Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
PAMINĖTA “AUŠROS” SUKAKTIS
"Literatūra ir menas” aprašo "Aušros” 1oo metų sukaktį. Šios sukakties proga Vilniaus literatūros muziejuje atidaryta paroda, pavadinta "Aušrai” — 100 metų”. Parodoje galima pamatyti kelis išlikusius "Aušros” numerius, redaktorių ir bendradarbių nuotraukas, trumpų žinių apie jų kūrybą. Rodoma daug straipsnių ir pasisakymų, surinktų iš kitų žurnalų apie "Aušrą” ir jos reikšmę.
Pirmuosius "Aušros” numerius parengė dr. Jonas Basanavičius. Jis buvo pasiuntęs carui pareiškimą, prašydamas leisti laisvai spausdinti "Aušrą”. Rusų spaudoje jis daug kartų įrodinėjo lietuviškos spaudos draudimo nenaudingumą caro valdžiai.
"Aušra” turėjo per 70 bendradarbių. Dvidešimt iš jų — grožinės literatūros atstovai. Joje savo kūrybinę veiklą pradėjo Maironis, V. Kudirka, J. Mačys-Kėkštas, J. Andziulaitis-Kalnėnas, S. Dagilis, K. Sakalauskas-Vanagėlis, Jurgis Zauerveinas ir kiti. "Aušrą taip pat redagavo Jurgis Mikšas, Jonas Šliūpas, Martynas Jankus. Per visą jos gyvavimo laikotarpį 1883-1884 m. Buvo išspausdinta 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius. Žurnalas buvo spausdinamas Ragainėje ir Tilžėje, nelegaliai platinamas Lietuvoje. 1888 m. dr. Jonas Basanavičius dar bandė jį atgaivinti, bet nesėkmingai — "aušrininkai” tarp savęs nesutarė.
Vilniaus universitete buvo panagrinėta tema: "Aušra” ir visuomeninis judėjimas 18-tojo amžiaus pabaigoje”. Į universiteto teatro salę susirinko Lietuvos aukštojo ir vidurinio mokslo atstovai. Dalyvavo vidurinio mokslo ministras H. Zabulis ir universiteto rektorius J. Kubilius. Įžanginį žodį tarė akademikas K. Korsakas. Pranešimus padarė: filosofijos daktaras J. Minkevičius — "Aušros” vaidmuo pasaulietinės kultūros raidoje”, filosofijos daktaras G. Genzelis — "Materializmo ir marksizmo idėjų atgarsiai "Aušroje”, istorijos daktaras V. Merkys — "Caro valdžios požiūris į "Aušrą”, istorijos daktaras L. Mulevičius — "Aušros” ekonominė programa”, istorijos kandidatas B. Raguotis — "Aušra” ir JAV lietuviai”, filologijos kandidatė A. Vaitekūnienė ” A usnis" poveikis literatūros kūrėjams” filologijos kandidatas A. Sprindis — "Literatūros kritika "Aušroje”, filologijos daktaras J. Palionis — "Dėl "Aušros” vaidmens lietuvių literatūrinės kalbos istorijoje”.
LIETUVOS DVIRATININKŲ RŪPESČIAI
Lietuvos dviratininkai pageidauja tobulesnių ir įvairios paskirties dviračių. Jie nepatenkinti dviračių kokybe. Dviratininkai sako, kad dviratis yra labai gera susisiekimo priemonė, bet kur nusipirkti kamerą ar padangą? Daugelyje didesnių ar mažesnių miestų jų visai nėra. Kartais laimė nusišypso, nuvažiavus į Vilnių ar Kauną.
Vienas pilietis nusipirko dviratį sau ir sūnui. Jo dviratis greitai sulūžo, taip pat nulakstė varžtai ir nuo sūnaus "Ereliuko”. Pasirodo, kad varžtai buvo pagaminti iš minkšto metalo. Parduotuvėse dviratininkai negauna dviračiui atsarginių dalių, o buitinio gyventojų aptarnavimo įmonės dviračių netaiso. Negalima parduotuvėse nusipirkti ir užpakalinio rato, kuris dažniausiai sugenda.
Šiandien Lietuvoje per metus pagaminama apie 9 milijonai dviračių. Apie 93 tūkstančius jų įsigyja Lietuvos gyventojai, o kiti eksportuojami.
PASTABOS IŠ VILNIAUS APIE TEATRĄ
"Literatūros ir meno” kronikoje žurnalistas Viktoras Armalis rašo apie Lietuvos sostinės teatro lankytojus. Jis sako, kad teatrą mėgsta visi. Sostinės teatrai dabar — tikros Lietuvos šventovės. Su ištaigingais židiniais, jaukiomis kavinukėmis. Juose malonu praleisti pusvalandį prieš vaidinimą. Kai kas kavinukėse ir antrąjį veiksmą praleidžia. Tas kuris nelanko teatro, laikomas neišprusėliu arba snobu.
