Snieguolė Zalatoriūtė
Nemanyčiau, kad būtų galima dvi skirtingas asmenybes sujungti viename individe. Lygiai taip pat neįmanoma tam pačiam asmeniui būti geru lietuviu ir geru amerikiečiu. Tikri lietuviai negali lyg chameleonai keisti spalvas: kai su lietuviais — tai lietuvis, kai su amerikiečiais — tai amerikietis. Taip nėra! Esi arba geras amerikietis, arba geras lietuvis, nėra jokio kompromiso!
Taip yra ir su lietuvių bei amerikiečių pasauliu. Tie, kurie turime dirbti abiejuose pasauliuose, vis tiek geriau prisitaikome viename pasaulyje negu kitame. Jeigu esame aktyvūs ir daugiausia laiko paskiriame lietuviams, tai mažai laiko lieka bendrauti su amerikiečiais, ar tai būtų profesinėje sąjungoje, ar draugų tarpe. Tikras lietuvis sakytų, kad tai gerai. "Kam gi mums reikia tų amerikiečių?” — jie sakytų. "Juk mes lietuviai!” Šis lietuvio tipas (vadinkime jį 'A’) yra žmogus, jau pagyvenęs, gal vienas iš mūsų tėvų (40-50 m.), kuris turėjo prievarta apleisti savo gyvenamą vietovę Europoje ir apsigyventi Šiaurės ar Pietų Amerikoje, o gal išsibarstyti po įvairius pasaulio kampelius, pvz., Australiją. Daugumas šių 'A’ tipų, jeigu nėra per daug pinigų rišami ir turtų apsėsti, gavę progą, grįžtų apsigyventi Lietuvoje. Jiems Amerika ne namai, o laikina pastogė, lyg viešbutis, kuriame laikinai apsistoję.
Antroji žmonių kategorija (vadinkime ją 'B’ grupe) yra šių pastarųjų lietuvių vaikai ir anūkai. 'B’ tipo žmonės, užaugę svetimame krašte, niekad nepajuto, ką reiškia išgyventi karą, badą ir netekti savo krašto. Jie linkę į materialines vertybes, mažai skaito ir dar mažiau žino apie savo tautybę ir tėvų praeitį. Gyvendami šiame krašte, jie linkę tolti nuo savo tėvų ir nors iš išorės nešioja 'lietuvio’ etiketę, jiems jau nebe tai galvoje! Šių 'B’ tipų gyvenimas yra daugiau surištas su amerikietiškuoju. Jie, baigę aukštuosius mokslus išeivijoje, dirba tame krašte, kur gyvena, ir mažai kalba lietuviškai. Tiesa, kai kurie yra vadovai ateitininkų ar skautų organizacijose, nuvažiuoja į stovyklą ir pan., bet tai yra tik jų nešiojama etiketė. Jie vos vos susikalba lietuviškai. Nėra klausimo, kad, norint kalbą mokėti, reikia ją dažnai vartoti. O kaip tik stovyklose, šokiuose, vakaronėse jaunimas visados tarp savęs angliškai kalbasi ir tik su tėvais bei vyresniaisiais prabyla lietuviškai.
Tad čia pastebime dvi aiškias išeivijos lietuvių kategorijas. Aišku, yra ir išimčių. Abiejose kategorijose yra individų, kurie tikrai domisi lietuvių kalba, savo tėvyne ir jos ateitimi. Tačiau jaunųjų tarpe tokių individų tenka ieškoti su padidinamuoju stiklu.
Išeivių nelaimė yra ta, kad jie nei čia, nei ten nepritampa. Jie negali grįžti į savo tėvynę Lietuvą ir negali priprasti prie amerikietiškojo gyvenimo, vis sentimentaliais sapnais grįždami į savo "bakūžę samanotą”. Bet tas grįžimas nėra lengvas. Jaunimui tai yra visai neįmanoma ir nesuprantama. Iš suaugusiųjų gal kuris nors ir sugalvotų grįžti (tokių jau yra buvę), bet vargu ar ten pritaptų. Iš tokių retas kuris ten pasiliko, o kitus reikėjo gelbėti ir per pasiuntinybę vėl grąžinti į Ameriką.
Gyventi dviejuose pasauliuose yra neįmanoma. Daugumas išeivių šiame krašte yra taip atitrūkę nuo lietuvybės, kad nedaug tesiskiria nuo amerikiečių, kurie giriasi, jog jie yra pusiau airių, pusiau italų kilmės ar pan. Mažai yra tokių, kurie gali sėkmingai sulipdyti karjerą amerikiečių tarpe ir drauge džiaugtis savo lietuviška kilme, atiduodami dalį savo algos lietuviškiems reikalams, o drauge ir stengdamiesi auginti savo jaunąją kartą lietuviška dvasia. Juk tas individas, kuriam yra pasisekę iškilti amerikiečių tarpe, yra nemažai paaukojęs ir daug ko atsižadėjęs, kad galėtų tai pasiekti. Gal šiek tiek nukentėjo ir jo žmona, ir vaikai, o ką bekalbėti apie savaitgalius lietuvių jaunimo centruose! Dažnai tokiems visai ne tai rūpi. Jie verčiau svarsto, kaip geriau darbe pasirodyti, kaip pakilti, kaip daugiau pinigų uždirbti.
Aišku, negalima sakyti, kad visi, šiek tiek daugiau pasiekę savo tarnyboje, yra tokie. Kai kurie yra tikri patriotai ir visą laisvalaikį pašvenčia lietuviams. Tik gaila, kad dažnai tas pašvęstas laikas neatneša laukiamų vaisių. Vis tiek šio krašto materialinė jėga yra stipresnė ir patrauklesnė mūsų išeivių jaunesniajai kartai. Nors tėvai ir priešinasi visomis jėgomis, bet jaunimas seka amerikiečių pavyzdžiais: viešai vartoja narkotikus, pasigeria ir lipa iš vienos lovos įkitą. Kai kurie mano, kad čia Amerikos aplinkos įtaka. Jaunimas taip nesielgtų, jeigu televizijoje, laikraščiuose ir radijo programose neatsispindėtų tokia liberalinė jaunimą naikinanti dvasia.
Bet čia ne tik televizija kalta. Čia prisideda ir bendraamžių spaudimas, ir bandos instinktas. Juk nėra naujas fenomenas sekti vienokia ar kitokia nuomone ne todėl, kad ji būtų geriausia ar sveikiausia, bet tik todėl, kad daugumas jaunimo laikosi tokių pažiūrų. Visados saugiau ir patogiau daryti taip, kaip daro dauguma.
Bet kartais atsiskirti nuo kitų yra labai gerai. Dauguma-banda, kaip istorija rodo, net ir nukryžiuodama Kristų, nežinojo, ką daro. Taip elgiantis, labai dažnai apsirinkama.
Taip ir gyvenant tarp šių dviejų pasaulių, nors ir kaip besistengtume prisitaikyti, vis tiek būsime svetimi vienoje ar kitoje sferoje: vyresnieji niekad nepripras prie Amerikos, nebent visiškai nutrauktų ryšius su lietuviais (o tai būtų ne tik sunku, bet ir skaudu) ir taptų amerikiečiais; o jaunesnieji, neįsigiję savo tėvų sentimentalumo, niekad nepajus, ką reiškia Lietuvą turėti savo tėvyne. Jų tėvynė yra Amerika, ir jie jau gerokai aptirpę tame didžiuliame tirpstančių tautų katile.