liūdna. Jaučiu, kad daugiau į šį kraštą neatvažiuosiu.

     Uoste pilna žmonių. Sulipome į laivą ir vėl keliamės per Gibraltarą. Kai kurie užimame laivo apačioje labai patogią kajutę su minkštomis sėdynėmis. Patogiai įsitaisome. Čia pat už bufeto linksmas juodukas spaudžia viliojančią apelsinų sunką. Ir kaip jos negersi — tokia skani, saldi, paragavus norisi Kartoti. Beveik visi susigundėm. Jis sušilęs skuba, vos spėja aptarnauti. Ir vėl reikalingi doleriai. Užmokame po dolerį už puoduką. Bematant jau mes Ispanijos pusėje. Einame per muitinę. Peržiūri mūsų lagaminus, krepšius ir visa, ką tik turime. Visi prisipirkę įvairiausių gėrybių. Pažiūri, nieko nesako, nieko nemuituoja. Mus pasitinka vadovės — Teresė ir Barbara, o taip pat ir pasilikusi Sevilijoje apvogta bendrakeleivė. Prie autobusų laukia ir šoferiai.

Skaityti daugiau: ĮSPŪDŽIAI IŠ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KELIONĖS (V)

 (Atsiminimai ir įvadas į jo mąstymą)

Vytautas Bagdanavičius

5. PASKALIS IR JO TIKSLINGUMO MOKSLAS

    Kuraitis yra parašęs studiją apie Paskalį — filosofą. Atrodo, kad tai buvo jo diplominis darbas Liuveno universitete. Neatrodo, kad šis filosofas būtų atitikęs Kuraičio dvasią. Si tema greičiau jam buvo universiteto paskirta. Paskalis yra kontroversinė asmenybė. Jis yra tiksliųjų mokslų žmogus, bet, antra vertus, jo tikėjimas, galima sakyti, yra atsietas nuo žemiškų dalykų. Paskalis kurį laiką buvo susijęs su jansenistiniu sąjūdžiu, kuris į pasaulį žiūrėjo kaip į blogybę.

    Paskalis yra praktiškas žmogus. Jis yra laikomas karučio (wheelbarrow) išradėju. Jis yra žinomas savo pasipriešinimu Dekartui, pervertinusiam žmogaus mąstymo galią. Geras Paskalio vardas taip pat yra pažeistas jo išsišokimais prieš jėzuitus. Kuraitis apgina jo garbę, rasdamas jo filosofinėje galvosenoje keletą pozityvių bruožų. Paskalį apginti iš tikro reikia.

    Mums čia, žinoma, rūpi ne Paskalis, bet Kuraitis. Kuraitis prikiša Paskaliui, kad jis per mažai įvertino žmogaus galią įrodinėti. "Įrodinėti mes stengiamės neaiškias iš savęs tiesas paaiškinti pasigelbėdami aiškesnėmis, pagaliau tokiomis, kurios iš savęs yra aiškios” (Blaise Pascal kaipo Filosofas. Logos, 1925 m., 2 nr., 189 psl.). Kuraitis toliau teigia, kad "yra tokių iš savęs aiškių tiesų, nes jeigu jų nebūtų, tai joks aiškinimas nebūtų galimas” (ten pat). Kaip žinome, Kuraitis Dievo buvimo nelaiko žmogui savaime aiškia tiesa. Dievo buvimas yra reikalingas įrodymo. Tokia savaime aiški tiesa Kuraičiui yra prieštaravimo dėsnis, būtent, kad tuo pačiu atžvilgiu kas nors negali būti ir nebūti. Šiame pasisakyme pasirodo charakteringas Kuraičio galvosenos bruožas — labai vertinti žmogaus įrodymo galią. Tai nėra šiandien populiari pažiūra, kalbant apie Dievo pažinimą. Daug kas šiandien net ir krikščioniška prasme tikinčių žmonių yra linkę nusikreipti nuo įrodymų ir pasilikti prie Paskalio "širdies” argumento. Paskalis žmogaus jausmą pažinimo srityje labiau vertina negu protą. Tai, žinoma, nėra Kuraičio galvosena.

