(’’Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse I premiją laimėjęs rašinys)
Snieguolė Zalatoriūtė
Lietuvių kalba mus sujungia, suburia ir atskiria nuo kitų tautų. Ją pamiršę, būsime kaip nukritę medžio lapai rudenį — numirę atsiskyrėliai, supuvėliai. Pamiršę gimtąją kalbą, būsime amžinai mirę savo tautos nariai.
Kalba yra tiltas, jungiantis žmones su jų praeitimi. Per literatūrą, istoriją, tautosaką atsiveria naujas pasaulis, kuris verčia tautos narius įžvalgiau pažiūrėti į savo paveldėto lobio vertę. Žmogus negali būti kurios nors tautos narys, nemokėdamas jos kalbos. Aišku, jis gali būti gerai susipažinęs su tos tautos kultūra ir papročiais, su jos menu, literatūra (per vertimus), tautosaka, dainomis, bet vis tiek jam kažko trūksta. Jam trūksta vieno elemento — kalbos, kuri yra lyg jungiklis, be kurio niekada nebus lietuviškosios kibirkšties žmoguje. Žmogus negali būti lietuvis, nemokėdamas savo kalbos.
Čia prieiname dar prie vieno klausimo. Jeigu abu tėvai yra lietuviai, tai vaikas laikomas lietuviu, net jeigu ir nemoka kalbos. Bet kai abu tėvai kitos tautybės arba tik vienas jų lietuvis, tai beveik niekad jų vaikas nelaikomas lietuviu, net jeigu jis bus pramokęs lietuviškai. Žmogus, kuris savo prakaitu išmoko kalbėti lietuviškai, be abejo, labiau įvertins lietuvių kalbą, literatūrą, meną ir papročius. Toks žmogus yra lietuviškesnis už biologinį lietuvį. Tad, norint būti lietuviu, ne būtinai reikia juo gimti. Tačiau žmogus, lietuviu gimęs, yra teisėtas savo tautos narys ir privalo puoselėti lietuvių kultūrą.
Jokiam lingvistui nėra paslaptis, kad, norint gerai mokėti kalbą, reikia pradėti ja galvoti, kaip galvoja to krašto gyventojai, kurio kalbą nori išmokti. Pradėti kita kalba galvoti nėra jau taip paprasta. Juk mūsų tarpe yra daug jaunuolių, kurie kalba lietuviškai, bet galvoja angliškai. Jiems prabilus, išgirsti sakinius ir posakius, verstus iš anglų kalbos.
Norint išmokti kuria nors kalba galvoti, reikia labai rimtai tos kalbos mokytis, domėtis istorija, skaityti knygas, laikraščius ir žurnalus. Viena trumpa ekskursija į tėvynę turbūt labiau pravertų lietuviškųjų smegenų dureles, negu tėvų nuolatiniai raginimai kalbėti lietuviškai.
Tačiau daugumas jaunimo, lengvai nuo mažens išmokę kalbą, nesupranta jos vertės, neįvertina tėvų įdėtų pastangų. O tik vienintelė jų pareiga tos kalbos neapleisti, jos nepamiršti ir ją vartoti, bent tėvų ir lietuvių draugų tarpe. Vis dėlto išeivijos jaunimas nesugeba šios pareigos garbingai atlikti.
Kalba yra integrali lietuvių visuomenės dalis. Jeigu ji nepakankamai mokama, tai suvaržo daug gabių jaunuolių visuomeninėje veikloje ir apriboja jų lietuvišką pasaulį. Yra ne tik gėda, bet ir be galo graudu, kai mūsų šviesiausi jaunuoliai nesugeba lietuviškai apibūdinti kokio nors žymaus veikėjo arba švaria, taisyklinga lietuvių kalba vadovauti vakaronei. Tai yra grynas individo apsileidimas ir savigarbos stokos ženklas! Be lietuvių kalbos esame suvaržyti savo organizacinėje plotmėje ir sutapatinti su gyvenamojo krašto nariais.
Dėl ko kurti ir išlaikyti lietuviškąsias organizacijas, jungtis į lietuvius skautus arba aukoti savo laiką, dirbant lietuviškai organizacijai, jei žinome, kad amerikiečiai daug geriau susiorganizavę, moka algas savo darbuotojams ir geriau pasiruošę organizaciniam darbui? Jeigu nekalbame lietuviškai, kam apsimesti, kad mes kuo nors skiriamės nuo amerikiečių? Juk ne cepelinais ir koldūnais matuojama tauta! Neužtenka persimesti keliais žodžiais lietuviškai skautų sueigoje arba padainuoti keletą dainelių, susėdus aplink laužą skautų stovykloje. Reikia aktyviai vartoti lietuvių kalba namie, lituanistinėje mokykloje, su draugais lietuviškuose renginiuose, kavinėje, sueigose. Trumpai — visur, kur tik susirenka lietuviai. Šiais laikais neužtenka tik suprasti, ką kiti kalba, ir su tėvais kalbėti lietuviškai. Reikia skaityti, rašyti ir galvoti lietuviškai!
