(Apie trylika šeimos nuostatų)
Vytautas Kasniūnas
Mūsų parapija švenčia "Šeimos savaitę”. Bažnyčia pilna žmonių. Tiek mes, parapijos komiteto nariai, tiek talkininkai, lankydami kaimynus, pažįstamus, kalbėdamiesi telefonu, raginame visus šį sekmadienį atsilankyti į pamaldas, o po jų — dalyvauti gegužinėje. Kvietėme visus, nežiūrint jų religijos, aktyvumo, priklausomumo bažnyčiai.
Šv. Mišių skaitymai, evangelija ir pamokslas buvo skirti šeimų problemoms nagrinėti. Pamokslas buvo turiningas, prasmingas, gerai paruoštas. Jį sakė kunigas, ilgus metus dirbąs patarėju vedybiniame šeimų gyvenime. Jis pateikė statistiką, kad, sprendžiant šeimų problemas, daugiausia padeda dvasininkai — 42%, po to eina gydytojai — 38%, likusius 20% dalijasi įvairios šeimų problemų institucijos. Baigdamas pamokslą, jis kvietė lankyti kaimyninės parapijos organizuojamas paskaitas, kursus, kur kalbama, tariamasi, diskutuojamos šeimų problemos. Norėdamas labiau paskatinti, jis pacitavo žymios autorės Dolores Curran, rašančios apie šeimų problemas, šį pa-sakymą: "Kalbantis su tvarkingų šeimų nariais, jie labai greitai atsako į klausimą, kas yra bloga jų tarpusavio santykiuose, bet nemato arba neprisipažįsta, kas yra gera. Tokios šeimos yra pavyzdingiausios, nes ieško dar gražesnio ir turtingesnio sugyvenimo”. Pamokslininkas tęsė toliau: "Šeimos turi burtis į ratelius, kur susirinkę galėtų kalbėtis, tartis, pasisakyti, spręsdami įvairias šeimos problemas. Tai lyg sekimas "Alcoholic Anonymous” organizacijos veikla, kur nariai susirinkę kalbasi, dalinasi savo išgyvenimais, patirtimi”.
Po pamaldų gegužinėje visos kalbos sukosi apie šeimų gyvenimą. Buvo daug juoko, humoro, vienas kitą erzino, rinko "pavyzdingas” šeimas. Gegužinėje gavo pradžią ir "Trylikos klubas”, nes tiek susirado mūsų pažįstamų, kurie nutarėme kitą penktadienį važiuoti į Šv. Petro ir Povilo parapijos salę, kur vyko šeimų seminarai.
Mėnesio tryliktąją dieną, penktadienį, trylika asmenų, kurie parapijos gegužinėje, būdami linksmos, geros nuotaikos, sudarėme "Trylikos klubą”, mažu mokyklos autobusiuku vykome į šeimų seminarą. Kelionės metu išsirinkome ir savo klubo vadovybę. Pirmininku — dr. Henriką, universiteto profesorių. Jis katalikas-konvertitas, gimęs katalikų šeimoje, nepraktikuojančioje religijos. Vėliau, tapęs protestantu, vedė. Po šešiolikos metų išsiskyrė. Antrą kartą vedė baptistę, labai religingą, išaugusią ir išauklėtą, laikantis labai griežtų principų baptistų šeimoje. Ji su dabartiniu vyru susipažino universitete, kur ruošė doktoratą. Jos vardas Jonė. Ji taip pat išsiskyrusi, dviejų vaikų motina. Juodu abu yra psichologijos daktarai. Be darbo universitete, turi ir savo kabinetą.
Jonė ir Henrikas, antrą kartą susituokę, sukūrė laimingą šeimą. Suradę laimę, ilgėjosi Dievo. Susipažino su klebonu ir ėmė lankytis pamaldose. Susižavėjo katalikybe ir pradėjo uoliai ruoštis krikštui.
Atšventėme Jonės ir Henriko krikštynas, po to jų vedybas. Kartu su tėvais apsikrikštijo ir jos sūnus. Po ilgesnio pasiruošimo apsikrikštijo ir jo duktė.
Po pusmečio buvo parapijos komiteto narių rinkimai, ir dr. Henrikas buvo išrinktas. Skirstantis pareigomis, jam teko komiteto pirmininko pareigos. Visuose parapijos darbuose buvo uolus, pareigingas. Dažnai pasidžiaugdavo gražiu šeimyniniu gyvenimu. Į bažnyčią ateidavo abu, susikabinę rankomis. Galima spėlioti, kad jis jau buvo peržengęs penktąjį dešimtmetį, o ji — ketvirtąjį. Apsidžiaugėme, sužinoję, kad jaunesnysis sūnus rengiasi įstoti į kunigų seminariją. Jam išvykstant, surengėme išleistuves, davėme dovanų.