    Kuraitis Paskalio galvosenoje yra pastebėjęs ir išryškinęs vieną bruožą, kurį jis vadina visatos tikslingumu. Paskaliui tikslingumas reiškiasi visur. Tuo tarpu jo oponentas Dekartas "savo gnoseologijoje ir gamtos filosofijoje nepaisė tikslingumo” (ten pat, 191 psl.). Praradimas tikslingumo moderniojoje filosofijoje yra pasireiškęs daugeliu modernios žmogaus galvosenos negerovių. Viskas tada pasidarė be ryšio, be santykio, be galimybės pažinti ir įrodyti.

Skaityti daugiau: Kuraičio palikimas lietuvių šviesuomenei (II)

Vytautas Kasniūnas

3. SŪNELIS LEPŪNĖLIS, IR Į VYRUS IŠAUGĘS, VYRO DALIOS NEIŠGYVENO

Andriui Savickui,

jo mylimam posūniui Juozui Kazėnui mirus, reiškiame nuoširdžią užuojautą.

Ginklo ir studijų draugai

    "Tai tau ir užuojauta, — pagalvojau, — ginklanešiai ir draugai be pavardžių! Kas jie tokie?”

    Versdamas dienraščio mirties užuojautų puslapį, sustojau prie kitos užuojautos, kur prie Juozo Kazėno pavardės buvo pridėta "tragiškai žuvus”. Čia parašyta mirė, o kitur — žuvo. Krito į akis užuojauta: "Birutei Savickaitei-Kazėnienei, jos mylimam vyrui Juozui tragiškai žuvus, reiškiame užuojautą”. Pasirašė draugės mergautinėmis ir vyrų pavardėmis.

    "Savickas, Savickaitė, Kazėnas posūnis, Kazėnas vyras, Savickas patėvis..kažkodėl pakartojau pavardes, šeimų ryšius ir jau buvau begriebiąs kitą laikraštį, kai vėl įnikau į mirties skelbimus, ieškodamas daugiau užuojautų.

    Aš gerai pažinojau vieną Kazėnienę, jei ta pati Liucija, nes tų Kazėnų yra labai daug. Ir Savickų pavardžių užtinku spaudoje. Vienas Savickas buvo atsargos karininkas, devynių gabumų vyras, kaip mes jį vadindavome. Lyg nemačiom praslinkęs jo vardas dabar lyg garsu nuskambėjo: Andrius, Andriukas, gražus, aukštas vyras garbiniuotais plaukais. Kad jį kur galas! Nematytas šimtmečius! .. Pažinojau jo žmoną. Iš kur dabar atsirado Kazėnienė ir jos sūnus Juozas, Andriaus posūnis? Liucija Kaupaitė-Kazėnienė ištekėjo už Vinco Kazėno. Juk juos pažinojau iš studijų dienų. Kaip jie dabar susimaišė, susigiminiavo... Kur Savickienė ir Vincas Kazėnas? Jų nemini...

Skaityti daugiau: Trys gyvenimo vaizdeliai

Marija Stankus-Saulaitė

    Kai kurie sako, kad eilėraštį galima interpretuoti, kaip tik norima, nes poezija esąs atviras laukas. Tai ne visai tiesa. Kadangi eilėraštis yra, jis yra koks nors — turi tam tikrą skaičių eilučių, posmų; ritmą, rimą ir kitas melodines priemones; žodžių atranką; įvaizdžius, poetines priemones; tam tikrą požiūrį, toną... Reikia skaitytis su tuo, kas yra, ir nuo to, kas jau yra, priklauso analizė ir vertinimas. Ar eilėraščio garsai gerai sudėti? Ar žodžiai tinka? Ar palyginimai tikslūs ir nuoseklūs? Ar tonas išlaikytas? Ar logiška paties eilėraščio kontekste? Jei į kurį šių klausimų atsakoma neigiamai, toliau klaustina, ar poetas tyčia keičia, ar tik nesuvaldo eilėraščio. Eilėraštis gali patikti ar nepatikti, bet jo analizė nėra vien nuomonės reikalas, nes eilėraštis turi žodžius ir garsus, ir jo apimtis ribota.