Į teatrą einama šeimomis. Su draugais arba draugėmis. Stengiamasi atsisėsti arčiausiai vaidinamosios vietos, kad būtų galima gerai įžiūrėti vaidintojus ir apie juos pakalbėti. Didžiausia širdgėla būtų teatro gerbėjams sėdėti ne antroje, o penkioliktoje eilėje. Iš penkioliktos eilės būtų sunku įžiūrėti, kurio vaidintojo liemenė suglamžyta, o kurio ne; kurios didvyrės šukuosena puošnesnė; kas iš vaidintojų savo žandenomis labai primena pasenusį buldogą.
Per pertrauką teatro lankytojos, užėjusios į užkandinę, gurkšnoja kavą, kalbasi tarp savęs, kad nepraleidžia nė vieno vaidinimo. Kai kuriuos žiūrinčios po tris kartus. Skundžiasi, kad sunku gauti bilietų pirmose eilėse, o iš toliau — jokio įspūdžio. Mat reikia ir savo apdarus parodyti, ir kitų pasižiūrėti...
SPAUDA IŠ LIETUVOS
Kai kurie išeivijos lietuviai prenumeruoja laikraščius ir žurnalus iš Lietuvos. Bet ne visus leidinius galima prenumeruoti, pavyzdžiui, nei "Kalbos kultūros”, nei "Mūsų kalbos” negalima užsisakyti, nors ir dvigubai siūlytum. Įdomu, kokia čia gali būti priežastis. Gal dėl to, kad juose paprastai nėra propagandos.
Pirmiau buvo galima lengvai gauti įvairių knygų. Buvo sakoma, kad išeivijos lietuviai jas galėdavo dar lengviau gauti negu gyvenantieji Lietuvoje. Dabar jau viskas pasikeitė — knygų išsiuntimas ar išvežimas iš Lietuvos labai suvaržytas. Ir čia visi klausia: kokia priežastis?
Pirmiau būdavo sakoma, kad iš Lietuvos mielai siunčia knygas į užsienį, kad išeivijos lietuviai, ypač jaunimas, neužmirštų savo tėvų kalbos. Lengvai galėdavome gauti žodynus, gramatikas, įvairius vadovėlius. Dabar jau visa tai beveik neįmanoma. Reikia manyti, kad tai priklauso ne nuo mūsų tautiečių, ten gyvenančių, bet nuo Maskvoje sėdinčių "išvaduotojų”. Jeigu jie stengiasi vis labiau ir labiau silpninti lietuvių kalbos vartojimą tėvynėje, tai dėl ko turėtų ugdyti išeivijoje? Kokia jiems iš to nauda? Ar ne panašiai atsitiko ir su tais lituanistiniais kursais jaunimui Vilniuje? Lietuviai, žinoma, kiek galėjo, stengėsi ten nuvykusiam jaunimui įkvėpti daugiau tėvų kalbos meilės, bet kai Maskvos ponai sužinojo, kad tų "buržujų vaikų” nepaveikia jų propaganda, tai kursus sustabdė.
ĮVAIRŪS PAMIRŠTI PAVADINIMAI
Pamiršti lietuviškų matų vardai. Kaušas — tai miltų, medaus, alaus seikėjimo matas. Rautinė — 10 saujų surautų linų. Žagrė—žemės plotas, kurį per dieną aparia vienas artojas. Statinė — plotas, kurį galima apsėti viena statine grūdų. Akmuo — svorio matas, lygus maždaug tiek, kiek sveria didokas, bet dar nesunkiai pakeliamas akmuo. Vaškas — nedidelis svorio matas, kurio tiksli reikšmė nebežinoma. Spėjama, kad senovės lietuviai juo matavo vaško svorį. Įdomūs senoviniai medinių indų, kuriais vaikai nešdavo valgį, pavadinimai: laukneša, vagone, abrinas, puragas, ritužė. Įdomūs valgių pavadinimai: mąrmučiai (miltiniai kukulaičiai), kiunkė (virtų bulvių košė su žirniais), mutinys arba mekeris (valgis iš duonos, vandens ir cukraus), raugalė (gira iš daigintų ruginių miltų).
• Rašytojui Aleksandrui Solženicynui paskirta 170.000 Templeton premija už pasitarnavimą religinei pažangai. Solženicynas stipriai palaiko maldos įpilietinimą valdinėse mokyklose, nes dabar ir šiame laisvame krašte malda mokyklose nedaug geriau toleruojama negu komunistiniuose kraštuose.