Vytautas Kasniūnas
3. SŪNELIS LEPŪNĖLIS, IR Į VYRUS IŠAUGĘS, VYRO DALIOS NEIŠGYVENO
Andriui Savickui,
jo mylimam posūniui Juozui Kazėnui mirus, reiškiame nuoširdžią užuojautą.
Ginklo ir studijų draugai
"Tai tau ir užuojauta, — pagalvojau, — ginklanešiai ir draugai be pavardžių! Kas jie tokie?”
Versdamas dienraščio mirties užuojautų puslapį, sustojau prie kitos užuojautos, kur prie Juozo Kazėno pavardės buvo pridėta "tragiškai žuvus”. Čia parašyta mirė, o kitur — žuvo. Krito į akis užuojauta: "Birutei Savickaitei-Kazėnienei, jos mylimam vyrui Juozui tragiškai žuvus, reiškiame užuojautą”. Pasirašė draugės mergautinėmis ir vyrų pavardėmis.
"Savickas, Savickaitė, Kazėnas posūnis, Kazėnas vyras, Savickas patėvis..kažkodėl pakartojau pavardes, šeimų ryšius ir jau buvau begriebiąs kitą laikraštį, kai vėl įnikau į mirties skelbimus, ieškodamas daugiau užuojautų.
Aš gerai pažinojau vieną Kazėnienę, jei ta pati Liucija, nes tų Kazėnų yra labai daug. Ir Savickų pavardžių užtinku spaudoje. Vienas Savickas buvo atsargos karininkas, devynių gabumų vyras, kaip mes jį vadindavome. Lyg nemačiom praslinkęs jo vardas dabar lyg garsu nuskambėjo: Andrius, Andriukas, gražus, aukštas vyras garbiniuotais plaukais. Kad jį kur galas! Nematytas šimtmečius! .. Pažinojau jo žmoną. Iš kur dabar atsirado Kazėnienė ir jos sūnus Juozas, Andriaus posūnis? Liucija Kaupaitė-Kazėnienė ištekėjo už Vinco Kazėno. Juk juos pažinojau iš studijų dienų. Kaip jie dabar susimaišė, susigiminiavo... Kur Savickienė ir Vincas Kazėnas? Jų nemini...
Mudu su Mina išėjome pasivaikščioti į mišką, paskui pasukome į paežerį. Mina — vilkų veislės kalė, kurią gavau iš daktaro veterinaro gimtadienio proga, labai protinga, graži, draugiška. Jai turi visada šypsotis. Jei pamato mano niūrų veidą, ji prisiglaudžia ir, šalia eidama, ima niurzgėti. Tada aš ją pakalbinu, nusišypsau ir, numetęs akmenį, prašau atnešti. Aš ją vadinu žaidimų karaliene.
Prie vandens pajutau gaivinantį vėją. Šėlo ežero bangos. Saulė buvo nusileidusi iki vandens horizonto ir, pasipuošusi ugnies raudonu kamuoliu, nuspalvino vandenį ir dangų. "Raudona!” — krūptelėjau. "Tragizmas!”— lyg iš vandens išniro žodis. Spalva ir žodis mane nukėlė praeitin. Mina, nebesulaukdama šypsenos, ėmė snukeliu baksnoti blauzdas. Aš buvau ten toli, toli, už vandenyno. . . Klaidžiojau po praeitį.
Mes, jauni būdami, vakarojome Kaupų namuose. Tėvas buvo įstaigos direktorius, turėjo didelį butą ir išlepintą gražią vienturtę dukrą Liuciją. Kaupienė buvo simpatinga, vogčiomis pasižiūrėdama į mus, beveik nenuleisdama akių nuo dukrelės, mėgo su mumis drauge vakaroti. Vakarieniaudavome su tėvais, paskui visi kalbėdavomės, lošdavome kortomis bei žaisdavome įvairius žaidimus. Tėvams nuėjus miegoti, pradėdavome šokius. Motina sakydavo, kad jiems muzika poilsio netrukdo, bet migdo.
Vienas iš mūsų kolegų buvo profesoriaus Herbačiausko mokinys ir mėgo parodyti visokias magijas, burtus, kerėjimus. Vieną vakarą mes užsiėmėme ateities spėliojimais. Jaunystei reikia kvaitulio, juoko.
Tėvas išėjo su draugais lošti kortomis. Liko mama. Mėginom šaukti dvasias, traukėme iš po lėkštės padėtus įvairius raštelius, kartojome kinietiškus žodžius ir, kakta į stalą suduodami, šaukėme: "Kimino”. Ak, buvo juoko ir džiaugsmo.
Tik staiga išgirdome garsų balsą: "Gana!” Kas, kur, kaip — dairėmės ir klausėme, kas gali būti jaunystei "gana”! Iš kur tas balsas, Kaupienė, pasakiusi "gana”, surinko raštelius, pasiėmė lėkštes, žvakes ir išėjo. Jai išeinant, mes dar nespėjome nutraukti juoko ir dar kelis kartus sumušėme kaktomis į stalą, šaukdami "Kimino”.
Liūdna liko ir Liucija Kaupaitė. Mes atsisveikinome su ja. Kai su daina išklydome į Žaliąjį kalną, Herbačiauskiukas (taip mes jį vadinome) mums papasakojo, kas tą vakarą įvyko, mums visai to nepastebint. Kai sode, sustūmę suolus ratu, pradėjome klausytis, jis pasakojo, kad, lėkštei besisukant, raudona spalva vis sustodavo tai prie Liucijos, tai prie Savicko. O kai kelis kartus jie abu ištraukė "kinietiškus” raštelius su tragizmo žodžiais, motinos širdis neišlaikė, ir ji žaidimą sustabdė. Sako, kad Liucija buvo balta kaip drobė. Po kiekvieno "dvasios” pasakymo, susikryžiavo motinos ir dukros akys. Ir Savickas prisipažino, kad tie ženklai išgarino jam iš galvos likerio likučius.
Savickas mylėjosi su Liucija, ir mes slapta pranašavome jų vestuves. Matydavome, kaip ta graži, labai išlepinta turtingų tėvų dukrelė, pamačiusi Andrių, lyg tirpte sutirpdavo. Mums nepatikdavo jos elgesys su tėvais ir tėvų su ja. Tėvai jai buvo tik išlepintų norų vykdytojai, o tėvams ji — angeliukas, nors ir be sparnų.
Nereikėjo to nelemto vakaro ir tų išgalvotų žaidimų su lėkštėmis ir žvakėmis! Po to vakaro Kaupienė nusisuko nuo būsimo žento Savicko ir pasidarė labai meili Kazėnui, jaunam inžinieriui, su logaritmų liniuote viršutinėje švarko kišenaitėje, mergaičių lepinamam gražuoliui. Prie jo lėkštė tą vakarą vis sustodavo su šviesiom spalvom. Jis Liuciją buvo įsimylėjęs iki ausų. Bet ji ilgėjosi Savicko.
Ko mama norėjo, tai ir padarė. Kazėnas vedė Liuciją. Jiedu susilaukė sūnaus Juozo. Liucija valdė vyrą ir be atodairos lepino sūnelį Juozuką.
Netekęs Liucijos, Savickas kraustėsi iš proto. Taip mes visi apie jį kalbėdavome. Jo šūkiu tapo: "Gerkime vyrai — būsime draugai!” Na, ir gėrė, gėrė. Juokėsi iš meilės ir moterų. Apie vedybas jis kalbėjo, kad jį gali "vesti” kiekviena moteris, kuri tik nori, o jis sutinka "ištekėti” ir būti geras vyras. Taip Savickas ir "ištekėjo”. Jį pagriebė moteris, kuri buvo smarkiausia. Jiedu susilaukė dukrelės Birutės ir abu labai gražiai sugyveno. Apsivylęs meile, Savickas, turėdamas daug gabumų, atsidėjo literatūrai, mokslui. Buvo pavyzdingas tėvas ir rūpinosi Birutės auklėjimu.
Bėgant iš Lietuvos, Savickai susitiko su Kazėnais. Gyveno kartu Drezdene, paskiau Vienoje. Kartu atvažiavo ir į Ameriką. Susidraugavo ir jų vaikai: Birutė su Juozuku. Jie buvo beveik vienmečiai. Kelis kartus šeimos buvo išsiskyrusios, bet vėl sueidavo į tą patį miestą gyventi tik dėl vaikų. Savickų mergaitė Birutė buvo gerai auklėjama, tad Kazėnas norėjo palaikyti ryšius su Savickais vien dėl to, kad jo žmona pasimokytų iš jų, kaip reikia auginti vaiką. Išlepinta Liucija lepino ir perlepino savo sūnelį Juozuką.
Savickų Birutė ir Kazėnų Juozas suaugo. Netrukus vėžiu mirė Savickienė, o Kazėnas — širdies liga. Po kurio laiko Andrius Savickas vedė savo pirmąją ir vienintelę meilę (taip jis vis sakydavo) Liuciją Kaupaitę-Kazėnienę, o Birutė Savickaitė ištekėjo už Juozo Kazėno, abiem prisipažįstant, kad tai buvo judviejų pirmoji ir vienintelė meilė.
Tai ir visa gyvenimo istorija, kurią žinojau ir, vaikščiodamas paežere su Mina, prisiminiau.
Po metų atslinko toks pat rudenėjantis laikas. Tekėjo saulė ir leidosi raudonais kamuoliais. Mes ir dienas, ir vakarus pravaikščiojome miško keliais ir paežerės smiltynais. Mes keturi: aš, Mina, ir Andrius Savickas su dukra Birute-Kazėniene. Kartais prisijungdavo žmona ir mažasis Birutis, ketverių metukų.
Liucija Kaupaitė - Kazėnienė- Savickienė mirė nuo kraujo išsiliejimo galvoje. Birutės Kazėnienės vyras Juozas, jaunas, gabus chemikas, gerai prasimušęs tarnyboje, tragiškai žuvo garaže nuo automobilio dujų. Kai po ilgo nesimatymo susitikome su Savickais, ėmėme glamonėtis ir myluotis, jautėme kaltę, kad buvome vieni nuo kitų nutolę.
— Tai tau ir draugystė! — sakė vienas.
— O juk mes buvome intymūs draugai dienų dienas ir naktų naktis, — kartojo kitas.
— Mat ką daro toliai, naujas gyvenimas, — guodėme vienas kitą.
— Draugyste, tu amžina, — užniūniavo Birutė.
Ilgai mes linksniavome žodį "draugystė”, puošėme ją gražiausiais epitetais, aplaistėme vyno taurėmis. Apgraibomis prisiminę išgyventas dienas, susitikimus su draugais bei bičiuliais, nutarėme kiekvienas atskirai papasakoti, ką išgyvenome po to, kai prieš daugelį metų buvome susitikę. Pirmiausia mudu su Andrium išsipasakojome. Kai atėjo eilė Birutei, jos tėvas nuo mūsų pasitraukė ir su anūku išplaukė į ežerą pažvejoti.
— Jis posūnį Juozą mylėjo, kaip savo tikrą vaiką, — pradėjo po trumpos tylos Birutė. — Jam per skaudu klausytis, todėl ir nuėjo žvejoti.
— Ar ilgai jis gyveno su Juozu, — paklausiau.
— Ketverius metus.
— O kiek metų išgyvenote judu, susituokę su Juozu,
— Šešerius.
— Kai tavo tėvas našlys vedė našlę su vaiku, ar judu abu vaikai nesijautėte, kaip brolis ir sesuo,
— Ne, nesijautėme. Aš su Juozu pradėjau draugauti nuo vaikystės dienų. Kai buvome vaikai, mes mylėjomės, kaip vaikai. O su metais augo meilė ir draugystė. Kai tėvai vedė, mes jau buvome apsisprendę, kad ir mudu kursime šeimą.
— Ar tokia ilgų metų draugystė ir meilė neprivedė prie tos tragedijos, — paklausiau ir išsigandau pasakytų žodžiu.
— Kodėl? Ar manai, kad per greitai išgyvenome saldųjį sapną? Atsibodome vienas kitam? O gal manai, kad susimaišė brolystės ir seserystės meilė su vyro ir žmonos meile?
— Kaip gera atlikti išpažintį, kai nematai kunigo veido, ir kunigui turbūt geriau, kai nemato žmogaus, atliekančio išpažintį, — pasakiau mesdamas į vandenį akmenuką.
— Aš nemanau, kad pačiam trūksta žodžių klausinėjant, — greitai atsakė Birutė.
— Nesijaudink ir dėl manęs. Kiti nenori prisiminti išgyventų sunkių, tragiškų dienų, įvykių. Aš juos suprantu. Nereikia puoštis gedulo šydu, kai gedulas pasibaigia. Ir taip jau gyvenime per mažai gražių, giedrių dienų. Bet aš noriu tau papasakoti, noriu atidengti paslapčių skrynelę, kaip toje tautosakinėje dainoje, kad kiti visa tai žinotų.
— Tai tu žinai tragedijos priežastį?
— Taip! Jis paliko tris laiškus: man, sūnui ir patėviui.
— Tai jis mirčiai ruošėsi, ir ji nebuvo atsitiktinė nelaimė, ir tu nieko nenujautei?
— Ne, jauste nenujaučiau, nors paskutiniaisiais metais jis pradėjo daugiau gerti, pasidarė kitoks, negu buvo anksčiau. Aš tau duosiu paskaityti jo laiškus. Trumpai pasakius, jis jautėsi, kad jam per sunkus vedybinis gyvenimas.
— Tai jis tavęs nebemylėjo?
— Mylėjo. Ir labai mylėjo. Mylėjo ir vaiką. Mane labai mylėdamas, norėjo, kad ir sūnus turėtų tokį pat vardą, kaip ir manasis. Birutis — tai jo išgalvotas vardas berniukui.
— Gal jis vartojo narkotikus?
— Atrodo, kad kurį laiką jais svaiginosi.
— Jei mylėjo tave ir vaiką, tai kaip jam vedybinis gyvenimas buvo nepakeliama našta?
— Prie tragedijos privedė du dalykai: mano patėvis ir motinos lepinimas.
— Minėjai, kad patėvis labai mylėjo savo posūnį, tapusį tavo vyru. Aš nebesuvedu galų — kur tada vadinamoji visagalinti meilė?
— Matai, aš vėl turiu grįžti prie tėvelio gyvenimo. Tėvelis, netekęs pirmosios meilės, sukūrė šeimą, kaip jis visada sakydavo, "ištekėdamas”. Bet jis buvo pavyzdingas, geras vyras ir dukters tėvas. Paskiau, tapęs našliu, jis vedė savo išsvajotą pirmąją meilę, kai ji buvo našlė. Ji buvo jam labai bloga žmona. Aš tai išgyvenau, viską mačiau, ir kiti matė. Bet, kaip žmonės sakydavo: gavo, ko norėjo ir troško. Tėvelis, ir antrą kartą vedęs, buvo labai geras, pavyzdingas vyras ir dabar jau dviejų vaikų tėvas.
— Tai kuo čia kaltas patėvis?
— Jei kalbame apie idealus, apie idealų žmogų, vyrą, tėvą, tai Juozui patėvis buvo idealus. Kaip jis priešmirtiniame laiške rašė, jis norėjo eiti jo pėdomis, sekti jo žingsniais, nes jam žibėjo ir tie kelio akmenėliai, kurie buvo patėvio paliesti. Jo laiškai — tai lyg meilės himnai patėviui. Patėvis jam buvo didinga asmenybė, gražus kalnas su kriokliais, spalvinga augmenija, o jis — tik grumstelis, pakelės dulkė.
— Bet juk tai labai gražu ir kilnu!
— Tačiau jam tas kelias buvo per sunkus, todėl juo keliauti toliau nesiryžo.
— Minėjai tragedijos priežastimi motinos lepinimą. Bet juk, sukūręs šeimą, jis buvo savarankus.
— Mano tėvelis dažnai sakydavo, kad jo antroji žmona savo sūnų Juozą baisiai mylėjo. Kai aš paklausiau, kaip galima sakyti, kad baisiai mylėjo, ar ne geriau tiktų sakyti, kad labai mylėjo, tai jis man aiškino, kad labai mylėti yra natūralu, o baisiai mylėti — tai peršokti visas meilės ribas. Baisiai mylėdama ir lepindama savo sūnelį, ji perlepino, atitraukdama nuo gyvenimo kasdienybės. Kai aš su juo susižiedavau ir apie tai sužinojo mano draugės bei draugai, tai jie juokėsi iš manęs: ką aš darysiu su tuo kūdikiu, kuris laikosi įsikabinęs į motinos sijoną? Mudu nuo vaikystės dienų pradėjome draugauti, nes motina jam neleido su nieku kitu draugauti. Taip jis gyvenime nepažino jokios kitos draugės, jokio draugo. Kai susituokėme, tai jis negalėjo susirasti pajaunių. Juokinga, bet jam pajaunius surado mano draugės. Kiti juokavo, kad jie pasamdyti. Niekas su juo nedraugavo nei pradžios mokykloje, nei gimnazijoje, nei universitete. Girdėjau, kad dėl to vienišumo ir darbe jis buvo pabaisa. Dėl to jis keitė darbovietes. Mama jį aprengdavo, suvarstydavo batus, amžinai vaikščiodavo su šaukštu, jįvalgydindama.
— Bet juk visa tai vyko, jam esant motinos globoje, o aš tave klausiau apie judviejų vedybinį gyvenimą, negi su mama visą laiką gyvenote?
— Juozas darbe buvo išradingas, ir jį darbdaviai vertino. Bet jis nemokėjo su bendradarbiais sugyventi. Dėl to jis buvo kompanijos kilnojamos iš vienos vietos įkitą. O ir mama neatsilikdavo: kur mes, ten ir ji. Taip, kaip toje dainoje: "Uošvė į namus, ramybė iš namų”. Juozas mylėjo mamą. Aš buvau toji ragana, nieko nemokanti, nieko neišmananti, jos sūnelio neužjaučianti marti. Ta jos meilė ir privedė sūnų prie tragiškos mirties, nes jis augo "baisios meilės aplinkoje”.
Dar daug valandų praleidau su Birute, besiklausydamas jos pasakojimų apie jaunystę, meilę, jos vedybinį gyvenimą, tragiškas dienas.
Dabar, kai su Mina išeinu pasivaikščioti į paežerj, kai saulė nusileidžia raudonu kamuoliu, prisimenu besisukančias lėkštes, kurios kadaise sukosi tarp raudonų spalvų, ausyse suskamba "Kimino” žodžiai, ir šniokšdamos ežero bangos, lyg raudonom putom pasipuošusios, neša nevaldomų jausmų motinos "baisios meilės” vaizdus.
Menu tada žodžius: "Amžinoji Meilė dyvinai plevena. .. Motinėlės didi meilė širdim išsakyta. . .”
Amerikos žymus pedagogas sako: "Vyras yra toks, kokį paruošia gyvenimui motina”.
Amerikos prezidentas Adams: "Aš esu toks, kokį mane paruošė gyvenimui mano motina”.
Amerikos prezidentas Linkolnas: "Koks aš esu, ar koks norėčiau būti, aš dėkingas savo angelui motinai”.