    Labai gražiai išleista Lidijos Šimkutės antroji eilėraščių knyga "Prisiminimų inkarai” (Čikaga, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1982) sukelia daug klausimų, kurių svarbiausieji yra eilėraščio vidinė logika ir poetės kontrolė.

    Septyniasdešimt septynių (kai kur, atrodo, du eilėraščiai viename puslapyje) knyga padalinta į keturias dalis: "Kur tylūs vandenys teka”, "Prisiminimų inkarai”, "Nuotaikos” ir "Atsukau laikrodį”. Pavadinimai sugestionuoja nelengvai įžvelgiamą fenomenų gelmę, praeities svarbą ir žmogaus ryšį su laiku, kalbėtojos požiūrį bei nusiteikimus. Tokios ir yra bendrosios šių eilėraščių temos, prie kurių dar galima pridėti meilę, aistrą, vienišumą, lūkestį, apsivylimą... Knygos įvadu cituojamas A. Nyka - Niliūno vertimas "Giesmių giesmės”, 8, 6-7; pabaigai ištrauka iš P. Gaučio verstų Eugenijaus Montalės eilučių. Tad eilėraščiai apjungiami dviem mintimis: galinga meilė, žodžio ryšys su tikrove.

    Gal tokie poliai ir buvo poetės širdyje šios knygos eilėraščius rašant, bet patys eilėraščiai gan vargingi. Labiausiai vykę trumpieji, vieno vaizdo, vieningo įvaizdžio eilėraščiai. Trieilis, pavyzdžiui, efektingas:

    Mano gelmėje sau rasi lizdą
    Susuktą iš gyvenimo nuotrupų
    Įtemptų jausmų tarpušakyje. (psl. 22)

Skaityti daugiau: Per anksti išleista knyga

Marija Stankus-Saulaitė

    Fantaziją skaityti smagu ir įdomu. Susipažįstama su nauju, neregėtu pasauliu, priimančiu skaitytoją į savo aplinką ir santvarką. Priprantama prie gyvenimo būdo, gyventojų, veikėjų. Po truputį susigaudoma: atrandami panašumai į skaitytojo pasaulį. Po truputį abu pasauliai sutampa.

    Taip atsitinka, skaitant Anatolijaus Kairio knygą "Pažadų dvaras” (Čikaga, Lietuviškos knygos klubas, 1982). Tai "tautosakinis romanas” ir tai alegorija. Lietuva, jos tautosaka, lietuvių vertybės, Lietuvos politinė padėtis, lietuvių ištikimybė, siekiai, meilė, lietuvių silpnumas, išdavystė — visa tai ir daugiau kas įdomiai, darniai ir vaizdžiai pasakojama šioje knygoje. Abstraktai paverčiami asmenimis, būtybėmis, daiktais ir vabzdžiais. Kas nors vyksta, vystosi, darosi; kadangi čia ir legenda, ir alegorija, vyksmas iškeltas iš laiko ribų, suvisuotinamas. O tačiau Linas siekia dvaro, ieško Uogelės. Įsimylėjęs Rasą ir įrodęs savo meilę bei vertę, jis apdovanojamas dvaru ir Rasa, nes tai viena.

