(Tėvo dienos proga)
Arėjas Vitkauskas
Daugelis nešiojame tragiškus prisiminimus širdy, nes neturime malonaus atsiminimo apie tėvą ar motiną, arba ir apie abu kartu. Koks liūdnas tada žmogui vaikystės prisiminimas!
Ne apie našlaičius kalbu. Našlaičiai kartais laimingesni už tuos, kurie negali gerai apie savo tėvą ar motiną atsiminti. Toks žmogus yra didesnis našlaitis už tą, kuris visai savo tėvų nėra matęs.
Jeigu tėvai laiku nėra pažvelgę į savo vaiko dvasią ir ją yra apvylę, tai neišdildomai lieka žmogaus atmintyje. Aš pats esu iš savųjų girdėjęs, kad "būsi dėkingas už tai, kad gauni mušti, kai užaugsi”, bet aš ir dabar dėkingas negaliu už tai būti, nors tėvams ne tik nekeršiju, bet dar jų nuoširdžiai gailiuosi už tokį jų klaidingą auklėjimo supratimą.
Žinoma, jie patys taip įtikinti ir mušami užaugo, tai taip jie ir savo vaikus auklėjo. Bet kaip svarbūs yra tie tėvų elgesiai, kurie jautriam vaikui pasilieka visą gyvenimą! Mušti ir sakyti "bučiuok rykštę!” yra ir nereikalinga, ir klaidinga, nes vaikas jaučia, kad yra labai pažemintas, o juk žeminimas nėra auklėjimo pagrindas.
Kiek baisių tragedijų kiekvieną dieną įvyksta ten, kur žmonės yra prispausti barbariško tamsumo! Juk daugybė vaikų užauga be malonaus prisiminimo apie savo tėvus. O užaugęs žmogus norėtum atsiminti savo tėvus taip, kad tik vienas prisiminimas teiktų jiems meilę. Kai to nėra, tai žmogus vis tiek rodai tėvams meilę, bet giliai širdyje pergyventų vaiko skausmų atsiminimas nenutyla ir neleidžia reikšti tokių jausmų, kurie turėtų būti savo tėvams reiškiami.
Vienas mano bičiulis taip pasakojo: "Atsimenu, kad rugiuose mėlynavo rugiagėlės, kai lydėjome tėvą į stotį. Jis važiavo į Ameriką, labai toli. Apie tai daugiau nieko neatsimenu, tik tas ryškias rugiagėles..,
Kai užaugau didesnis ir vis girdėjau, kad tėvelis gyvena toli už jūrų — mano širdyje buvo ilgesys, panašus į tas mėlynas rugiagėles. .. Taip aš laukiau savo tėvelio iš užjūrio, taip svajojau apie jį, sukurdamas tai, ko neatsiminiau. Ir štai po septynerių metų jis, ilgėtasis ir lauktasis sapnuose bei gyvenime, parvažiavo iš tos tolimos Amerikos! Kokiu džiaugsmu plastėjo mano širdis, kai iš tos pačios stoties turėjo parvykti mano tėvelis!
Ir jis parvažiavo. Parvažiavo tas tėvelis, kurio aš nemačiau septynerius metus ir dėl kurio aš norėjau prie kiekvieno kiemo šaukti: 'Ar žinote, mano tėvelis iš Amerikos parvažiavo!’
Aš didžiavaus, aš džiūgavau. . . Į tėvą žiūrėjau, norėdamas gerai įsižiūrėti, koks gi yra iš arti tas mano lauktasis, tas mano svajotasis. ..
Neilgai truko tas mano džiaugsmas. Gal į antrą dreną, kai jau tėvas buvo išsikalbėjęs su motina apie stambesnius dalykus, aš buvau pašauktas pas jį ir su džiaugsmu nubėgau, tikėdamasis, kad jis ką nors malonaus man pasakys.
Kalbėkime šiaip ar taip, bet juk ir dideliems nusikaltėliams atleidžiama bausmė, kai būna koks nors paminėtinas svarbus įvykis. Bet man to nebuvo padaryta. Man, vaikui, kuris iš gyvenimo tiek daug gražaus tikėjosi...
Bekalbėdami apie smulkesnius dalykus, tėvas ir motina išsikalbėjo ir apie tai, kad aš neseniai prieš tėvo grįžimą buvau kažin kokia smulkmena namie nusikaltęs. Ir tėvas, užuot mane nudžiuginęs savo atvykimo proga, pasikvietė pas save ir motinos akivaizdoje skaudžiai diržu ištvojo! Suprantate, ištvojo diržu tuoj pat, kai mano išsvajotasis grįžo, kai aš jo laukiau, kaip laimės, kaip vaikui artimo žmogaus!
Žinoma, ne tiek skaudus buvo tas mušimas, kaip tas nusivylimas. Praėjo jau daug metų, o aš vis negaliu maloniai prisiminti savo tėvo. Aš nesu jam priešas, aš suprantu, kad jis taip elgėsi, kad taip manė būsiant geriausia, bet vis dėlto pirmieji skaudūs vaikystės įspūdžiai nėra užmirštami, ir gana. ..”
Taip pasakojo tas mano bičiulis, kuris gyvenime moka vertinti žmonių jausmus.
O kokie užauga tie žmonės, kurie negauna progos gyvenime sušvelnėti! Juk jie tikrai gali užaugti pilni neapykantos savo tėvams.
Taip, reikia būti labai atsargiems su vaikais, jeigu norime, kad jie turėtų gražius vaikystės prisiminimus. Reikia pagalvoti apie tai, kas patiems tėvams buvo malonu ir kas nemalonu, kai jie buvo vaikai.