1983 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXXIV, NO. 6
religinės ir tautinės kultūros žurnalas
181 |
Andrius Valevičius, S.J. |
|
183 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
186 |
Chiara Lubich |
|
187 |
Sibiro Tremtinė |
|
187 |
V. Bagdanavičius |
|
192 |
F. G. Klopstock |
|
193 |
Gunda Kodatienė |
|
197 |
Danutė Bindokienė |
|
201 |
Vytautas Kasniūnas |
|
204 |
Arėjas Vitkauskas |
|
205 |
Snieguolė Zalatoriūtė |
|
207 |
Dr. J. Meškauskas |
|
210 |
Gediminas Vakaris |
|
212 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
213 |
J. Pr. |
|
216 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas Prano Domšaičio (1880 - 1965) kūrinių nuotraukomis. Nuotraukos — Jono Tamulaičio. Dėkojame Lietuvių Fondui už nuotraukų paskolinimą. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636.
ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.
Prieš kurį laiką aplankiau charismatinį maldos būrelį. Po apeigų vyko pasikalbėjimas. Viena studentė, kuri pirmą kartą savo gyvenime dalyvavo tokiame būrelyje, paklausė: "Kas yra Šv. Dvasia? Visi kalba apie Šv. Dvasią, bet niekas nėra pasakęs, kas Šv. Dvasia yra”. Pasak jos, daug lengviau įsivaizduoti Dievą Tėvą — reiškia Dievą pasaulio kūrėją. Esą ne taip sunku įsivaizduoti ir kas Kristus — Dievo pasiųstasis į pasaulį. Naujasis Testamentas Kristų kaip istorinį asmenį gan išamiai pavaizduoja. Bet kas yra Šv. Dvasia — tai sunku įsivaizduoti. Klausimas visus truputį nustebino.
Tradicinis Šv. Dvasios vaizdavimas balandėliu irgi mums nelabai daug ką pasako. Tokie vaizdiniai dažnai sukelia netinkinčiųjų pajuoką, nors iš tikrųjų nemažai jėgos galima rasti tame švelniame balandėlyje; ypatingos jėgos, kuri įgalina kiekvieną tikintįjį krikščionį ištarti: "Jėzus yra Viešpats!” Kaip Šventraštyje parašyta: "Ir nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats’, jei Šventoji Dvasia nepaskatina” (1 Kor 12,3). Kitaip sakant, Šv. Dvasia yra Kristaus-Dievo dvasia, kuri duoda žmogui visa tai, ko reikia tikėjimui — toliau tęsti Kristaus pradėtąjį darbą, kaip Šv. Paulius liudija: "Antai, vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia — pažinimą, kitam — tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam — gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam — stebuklingus darbus, kitam — pranašavimą, kitam — dvasių atpažinimą, kitam — įvairių kalbų dovaną, kitam — kalbų aiškinimą” (1 Kor 12,8-10).
Tuo tarpu ir galima teigti, kad per Šv. Dvasią žmogus tampa savotiškai perkeistas — panašesnis į Kristų Viešpatį. Mūsų mąstytojas Antanas Maceina yra pastebėjęs: "Šv. Dvasia yra Kristaus atpirkimo vykdytoja subjektyvinėje žmogaus plotmėje. Atsiskleisti Šv. Dvasiai reiškia atsiskleisti Jėgai, kuri mus
PRANAS DOMŠAITIS Nukryžiavimas.
padaro tikrais ir pilnutiniais žmonėmis; pilnutiniais ne renesansiško humanizmo, bet krikščionybės prasme; tai yra tokiais žmonėmis, kuriuose prigimtis yra pakilninta antgamtiniam gyvenimui ir kuriuose žmogiškumas spindi dieviškumu, kaip ir pačiame Kristuje” ("Dievo Avinėlis”, p. 264).
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Kai užsižibiname Dievo žodžio lempą, ryškiai pamatome savo gyvenimo kelią, ir kad tuo keliu mums skirta žengti kovojant. Todėl, šio žodžio vedami, ėmėme svarstyti savo priešus. Su kuo gi mums lemta kariauti, jei ne su jais? Jau aptarėme du pagrindinius žmogaus, Dievo vaiko, priešus, taip dažnai nurodomus Šv. Rašte: šėtoną ir pasaulį.