    Knygoje daug humoro. Pačioje pradžioje, pavyzdžiui, pristatomi trys broliai, kurių jauniausias, žinoma, kvailiukas:

    Rytas ir Saulius, būdami išmintingi, daug nesimokė ir į mokslą nesiveržė. Užteko jiems pradžiamokslio, aukštesnis mokslas išminties jiems nebūtų pridėjęs. Visai kas kita Linas: trečiasis! Rašė eilėraščius ir juose metė vėjams ir einantiems pro šalį. Aiškiai neprotingas. Reikia mokyti, (psl. 8-9)

Skaityti daugiau: Pažadai išsipildo

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIETUVIŲ BALETAS

     "Baltaragio malūnas”, savitas, šiuolaikinio lietuviu baleto norus atitinkantis šokis, pirma karta parodytas visuomenei 1979 m. gruodžio 16 d. pagal V. Ganelino muziką filmui. Tai antrasis lietuviškas baletas po aštuonerių metų. 1971 m, vasario 27 d. buvo A. Rekašiaus "Aistrų” premjera. Prieškariniai lietuvių vienaveiksmiai baletai buvo J. Gruodžio "Jūratė ir Kastytis”, V. Bacevičiaus "Šokio sūkury”, B. Dvariono "Piršlybos”, J. Pakalnio "Sužadėtinė”. J. Juzeliūno "Ant marių kranto”, J. Indros "Audronė”.

     Po antrojo pasaulinio karo kai kurie iš šių baletų buvo rodomi ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos, Lvovo, Rygos, Talino teatruose, "Jūratė ir Kastytis” pasižymi klasikinio baleto savybėmis, deja, jis jau dingo nuo scenos. Dabar gal didžiausią pasisekimą turi "Eglė žalčių karalienė”.

     1921 m. Kaune buvo atidaryta pirmoji baleto studija. Lietuvos baletas yra pasiekęs pasaulinio baleto aukštumų.

     Dabar Lietuvoje kai kurie mano, kad baletas turėtų prisitaikyti prie šiuolaikinės publikos reikalavimų, turėtų sumodernėti. Deja, šios pastangos "vyresniųjų brolių” yra slopinamos.

APIE VINCO KRĖVĖS VEIKLĄ JAUNYSTĖJE

     V. Krėvė, dar gyvas būdamas, paskelbė nemaža savo paties surinktos tautosakos, ypač iš savo gimtosios Dzūkijos. Daug jo rankraščių yra dar ir šiandien nepaliestų, kurie yra įdomūs tautosakininkams. Iš jo laišku bei kitų šaltinių žinoma, kad tautosaką pradėjo rinkti jaunystėje iš savo artimųjų bei pažįstamų, kurie gyveno Dzūkijos kaimuose: Subartonyse, Marcinkonyse, Perlojoje, Merkinėje. Susipažinęs su mokslininku Volteriu apie 1905 metus, jam siuntė surinktus žmonių pasakojimus, laukdamas iš jo patarimų ir tikėdamasis, kad E. Volteris per Rusijos mokslų akademiją išspausdins jo tautosaką.

     Rusijos mokslų akademijos archyve Leningrade surastas V. Krėvės rankraštinis rinkinėlis — 32 puslapių sąsiuvinėlis. Dainos rašytos lietuviškai. Šis išlikęs rankraštis yra svarbus, tiriant V. Krėvės tautosakinių darbų tekstologinius ir autentiškumo klausimus. Ligi šiandien vis dar yra aiškintinų ir nagrinėtinų dalykų.