Giedrią dieną sugriaudė perkūnas — labai nustebę pasitikome kalbas, kad Henrikas ir Jonė išsiskyrė. Jis apsigyveno kaimynystėje. Parapijos komiteto posėdyje jis pasisakė, kad su žmona išsiskyrė, gyvena atskirai ir tikisi, kad visas šeimos problemas susitvarkys. Pasisakė, kad vienas kitą labai myli. Suabejojo, ar jam tinka pasilikti parapijos komiteto pirmininku, pasisiūlė atsistatydinti. Mes jį įtikinome pasilikti. Aš sutikau būti sekretorium, nes man buvo pavesta užrekorduoti seminaro eigą. Mokytojas ir mokyklos tėvų komiteto pirmininkas pasižadėjo mums parūpinti kelionės priemones ir atlikti iždininko pareigas.
Pirmajai seminaro daliai vadovavo kunigas. Pasikalbėjimų tema: meilė ir santuoka. Kalbėdamas apie meilę ir santuoką, vyro ir žmonos pareigas bei intymumą, jis skaitė ištraukas iš Naujojo Testamento, daugiausia pasinaudodamas šv. Pauliaus laiškais, Mato, Morkaus ir Luko evangelijomis.
Pradėjęs seminarą, kunigas citavo žinomos šeimų konsultantės, rašytojos, kelių knygų autorės Dolores Curran straipsnio ištrauką: "Penkiolika metų dirbu šeimų konsultantės pareigose, esu vedusi šimtus seminarų, dirbau su šeimų grupėmis, studijuodama ir nagrinėdama įvairius projektus, ir visą laiką susitinku su geromis šeimomis. Jas lengva atskirti nuo kitų, pastebėti visa, kas jose yra gera ir gražu. Susidūrę su šeimų problemomis, jie suranda būdus, kaip viską sutvarkyti. Paklausti, po minutės jie gali lengvai pasakyti, kas yra bloga, bet nėra tikri, kas yra gera. Tokių šeimų santuokas aš vadinu sveikomis, nors jie patys to nemato ir nepripažįsta”.
Kalbėdami apie meilę ir santuoką, naudodami šv. Pauliaus laišką korintiečiams, nagrinėjome jo parašytą "Himną meilei” ir, įuskirstę į trylika punktų, kiekvienas paruošėme atskiram punktui po mažą referatėlį. Čia paminėsime tų referatėlių santrauką.
Meilė kantri ir maloninga. Kantrumas, kantrumas ir dar kartą kantrumas yra vienas iš kertinių meilės pamato akmenų. Susidarius kokiems nors šeimos sunkumams, reikia mokėti kęsti, susivaldyti nuo dejavimų, nusiskundimų. Kantrybę turi lydėti maloningumas, sunkias valandas reikia paversti maloniomis.
Meilė nepavydi. Jei pavydas lydi santuoką, tai jis prilygsta prie ugnies laikomam degtukui, kuris kiekvieną sekundę gali užsidegti. Pavydas yra viena didžiausių žmogaus silpnybių. Jį reikia nugalėti.
Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Jei kuri nors viena šeimos pusė pradeda perdėtai didžiuotis meile, lengvai gali išpuikti. 0 puikavimasis atitraukia žmogų nuo realybės.
Meilė nesielgia netinkamai. Meilė turi būti santūri, papuošta susivaldymu, nepasiduodanti lengvabūdiškumui.
Meilė neieško naudos. Savanaudiškumas — tai lyg nuodai, kurie palengva gadina meilės audinį.
Meilė nepasiduoda piktumui. Pyktis — tai lyg piktžolė, kuri iš mažo pasėto grūdelio ir blogiausioje dirvoje labai greitai plečiasi, užimdama didelius žemės plotus. Pyktį reikia kaip geluonį išrauti su šaknimis.
Meilė pamiršta, kas buvo bloga. Mes kasdien puošiame savo gyvenimą, surasdami naujo grožio ir gėrio. Iš klaidų mokomės ir greitai pamirštame, kas buvo bloga. Blogį prisimindami ir laikydami savo širdyje, mes būsime bejėgiai kurti gražesnį rytojų.
Meilė nesidžiaugia neteisybe. Neteisybė — tai lyg amalas, kuris auga ir minta kito medžio syvais. Tai lyg ta pasakų raganos šluota, nešanti blogį į žmonių ir šeimų gyvenimą.
Meilė visa pakelia.Kristus, mylėdamas mus ir trokšdamas mums laimės, pakėlė didžiausius paniekinimus ir skausmus. Pakęsdami gyvenimo sunkumus, mes papuošiame ateinančias dienas.
Meilė visa tiki. Tikėjimą lydi viltis ir meilė. Tai lyg užburtas ratas, kuris visada sukasi, kur meilę vejasi viltis, paskui ją — tikėjimas. Galimumas tikėti atveria vartus į gėrį ir grožį.
Meilė viskuo viliasi, ištveria. Viltis ir kalnus nugriauna. Tuo pasakymu parodoma, kokią didelę jėgą turi tas žodis. Viltį visada lydi ištvermė. Kopiant per kalnus, reikia turėti vilties, kad perkopsi, bet reikia neužmiršti pasiimti su savimi ir ištvermės.
Meilė niekados nesibaigia. Poetai rašo odes apie amžinąją meilę, o žmonės ją išgyvena. Tai lyg muzikos instrumento styga. Vienai nutrūkus, instrumentas nebegali perduoti laukiamo muzikos grožio. Meilė — kaip ta ugnis — ji turi būti kurstoma, kad neužgestų. O kad meilė neužsibaigtų, santuokos gyvenime reikia giedoti "Meilės himno” žodžius: "Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria” (1 Kor 13,4-7).
Baigę skaityti referatėlius, vadovui diriguojant, mes unisonu tris kartus padainavome: "Meilė niekados nesibaigia”.
Kituose seminaruose kalbėjomės, tarėmės, ką turi daryti šeimos, kad gražiai sugyventų. Mėginome sudaryti lyg kokius šeimos nuostatus, kurių turėtų laikytis susituokusieji. Turėjome perskaityti daug knygų tokių žinomų autorių, kaip dr. Laura J. Singer, kuri yra "American Association for Marriage and Family Therapy” prezidentė, dr. Jerry M. Lewis ir kt. Paskui atskirais klausimais ruošėme referatėlius, vedėme diskusijas.
Pirmuosius tris vedybinio gyvenimo nuostatus sudarėme gana greitai:
1. Meilė.
2. Pasitikėjimas.
3. Bendradarbiavimas, glaudžių ryšių palaikymas — "communication”.
Iš viso buvome sudarę 33 nuostatus. Paskui susipažinome su Dolores Curran nuostatais ir kitą dešimtį nuostatų sudarėme, pasinaudodami jos patirtimi. Tuo reikalu ruošdama knygą, ji išsiuntinėjo anketas penkiems šimtams įvairių profesijų asmenų: šeimų konsultantams, mokytojams, gydytojams, kunigams, skautų vadovams. Ji prašė pasisakyti, kurie iš pateiktų 56 nuostatų yra reikalingiausi šeimos sugyvenimui. Buvo atrinkta 15 nuostatų, iš kurių mes sudarėme trylika. Jau tris minėjome, o kitą dešimtį taip suskirstėme:
4. Vienas kito supratimas, įsigyvenimas, padėjimas.
5. Pagarbos reiškimas.
6. Juoko, humoro supratimas.
7. Atsakingumas ir bendrų reikalų supratimas.
8. Mokėjimas, sugebėjimas atskirti, kas yra gera ir kas bloga.
9. Supratimas ir įsigyvenimas į turimas, paveldėtas šeimos tradicijas, ritualą.
10. Religijos esmės supratimas ir įvertinimas.
11. Laikymasis nustatytos tvarkos prie valgomojo stalo, valgant ir kalbantis.
12. Dalinimasis turimu laisvalaikiu, tarpusavio sąveika (įtaka į vienas kitą).
13. Turimų problemų prisipažinimas, stengiantis vienas kitam padėti.
Tie nuostatai buvo perduoti kitų seminarų dalyviams, kurie arba buvo išsiskyrę, arba ruošėsi skirtis. Kai peržiūrėjome iš jų gautas anketas su pažymėtais pliusais ir minusais, tai pirmuose atsakymuose mirguliavo minusai.
Iš trisdešimt tame seminare buvusių dalyvių po metų liko dvidešimt, iš kurių penkiolika į visus klausimus atsakė pliusais.
Dr. Henrikas ir Jonė vėl ateina į bažnyčią, susikabinę rankomis. Dr. Jonė savo namuose kas penktadienį ruošia Šv. Rašto skaitymą ir nagrinėjimą. Abu yra aktyvūs parapijos veiklos nariai.