Reikia ir mokytis lietuviškai. Yra daug jaunuolių, kurie mano, kad jau jie pakankamai gerai moka rašyti ir kalbėti lietuviškai. Tačiau, patikrinus jų žinias, galima rasti labai daug spragų, kurias reikėtų užpildyti. Keista, kad, steigiant lituanistinę katedrą Ilinojaus universitete, tiems studentams, kuriems daugiausia vertėtų išklausyti lietuvių kalbos paskaitų, niekad neateis į galvą ja pasinaudoti. Katedros steigimui dažnai priešinasi jaunimas, kuriuo ji remiasi. Jie negali suprasti tokios katedros naudos ir vertės. "Kokia man iš tos katedros nauda?” — klausia vienas griežtųjų mokslų studentas. "Kur mes tą lietuvių kalbi vartosime?” — priduria kitas, primindamas, kad naudingiau mokytis ispaniškai geresniam valdiškam darbui gauti.
Deja, tokios galvosenos jaunuolius jau sunku pakeisti. Jeigu jie neranda jokios naudos iš lietuvių kalbos ir viską vertina pinigais, tai jų neįtikinsi. Žmogus gali viską prarasti, bet jo tautybės niekas negali atimti prievarta. Tik apsileidimas ir tinginystė yra didžiausi šios srities priešai. Tik apsileidęs, nieku nesidomintis jaunimas gali kalbėti, kad nėra naudos lietuvių kalbos mokytis. Jie sako, kad tie, kurie kalba lietuviškai, turi už tai sumokėti tam tikrą kaina. Taip, kaina yra bet ne piniginė! Tie, kurie išmoksta lietuviškai, ne tik patys, bet ir jų tėvai yra įdėję nepaprastai daug pastangų, norėdami pasiekti tuos rezultatus. Jų sumokėta kaina buvo jų prakaitas, laikas, kantrybė. Tų pastangų vaisius — kai užaugęs sūnus ar duktė sukuria savo šeimą ir ateinančiai kartai perduoda tą dovaną — lietuvių kalbą!
Pavyzdžių, iš kurių visi išeivijoje galėtume pasimokyti, nereikia ieškoti už Atlanto. Tos šeimos, kurios gyvena toli nuo lietuviškų centrų, kartais suvažinėja šimtus mylių, veždami savo vaikus į lietuvišką mokyklą. Kas nuostabiausia, kad tie vaikai, kurie gyvena toli nuo lietuviškų kolonijų, kartais geriau kalba už tuos, kurie gyvena lietuvių apsupti. Šie jaunuoliai patys, tėvų neraginami, kalba tarpusavyje lietuviškai ir net savo draugus amerikiečius moko lietuvių kalbos. Čikagoje tai retas atvejis. Tad yra įrodymas, kad ne būtinai reikia gyventi lietuviškoje kolonijoje, norint išlikti lietuviu. Svarbu tik neužmiršti savo kalbos, ja kalbėti ir ją vertinti.
Nėra jokios abejonės, kad be kalbos mes nebūsime lietuviai. Kalba yra vienintelė mūsų vienijimo priemonė, vienintelė grandinė, mus jungianti su praeitimi. Be jos mes visiškai nesiskiriame nuo amerikiečių!
• Europos parlamente britų konservatorių atstovas Derek Brag pateikė dokumentuotą medžiagą apie žmogaus teisių laužymą Pabaltijo kraštuose, ypač iškėlė religinės laisvės varžymą Lietuvoje.
• Britų vadovaujančių dvasininkų ekumeninis suvažiavimas, sušauktas balandžio 25-29 d. Vatikane, aptarė įvairius socialinius, doktrinalinius ir moralinius klausimus.
• JAV statistika rodo, kad per 15 metų (1964 - 1979) nužudymų padaugėjo 201%, apiplėšimų — 230%, išprievartavimų — 355%. Valdinėse mokyklose negalima kalbėti maldos nei garsinti 10 Dievo įsakymų. Tai turi neigiamą įtaką naujosios kartos dorovei.