     Išspausdinus V. Krėvės didesnę tautosakos dalį, kyla reikalas išspausdinti jo kūrinių tyrinėjimus, sugretinant archyvuose esančius kūrinių užrašymus bei nuorašus, padarytus jo paties ranka. Šiandien jo užrašytos dainos, pasakos ir padavimai dar laukia kruopščių tautosakinių studijų. Turbūt nėra kito lietuvio rašytojo, kurio kūryba būtų taip glaudžiai ir įvairiai susijusi su tautosaka, kaip V. Krėvės. Jis buvo taip įsijautęs į tautosakos stilių, kad kartais kūrė kaip tikras bevardis paprastų dzūkų dainius. Jis pats painiojo savo kūrinius su užrašytais tautosakos pavyzdžiais.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KAI KURIŲ ŽODŽIŲ RAŠYBA IR VARTOSENA

     Pirmiausia praretintais rašmenimis duodame vadinamuosius antraštinius žodžius. Jeigu kuris iš jų klaidingas ar nevartotinas, tai po jo dedame brūkšnį, o po brūkšnio pateikiame jo vartotiną atitikmenį. Jeigu kuris žodis yra vartotinas, bet bendrinei kalbai labiau teiktinas kitas, tai po to antraštinio žodžio rašome kablelį, o po kablelio duodame tą teiktinesnį žodį. Jei kurie žodžiai yra tolygiai geri ir vartotini, tai tarp jų dedame lygybės ženklą. Kai kur po svetimybių kliausteliuose pažymime, iš kurios kalbos jie kilę.

s k a i t y t i  k ą   k u o (verstinė rusybė) — laikyti ką kuo. Pvz.: Visi jį skaito ( laiko) genijum. Aš tave skaičiau (=laikiau) jau subrendusiu. Skaitau (=Manau), kad čia buvo tik nesusipratimas.

s k a i t y t i s — nevart. reikšme "skaityti”. Pvz.: Ta knyga lengvai skaitosi (=T1 knygą lengva skaityti).

s k a i t l i n g a s,   s k a i t l i n g a i — geriau gausus, gausingas, apstus; gausiai, gausingai, apsčiai. Pvz.: Susirinkimas buvo labai skaitlingas ( = gausus''), ypač skaitlingai ( = gausiai, apsčiai) dalyvavo jaunimas.

s k e r d ž i u s = kerdžius,

s k e r s g a t v ė — skersgatvis,

s k i r y b o s — skyrybos,

s k r u z d ė = skruzdėlė,

s l a p y v a r d ė — slapyvardis,

Skaityti daugiau: Kalba

•    Dvi naujas šventąsias paskelbė popiežius Jonas Paulius II. Jos abi gyveno XVII šimtmety. Viena jų — Margarita Bourgeoys — buvo gimusi Prancūzijoje, bet didžiąją dalį gyvenimo praleido Montrealyje, Kanadoje, kur įsteigė Notre Dame kongregaciją. Iš pradžių ji buvo prancūzų emigrantų vaikų mokytoja, gausiai lankė ligonius ir atlikinėjo kitus artimo meilės darbus. Ypač rūpinosi mergaičių mokymu ir paruošimu šeimos gyvenimui. 1658 metais grįžusi į Prancūziją, su kitomis draugėmis įsteigė Notre Dame moterų vienuolyną. Antroji, Jeanne Delanoue, po motinos mirties buvo paveldėjusi mažą parduotuvę, bet vėliau pasišventė pavargėlių tarnybai ir atgailos gyvenimui. Jos namai pasidarė vargstančių priebėga ir 1704 m. išsivystė į vienuolyną, pavadintą Šv. Onos Dievo Apvaizdos. Įvairiuose miestuose įsteigti jos vienuolyno padaliniai globojo tūkstančius benamių. Kanonizacijos pamoksle popiežius pažymėjo, kad to naujojo vienuolyno seselės gyveno tame pat name su pavargėliais, valgė tą patį maistą, kaip jie, ir ligoje buvo lygiai taip pat globojamos.

•    Motinos Marijos įsteigto Artimo meilės vienuolyno padalinys įkurtas Čikagoje. Į Šv. Malachijo parapiją, 2248 W. Washington Blvd., atvyko vienuolyno seselės globoti pačių neturtingiausiųjų.