O apie priešus galime įsidėmėti tokią taisyklę: tik kvailas, norėdamas paimti tvirtovę ar šalį, puola vien tik iš lauko; gudrus atakuoja iš vidaus. Neblogas gudraus priešo pavyzdys yra Kremlius. Kur gali, stengiasi nusižiūrėtame krašte sutartimis gauti bazių savo kariniams daliniams, kaip 1939 m. Lietuvoje. Kur to negali, įsiūlo savo patarėjų, techninių pagalbininkų, kurie tada Maskvai reikiama linkme kreipia šalies gamybą, ginklavimąsi, prekybą, santykius su kaimynais. Taip matome jį darant daugelyje dabartinių vadinamojo trečiojo pasaulio šalių. O svarbiausia niekada nesiliauja slapta infiltruoti savo agentų į švietimo įstaigas, profesines sąjungas, kariuomenę, žvalgybą, netgi dvasininkiją. Štai turime Kremliaus padėjėjus pačiame krašte, veikiančius kartu su juo iš vidaus.
Taip yra ir su mūsų svarbiausiu priešu, kurį anksčiau apsvarstėme. Jis yra per daug gudrus, kad atakuotų vien iš lauko; turi įvedęs savo padėjėjų į mūsų pačią prigimtį. Jis turi savo bazių mūsų širdyje, valioje, prote, kūne, nebekalbant apie aplinką. Tokie jo padėjėjai yra mūsų geismai — ne vien kūno, bet ir širdies, kaip pavydas; ir proto, kaip išdidumas; ir valios, kaip kerštas. Pakartotinai girdime savyje jų balsą, kaip priešo patarėjų, kreipiančių mūsų elgesį jam reikiama linkme. Toliau, padėjėja mūsų prigimtyje yra savimeilė — galinga ir klastinga padėjėja: galinga, nes paralyžiuojamai apima visą žmogų; klastinga, nes atrodo nieko kita nesiekianti, kaip asmens gėrio, o iš tikrųjų slaptai veikianti piktojo priešo naudai.
CHIARA LUBICH
"Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių” (Apd 5,29).
Apaštalai, kurių rankomis darėsi žmonėse daug stebuklingų ženklų, buvo suimti ir įmesti į kalėjimą. Viešpaties angelas juos išvadavo, ir jie, nuėję į šventyklą, vėl ėmė mokyti.
Tuo metu vyriausiasis kunigas sušaukė aukščiausiąją tarybą ir siuntė tarnus atvesti apaštalus iš kalėjimo. Tarnai grįžę pranešė, kad kalėjimą rado tuščią. Vėliau apaštalai buvo rasti bemoką ir atvesti į tarybą. Vyriausiasis kunigas pareikalavo jų pasiaiškinimo, sakydamas: "Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu”. Atsiliepdamas Petras ir apaštalai tarė: "Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių”.
Tie žodžiai mus moko, kad paklusnumas Dievui ir Jo Dvasiai yra svarbesnis, negu paklusnumas žmogiškajam autoritetui, nežiūrint, kaip įstatymiškas tas autoritetas būtų. Tai reiškia, kad kai kada individas turi pasirinkti. Taip atsitinka ir šiandien. Tikintysis kartais gali atsirasti ypatingoje situacijoje. Štai tipiškas pavyzdys tokių, kurie, klausydami savo sąžinės (turiu galvoje apvalytos sąžinės, kuri atskiria Dievo norą nuo savo asmeniškų polinkių) geriau suprato Dievo kvietimą Jam tarnauti ypatingame pašaukime, kunigystėje ar kurioje kitoje dvasinio gyvenimo formoje. Jei tokių pasirinkimas būtų priešingas tėvų nuomonei, jie turėtų sakyti: "Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių”.
Buvusi SIBIRO TREMTINĖ
Savo žodžiu ir kiekvienu saulės spinduliu, varpo dūžiu ir širdies ilgesiu Tu kvieti į savo namus visus — turtingus namų ir jungų savininkus ir kryžkelių klajūnus. Ir kaip gaila, kad ne visi išgirsta, ne visi ateina. Tavo puotoje vis dar yra tuščių vietų. O, kad neateinantieji žinotų, ko jie nustoja! Kad bent pro praviras duris jie pamatytų Tavo puotos džiaugsmą — jie mestų viską nesigailėdami ir nesvyruodami ir ateitų. Bet daug kas nežino. Užsiklauso žemės dainų ir neišgirsta Tavo šauksmo. Apakina juos žemės žiburiai, ir jie nepamato Tavo namų šviesos. O jaučiai kris, namai sugrius, praeis viskas — ir kokie vargani pasijus vieną dieną šitie turtuoliai...
V. BAGDANAVIČIUS
Kalbant rožančių, man kildavo kai kurių klausimų. Ypač man užkliūdavo trečioji rožančiaus dalis savo pasikartojimais. Kristaus prisikėlimas iš mirties ir išaukštinimas danguje man atrodė to paties pobūdžio dalykai. Dėl to man būdavo nesuprantama, kam čia reikia kartoti. Panašiai yra ir su dviem Marijos paslaptimis: Marijos paėmimas į dangų ir jos vainikavimas danguje. Koks gali būti mums suprantamas skirtumas tarp jos buvimo danguje ir nevainikavimo?
Šie klausimai man paaiškėjo, skaitant modernių Šv. Rašto tyrinėtojų Kristaus prisikėlimo studijas. Reikia pasakyti, kad kai kurie modernieji Šv. Rašto tyrinėtojai kartais gali Šv. Raštui padaryti daugiau žalos negu naudos, bet jų studijose galima rasti ir daug ko gera.
Kristaus prisikėlimas iš mirties, su kuriuo mes, tikintieji katalikai, esam apsipratę, Šv. Rašto tyrinėtojams kelia daug klausimų. Šis dalykas, jų manymu, yra už mūsų sugebėjimo pažinti ribų. Jie klausia, ar mes galime pažinti dangiško gyvenimo būklę, Mes galėtume atsakyti: ir taip, ir ne. Iš esmės galime, bet psichologiškai mes negalime to išgyventi. Mes taip pat negalime pažinti dangiško gyvenimo apraiškų. Ir iš Kristaus pasisakymų žinome, kad tarp šio gyvenimo ir pomirtinio nėra susisiekimo ta prasme, kad galėtume susidaryti pomirtinio gyvenimo fenomenologiją.
Taigi Kristaus prisikėlimas iš mirties ir pasirodymai kai kuriems žmonėms kelia uždavinį, sprogdinantį mūsų žemiškąjį gyvenimą. Prisikėlimą būtų galima aptarti šiais žodžiais: gyventi šiame gyvenime, tačiau būti patyrus amžinąjį, pomirtinį gyvenimą. Taip yra įvykę žmonijos istorijoje Kristaus prisikėlimu iš mirties.
(Iš F. G. Klopstocko poezijos)
Ne į pasaulių visų vandenynus
Aš pulsiu ir ten siūbuosiu,
Kur pirmųjų saulės sūnų aidi chorai džiaugsmingi,
Kur parpuolę maldoj jie ištirpsta ekstazėj.
Tiktai apie lašą iš kibiro, .
Tiktai apie žemę aš supsiuos ir šauksiu
Tiktai: Aleliuja! Nes lašas iš kibiro
Irgi iškrito iš rankos Aukščiausiojo.
Kai krito iš rankos Aukščiausiojo
Žemės didesniosios,
Kai veržėsi srovės šviesos ir darės Sietynai,
Tu, laše, išsprūdai iš rankos Aukščiausiojo.
GUNDA KODATIENĖ
LIURDAS, liepos 19 d.
Marija pasirodė Liurde jaunai mergaitei Bernadetai Soubirous 1858 metais. Nuo to laiko jau praėjo 125 metai. Tai ilgas laiko tarpas, per kurį daug svarbių įvykių išdyla, pamirštama, tampa nereikšmingais. Tačiau šis Marijos apsireiškimo įvykis ne tik nebuvo pamirštas, bet vis labiau klestėjo tikinčiųjų tarpe, vis daugiau tikinčiųjų iš viso pasaulio lankė šią šventą vietą, o ši vieta vis labiau plėtėsi.
Bernadeta buvo paprasta 14 metų mergaitė, nemokanti nei skaityti, nei rašyti, gimusi labai vargingoje, skurdžioje šeimoje. Gyveno buvusiame Liurdo kalėjime viename kambaryje visa šeima: tėvas, motina ir keturi vaikai. Bernadeta buvo labai paklusni, ištikima pranešėja, tiksliai perduodanti visa tai, ką Švenčiausioji Mergelė jai buvo pasakiusi.
Kai šaltą vasario 11 dieną pirmą kartą Bernadeta su kitom mergaitėm buvo nuėjusi prie įdubusios uolos pasirinkti kurui žabu ir pradėjo eiti pagal upelį, uola užkirto kelią. Draugės priešais uolos įdubimą perbrido upelį ir kitoje pusėje pradėjo verkti, nes vanduo buvo labai šaltas. Bernadeta prašė draugių padėti primesti į vandenį akmenų, kad ji, nenusiavusi kojų, galėtų pereiti į kitą pusę. Jos atsakė, kad ji bristų, kaip ir jos. Bernadeta, pasižvalgiusi, ar negalėtų kur nors nenusiavusi pereiti per upelį, niekur tokios vietos nerado. Tada grįžo prie uolos ir pradėjo nusiauti. Staiga kažkas suūžė, lyg pakilęs vėjas. Pakėlusi galvą, nieko nematė nei pievoje, nei įdubusioje uoloje. Avėsi kojines toliau. Ir vėl tas pats ūžesys. Kai vėl pakėlė galvą, giliame uolos įdubime pamatė moterį, apsivilkusią baltu drabužiu.
Skaityti daugiau: ĮSPŪDŽIAI IŠ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KELIONĖS (IX)
("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)
Danutė Bindokienė
Prieš dvidešimt ar net prieš dešimt metų ši problema mums dar nebuvo labai aktuali, tačiau šiandien su ja susiduriame kasdien ir ateityje dar dažniau susidursime. Tai nėra išimtinai lietuvių ar kurios kitos tautos žmonių problema. Ties lietuviais norima sustoti tik dėl to, kad rašoma lietuviškam žurnalui ir kad gimęs Europoje, neatsisakęs savo senųjų pažiūrų, žmogus šią gyvenimo krizę išgyvena stipriau negu, pvz., amerikietis, visą gyvenimą praleidęs šiame krašte.
Kokia ta problema, būdinga šių dienų lietuviui išeiviui Amerikoje? Į vieną klausimą galima atsakyti kitu, o paskui tam pastarajam ieškoti priežasčių ir išeičių Kas atsitinka vyro ir žmonos santykiams, kai jiedu abu arba vienas iš jų atsiduria pensijoje? Kitaip sakant: kur tie santykiai pasuka, vyrui praradus darbą? Žinoma, darbo praradimo priežasčių gali būti ir kitokių, ne tik pensininko amžiaus sulaukimas: liga, atleidimas, darbovietę uždarius ar iškėlus, visame krašte siaučiąs nedarbas ir t.t. Tačiau tos kitos priežastys nėra tokios skaudžios kaip pensija.
(Apie trylika šeimos nuostatų)
Vytautas Kasniūnas
Mūsų parapija švenčia "Šeimos savaitę”. Bažnyčia pilna žmonių. Tiek mes, parapijos komiteto nariai, tiek talkininkai, lankydami kaimynus, pažįstamus, kalbėdamiesi telefonu, raginame visus šį sekmadienį atsilankyti į pamaldas, o po jų — dalyvauti gegužinėje. Kvietėme visus, nežiūrint jų religijos, aktyvumo, priklausomumo bažnyčiai.
Šv. Mišių skaitymai, evangelija ir pamokslas buvo skirti šeimų problemoms nagrinėti. Pamokslas buvo turiningas, prasmingas, gerai paruoštas. Jį sakė kunigas, ilgus metus dirbąs patarėju vedybiniame šeimų gyvenime. Jis pateikė statistiką, kad, sprendžiant šeimų problemas, daugiausia padeda dvasininkai — 42%, po to eina gydytojai — 38%, likusius 20% dalijasi įvairios šeimų problemų institucijos. Baigdamas pamokslą, jis kvietė lankyti kaimyninės parapijos organizuojamas paskaitas, kursus, kur kalbama, tariamasi, diskutuojamos šeimų problemos. Norėdamas labiau paskatinti, jis pacitavo žymios autorės Dolores Curran, rašančios apie šeimų problemas, šį pa-sakymą: "Kalbantis su tvarkingų šeimų nariais, jie labai greitai atsako į klausimą, kas yra bloga jų tarpusavio santykiuose, bet nemato arba neprisipažįsta, kas yra gera. Tokios šeimos yra pavyzdingiausios, nes ieško dar gražesnio ir turtingesnio sugyvenimo”. Pamokslininkas tęsė toliau: "Šeimos turi burtis į ratelius, kur susirinkę galėtų kalbėtis, tartis, pasisakyti, spręsdami įvairias šeimos problemas. Tai lyg sekimas "Alcoholic Anonymous” organizacijos veikla, kur nariai susirinkę kalbasi, dalinasi savo išgyvenimais, patirtimi”.
Po pamaldų gegužinėje visos kalbos sukosi apie šeimų gyvenimą. Buvo daug juoko, humoro, vienas kitą erzino, rinko "pavyzdingas” šeimas. Gegužinėje gavo pradžią ir "Trylikos klubas”, nes tiek susirado mūsų pažįstamų, kurie nutarėme kitą penktadienį važiuoti į Šv. Petro ir Povilo parapijos salę, kur vyko šeimų seminarai.
(Tėvo dienos proga)
Arėjas Vitkauskas
Daugelis nešiojame tragiškus prisiminimus širdy, nes neturime malonaus atsiminimo apie tėvą ar motiną, arba ir apie abu kartu. Koks liūdnas tada žmogui vaikystės prisiminimas!
Ne apie našlaičius kalbu. Našlaičiai kartais laimingesni už tuos, kurie negali gerai apie savo tėvą ar motiną atsiminti. Toks žmogus yra didesnis našlaitis už tą, kuris visai savo tėvų nėra matęs.
Jeigu tėvai laiku nėra pažvelgę į savo vaiko dvasią ir ją yra apvylę, tai neišdildomai lieka žmogaus atmintyje. Aš pats esu iš savųjų girdėjęs, kad "būsi dėkingas už tai, kad gauni mušti, kai užaugsi”, bet aš ir dabar dėkingas negaliu už tai būti, nors tėvams ne tik nekeršiju, bet dar jų nuoširdžiai gailiuosi už tokį jų klaidingą auklėjimo supratimą.
Žinoma, jie patys taip įtikinti ir mušami užaugo, tai taip jie ir savo vaikus auklėjo. Bet kaip svarbūs yra tie tėvų elgesiai, kurie jautriam vaikui pasilieka visą gyvenimą! Mušti ir sakyti "bučiuok rykštę!” yra ir nereikalinga, ir klaidinga, nes vaikas jaučia, kad yra labai pažemintas, o juk žeminimas nėra auklėjimo pagrindas.
Kiek baisių tragedijų kiekvieną dieną įvyksta ten, kur žmonės yra prispausti barbariško tamsumo! Juk daugybė vaikų užauga be malonaus prisiminimo apie savo tėvus. O užaugęs žmogus norėtum atsiminti savo tėvus taip, kad tik vienas prisiminimas teiktų jiems meilę. Kai to nėra, tai žmogus vis tiek rodai tėvams meilę, bet giliai širdyje pergyventų vaiko skausmų atsiminimas nenutyla ir neleidžia reikšti tokių jausmų, kurie turėtų būti savo tėvams reiškiami.
(’’Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse I premiją laimėjęs rašinys)
Snieguolė Zalatoriūtė
Lietuvių kalba mus sujungia, suburia ir atskiria nuo kitų tautų. Ją pamiršę, būsime kaip nukritę medžio lapai rudenį — numirę atsiskyrėliai, supuvėliai. Pamiršę gimtąją kalbą, būsime amžinai mirę savo tautos nariai.
Kalba yra tiltas, jungiantis žmones su jų praeitimi. Per literatūrą, istoriją, tautosaką atsiveria naujas pasaulis, kuris verčia tautos narius įžvalgiau pažiūrėti į savo paveldėto lobio vertę. Žmogus negali būti kurios nors tautos narys, nemokėdamas jos kalbos. Aišku, jis gali būti gerai susipažinęs su tos tautos kultūra ir papročiais, su jos menu, literatūra (per vertimus), tautosaka, dainomis, bet vis tiek jam kažko trūksta. Jam trūksta vieno elemento — kalbos, kuri yra lyg jungiklis, be kurio niekada nebus lietuviškosios kibirkšties žmoguje. Žmogus negali būti lietuvis, nemokėdamas savo kalbos.
Čia prieiname dar prie vieno klausimo. Jeigu abu tėvai yra lietuviai, tai vaikas laikomas lietuviu, net jeigu ir nemoka kalbos. Bet kai abu tėvai kitos tautybės arba tik vienas jų lietuvis, tai beveik niekad jų vaikas nelaikomas lietuviu, net jeigu jis bus pramokęs lietuviškai. Žmogus, kuris savo prakaitu išmoko kalbėti lietuviškai, be abejo, labiau įvertins lietuvių kalbą, literatūrą, meną ir papročius. Toks žmogus yra lietuviškesnis už biologinį lietuvį. Tad, norint būti lietuviu, ne būtinai reikia juo gimti. Tačiau žmogus, lietuviu gimęs, yra teisėtas savo tautos narys ir privalo puoselėti lietuvių kultūrą.
Skaityti daugiau: Ar galima išlikti lietuviu, nekalbant lietuviškai?
(Jo 1oo metų gimimo sukakties proga. Kun. Vytauto Bagdanavičiaus "Kuraičio palikimas lietuvių šviesuomenei” studiją sutinkant)
Dr. J. Meškauskas
Šįmet sukanka 1oo metų nuo Prano Kuraičio gimimo. Nepriklausomos Lietuvos gyvenime Kuraitis yra suvaidinęs labai svarbų vaidmenį. Jis buvo kunigas, ateitininkų organizacijos steigėjas, jos dvasios vadas, jaunuomenės auklėtojas, pedagogas, filosofas, profesorius, lietuviškos katalikiškos kultūros kūrėjas ir puoselėtojas, katalikiškų kadrų moksle, visuomenėje, sociologijoje, kultūroje ir kitose srityse organizatorius, auklėtojas ir rėmėjas. Kuraičio asmenybė buvo labai šakota. Jis buvo paprastas, kuklus, šaltokas, bet savo protu, dvasia ir veikla buvo labai pajėgus ir labai modernus.
Paskelbiant išsamią ir įdomią kun. V. Bagdanavičiaus studiją apie prel. Pr. Kuraitį — filosofą, kol nėra apie jį platesnės monografijos, gal bus pravartu pateikti trumpą jo biografiją.
Kuraitis gimė 1883 m. liepos mėn. 4 d. Pavasijų kaime, Kudirkos Naumiesčio parapijoje, Šakių apskrityje. Jis mokėsi Kudirkos Naumiestyje, Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. Baigęs seminariją, buvo įšventintas kunigu 1907 m. sausio 5 d. Toliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje ir ją baigė 1909 m. teologijos magistro laipsniu. Filosofijos ir sociologijos studijas gilino Liuveno universitete 1911 m. Grįžęs į Lietuvą, 1912-1915 m. redagavo kunigams leidžiamą žurnalą "Vadovas”. 1914 m. pradėjo profesoriauti Šeiny kunigų seminarijoje. 1915-1918 m., I pasaulinio karo metu, su Seinų kunigų seminarija buvo išsikėlęs į Rusiją. Po karo kunigų seminarijai įsikūrus Zypliuose, jis ten profesoriavo. Vėliau Kuraitis persikėlė į Kauną ir dirbo “Laisvės” dienraščio redakcijoje. Įkūrus Lietuvoje universitetą, Kuraitis buvo paskirtas į Teologijos-filosofijos fakulteto profesūros branduolį docento titulu. Tai buvo 1922 m. vasario mėn. 16 d. 1922 m. birželio mėn. 9 d. buvo pakeltas ekstraordinariniu, o 1935 m. balandžio mėn. ordinariniu profesorium. Nuo 1920 iki 1937 m. jis buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas. Rusams okupavus Lietuvą ir uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą 1940 m., Kuraitis buvo iš profesūros atleistas. 1941 m. laikinajai Lietuvos vyriausybei atkūrus Teologijos-filosofijos fakultetą, Kuraitis vėl grįžo profesoriauti. Toliau tikrų žinių apie jį trūksta. Yra žinoma, kad jis dėstė kun. seminarijoje Kaune, buvo ištremtas į Rusiją, vėliau grąžintas į Lietuvą.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
PAMINĖTA “AUŠROS” SUKAKTIS
"Literatūra ir menas” aprašo "Aušros” 1oo metų sukaktį. Šios sukakties proga Vilniaus literatūros muziejuje atidaryta paroda, pavadinta "Aušrai” — 100 metų”. Parodoje galima pamatyti kelis išlikusius "Aušros” numerius, redaktorių ir bendradarbių nuotraukas, trumpų žinių apie jų kūrybą. Rodoma daug straipsnių ir pasisakymų, surinktų iš kitų žurnalų apie "Aušrą” ir jos reikšmę.
Pirmuosius "Aušros” numerius parengė dr. Jonas Basanavičius. Jis buvo pasiuntęs carui pareiškimą, prašydamas leisti laisvai spausdinti "Aušrą”. Rusų spaudoje jis daug kartų įrodinėjo lietuviškos spaudos draudimo nenaudingumą caro valdžiai.
"Aušra” turėjo per 70 bendradarbių. Dvidešimt iš jų — grožinės literatūros atstovai. Joje savo kūrybinę veiklą pradėjo Maironis, V. Kudirka, J. Mačys-Kėkštas, J. Andziulaitis-Kalnėnas, S. Dagilis, K. Sakalauskas-Vanagėlis, Jurgis Zauerveinas ir kiti. "Aušrą taip pat redagavo Jurgis Mikšas, Jonas Šliūpas, Martynas Jankus. Per visą jos gyvavimo laikotarpį 1883-1884 m. Buvo išspausdinta 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius. Žurnalas buvo spausdinamas Ragainėje ir Tilžėje, nelegaliai platinamas Lietuvoje. 1888 m. dr. Jonas Basanavičius dar bandė jį atgaivinti, bet nesėkmingai — "aušrininkai” tarp savęs nesutarė.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
NETINKAMAS PRIEŠDĖLIŲ VARTOJIMAS
Praėjusiuose "Laiškų lietuviams” numeriuose esame rašę apie įvairių priešdėlių netinkamą vartojimą. Dar liko pakalbėti apie priešdėlius pra-, pri-, su- ir už-.
Žodžiai su priešdėliu pra- turi įvairių reikšmių: i. Judėjimas pro šalį, laiko ėjimas, pvz.: Pro miestą prašvilpė traukinys. Praėjo jau daug metų. 2. Prasiskverbimas pro ką nors, pvz.: Saulė prasiskverbė pro debesis. Jau prasikalė vaiko dantukai. 3. Padarymas kokio nors tarpo ar skylės, pvz.: Basliu jam praskėlė galvą. Vinis pradūrė automobilio padangą. 4. Nuvargimas ar pailsimas, pvz.: Pražiūrėjau akeles, prarymojau rankeles. 5. Ko nors netekimas, pvz.: Jis pragėrė visą savo turtą ir prarado sveikatą. 6. Kokios nors nenormalios padėties pašalinimas ar perėjimas į normalią padėtį, pvz.: Jau pragiedrėjo diena, tai eisiu siek tiek prasivėdinti. Ar jau pravilkėjai naują kostiumą? 7. Pralenkimas, nurungimas, veiksmo intensyvumas, pvz.: Visi barėsi, vienas kitą prarėkdami. Tas senis dar daugelį pragyvens. 8. Tam tikra veiksmo trukmė, pvz.: Visą dieną prasibastė po mišką. 9. Veiksmo pradžios nurodymas, pvz.: Jau tuoj prašvis pavasaris ir pražydės gėlės. 10. Parodymas kokio nors veiksmo trumpumo, mažumo, pvz.: Jis ir man apie tai puse lūpų prasitarė.
Žinoma, dar būtų galima surasti ir daugiau šio priešdėlio vartojimo atvejų, bet kartais, ypač nusižiūrėjus į kitas kalbas, šis priešdėlis vartojamas mūsų kalbai nepriimtinu būdu. Tai paaiškės iš pavyzdžių.
Man buvo pavesta pravesti ( = suorganizuoti, surengti) suvažiavimą. Tas kunigas pravedė (=vedė) labai daug rekolekcijų. Skautininkas Algis labai sumaniai pravedė laužą ( = vedė laužą, vadovavo laužui). Studentas labai puikiai pravedė (= atliko) jam patikėtą darbą.
• Anglijoje ir Valijoje 1982 m. įšventinti 62 nauji kunigai, dvylika daugiau negu 1981 m. Tuose kraštuose yra apie 4.300.000 katalikų, kuriuos aptarnauja daugiau kaip 4700 kunigų. Šiemet yra 532 klierikai, tai 15 daugiau negu praėjusiais metais.
• Vakarų Vokietijos vyskupai kreipėsi į Sovietų sąjungos vyriausybę, ragindami visiems toje šalyje gyvenantiems krikščionims užtikrinti įsitikinimų ir tikėjimo laisvę, išleisti kalinamus ir internuotus, laikomus arešte už tikėjimo laisvės skelbimą. Vyskupai įsakmiai paminėjo du kalinamus lietuvius kunigus. Tą reikalavimą plačiai paskelbė spaudos agentūros.
• 1982 m. JAV vedybų buvo 2,5 milijonai, t.y. dviem procentais daugiau negu 1981 m., o perskyros sumažėjo keturiais procentais. Jų buvo 5,1 kiekvienam 1000 gyventojų.
• Japonijoje, Hirošimos mieste, vasario 25 d. buvo atidengtas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II, prisimenant jo apsilankymą tame mieste. Paminklą iš balto Carraros marmuro sukūrė vienas japonų skulptorius.
• Seinų parapijos lietuviams popiežius perdavė savo sveikinimus ir apaštališką palaiminimą, dėkodamas už simbolinę jų vardu įteiktą dovaną — tautinių raštų audinėlį. Jį įteikė Romos lietuviai: teologijos studentas Putrimas ir B. Vileišytė. Popiežiaus vardu laišką parašė valstybės sekretoriaus pavaduotojas arkiv. Martinez.
• Margaret Heckler, JAV prezidento paskirta vadovauti Sveikatos ir žmonių tarnybos departamentui, yra nusistačiusi prieš negimusių kūdikių žudymą.
Gegužės mėn. i d., sekmadienį, buvo "Laiškų lietuviams” tradicinis renginys. Pirmiausia buvo įteiktos premijos konkurso laimėtojoms (šiais metais visos laureatės buvo moterys). Suaugusiųjų konkurse I premiją (200 dol.) laimėjo Danutė Bindokienė, II (150 dol.) — Gražina Kriaučiūnienė, III (100 dol.) — Marija Stankus -Saulaitė, Jaunimo konkurse I premiją (75 dol.) laimėjo Snieguolė Zalatoriūtė, II (50 dol.) — Aleksandra Gražytė, III (25 dol.) — Gailė Eidukaitė.
Meninę programą atliko jauna solistė Rūta Pakštaitė, akompanuojant Stephen Gatham. Po programos buvo p. A. Lietuvninkienės labai skaniai paruošta vakarienė, Gausiai susirinkusi publika ilgai vaišinosi ir kalbėjosi, pripažindama, kad Jaunimo Centre niekad nėra ragavusi tokios skanios vakarienės ir niekad negirdėjusi, kad tokia jauna mergaitė (dar tik 20 m. amžiaus) taip puikiai dainuotų.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
LIETUVIŲ TAUTOS PRAEITIS. VI tomas, skirtas “Aušros” 100 metų sukakčiai paminėti. Redagavo Jonas Dainauskas. Išleido Lietuvių istorijos draugija 1983 m. Leidinyje yra perspausdinti 1883 ir 1884 m. išėjusieji “Aušros” numeriai.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Kr. Donelaičio lituanistinių mokyklų mokinių laikraštėlis. Nr. 3 (95). Spaudai paruošė mokyt. Danutė Bindokienė.
LITUANUS. Vol. 29, No. 2. Šį numerį redagavo Tomas Remeikis.
Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams 20 dol. aukojo J. Toliušis.
Po 7 dol. aukojo: A. Stulpinienė, A. Razutis, M. Kapačinskienė, H. Bagdonienė, B. Martick.
5 dol. aukojo J. Mikaila.
Po 4 dol. aukojo: E. Jokubkienė, H. Moliejienė, I.Ramonienė, A. Malėlienė.