•    Britų rašytojas Malcolm Muggeridge su savo žmona Kitty lapkričio 27 d. tapo katalikais. Londono “Times” laikrašty rašydamas apie savo atsivertimą, jis pažymėjo, kad ypatingai jį paveikė Motinos Teresės pavyzdys. Apie ją jis parašė knygą ir televizijai paruošė dokumentinę programą. Taip pat sako, kad jam padarė didelį įspūdį šv. Augustino “Išpažinimai”. Jis rašo: “Tapdamas kataliku, aš jaučiuosi grįžęs į namus, surinkęs prarasto gyvenimo siūlus, atsiliepęs į varpo skambėjimą, kuris jau nuo seniau skardėjo, radęs prie stalo vietą, kuri jau nuo seniau laukė”.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IS VISUR

DVIDEŠIMT KETVIRTASIS “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Dvidešimt ketvirtasis konkursas bus atskirai suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiems skiriama tema — Šiandieninės šeimų problemos. Čia galima rašyti apie įvairiausias šeimų problemas: pasiruošimas šeimos gyvenimui, santykiai tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų‘ir vaikų, kas padeda šeimoms išsilaikyti, kas jas griauna, pavydas šeimoje, skyrybos, neištikimybė, mišrios šeimos (religiniu, tautiniu, išsilavinimo atžvilgiu), problemos, vykstant gyvenimo permainoms ir t.t.

     Jaunimui skiriame šešias temas: 1. Kaip vertinti mūsų jaunimo tikėjimą? 2. Jaunimo pažiūra į moralę. 3. Užuot keikus tamsą, geriau uždegti bent mažą žvakutę. 4. Ar nauda, ar našta būti lietuviu svetimame krašte? 5. Ar galima išlikti lietuviu be lietuvių kalbos? 6. Vyresnieji nesuprantami: vienaip kalba, kitaip elgiasi.

     Vyresniųjų rašinio ilgumas turėtų būti maždaug 2000-3000 žodžių, jaunesniųjų — gali būti trumpesnis. Straipsniai, pasirašyti slapyvardžiu, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą ir telefoną, turi pasiekti redakciją ne vėliau kaip 1983 m. kovo mėn. 15 dieną.

     Vyresniesiems skiriamos trys premijos I — 200 dol. (mecenatai Gediminas ir Sofija Mickevičiai), II — 150 dol. (mecenatas Vytautas Vizgirda), III — 100 dol. (mecenatė Veronika Janušaitienė). Jaunesniesiems skiriamos taip pat trys premijos: 1 — 75 dol. (mecenatas N.N.), II — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė), III — 25 dol. (mecenatas N.N.).

     Jaunimo konkurse gali dalyvauti asmenys iki 25 metų amžiaus, o vyresniųjų — visi. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje gegužės mėn. 1 d. Jaunimo Centre.

     Meninę programą atliks solistė Rūta Pakštaitė.

Skaityti daugiau: KONKURSO IR EKSKURSIJOS SKELBIMAI

Konstantinas Avižonis. RINKTINIAI RAŠTAI. III tomas. Išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija (Piazza della Pilotta 4) Romoje 1982 m. Redagavo dr. A. Avižonienė. Kieti viršeliai, 567 psl., kaina 30 dol., bet Akademijos nariams — 15 dol. Pagrindinė šio tomo studija apima Lietuvos istorijos tragiškiausią laikotarpį XVII amžiuje. Taip pat į šį tomą įeina anksčiau išspausdinti darbai: Bendroji rusinimo politika, Kelios istorinės Lietuvos vietos, Lietuvos kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI a., Stanislavo Albrechto Radvilo “Memoriale” ir Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels bis zur litauisch-polnischen Union 1385.

ČIURLIONIO GALERIJA 1957-1982. M. K. Čiurlionio galerijos katalogas 25 metų sukakčiai paminėti. Redagavo Galerijos komitetas: Vanda Aleknienė, Marija Gaižutienė, Rimantas Griškelis, Donatas Kavaliūnas, Vincas Lukas, Magdalena Stankūnienė ir Algis Trinkūnas. Spaudė Morkūno spaustuvė. Tiražas — 1000 egzempliorių.

Elegantiškai paruoštas leidinys, kuriame paminėti visi galerijoje esantieji meno kūriniai ir įdėta po vieną kiekvieno menininko kurio nors galerijoje esančio kūrinio reprodukciją. Leidinys daro gerą įspūdį. Galima prikišti tik tai, kad redakcija, stengdamasi meniškai pateikti paveikslų ir kitų meno kūrinių reprodukcijas, nekreipė dėmesio į lietuvių kalbos taisyklingumą. Tos kalbos čia yra nedaug — tik keturi sveikinimai, bet juose pasitaiko, pavyzdžiui, tokių klaidų: pasigerėt (=pasigėrėt), sekmės (=sėkmės), kurinių (=kūrinių), trūksta kelių kablelių ir yra dar viena kita kalbos klaidelė. Jeigu redakcija būtų davusi tuos sveikinimus perskaityti kam nors, kas daugiau nusimano apie lietuvių kalbą, tai būtų buvę galima tas klaidas ištaisyti per keletą minučių, o leidinys būtų daug tobulesnis. Nereikia užmiršti, kad kalbos taisyklingumas taip pat yra menas.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI

NUOŠIRDI PADĖKA “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” RĖMĖJAMS

25 dol. aukojo A. Šležas.

Po 17 dol. aukojo: A. Vaičaitis, S. Mickevičienė, kun. L. Dieninis, J. Bu-tikas, A.A.

Po 12 dol. aukojo: M. Tarvydienė, J. Jagėla, P. Balčiūnas, P.B., V. Karoblis, V. Valantinas, L. Kriaučeliūnas, M. Skema, K. Linkus, A. Grigaliūnas.

11 dol. aukojo A. Petrašiūnas.

Po 10 dol. aukojo: V. Paulionis, F. Pakalnis, F. Zubinas, A. Vitkus, A. Lietuvininkienė.

9 dol. aukojo V. Šoliūnas.

Po 8 dol. aukojo: T. Vildžius, A. Dagilis. K. Mickevičius, S. Činikienė, I. Krikščiūnas, P. Nenius, M. Kasniūnas, S. Jankauskas, A. Matlicnis.

Po 7 dol. aukojo: K. Rožanskas, V. Mikuckis, V. Norvilas, M. Ostrauskas, kun. V. Pavalkis, kun. J. Tautkus, O. Kindurienė, A. Valavičius, L. Petravičienė, J. Veselka, K. Pabedinskas, L. Griniūtė, kun. P. Katauskas. J. Janušauskas, A. Lesevičius, O. Pranckevičiūtė, V. Gečas, A. Kalvaitis, K. Majauskas, Z. Samuolis, kun. I. Urbonas, J. Petrauskas.

Po 6 dol. aukojo: O. Girnys, M. Jinelienė, S. Nutautas, P. Burokas, A. Bliūdžius.

Po 5 dol. aukojo: S. Balutienė, E. Venclovienė, M. Mėlienė, B. Gudonis, J. Rūkas, G. Stančienė, L. Kezenius, kun. V. Katarskis, A. Paulius. A. Juodvalkis, A. Augaitienė, S. Butkūnienė, A. Lauraitienė, L. Stasiūnienė. Po 4 dol. aukojo: I. Truškūnienė, P. Pikčius, S. Jelionienė, A. Gaška, kun. J. Velutis, J. Vaineikis, O. Damienė, Z. Sinkevičienė, A. Jamdolis, A. Pužauskas, J. Raišienė, J. Leščinskas, V. Jarmienė, Z. Didžbalienė, V. Kazlauskas, E. Sereičikienė, E. Tamošiūnienė, Č. Masaitis, P. Baltakis, V. Maciejauskienė, G. Gražienė, K. Stundžia.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas