(Atsiminimai ir įvadas į jo mąstymą)
Vytautas Bagdonavičius
17. KURAIČIO FILOSOFAVIMO NUORODOS
Galbūt geriausia Kuraičio filosofiškas charakteris išryškėja iš šešių punktų, kuriuos į savo programą yra įsirašę katalikai filosofai. Tuos punktus Kuraitis yra paskelbęs savo straipsnyje "Iš šių dienų filosofijos judėjimo” (Logos, 1923, 1-2 nr., 168 psl.).
Į juos čia pažvelkime.
"1. Sunaudoti kuo labiausiai senovės ir viduramžių filosofiškos tiesos versmes, kokiomis ypač yra Aristotelio ir Tomo Akviniečio raštai.
2. Visada atsiminti, kad filosofijos autoritetai tiek teturi reikšmės, kiek jos turi jų argumentai.
3. Ne ignoruoti, bet gerai stengtis pažinti kaip senesniųjų taip ir šių laikų bei priešingų srovių filosofiją, su džiaugsmu priimant, kur tik galima, juose užtiktus tiesos elementus.
4. Būtinai turėti nuolatinį kontaktą su istorijos, observacijos ir eksperimento mokslais bei jų pažanga, ypač visados patikrinant teorines pažiūras patyrimo duomenimis.
5. Būti visuomet pasiryžusiam atsisakyti to ar kito savo sistemos punkto, jei šiokiu ar kitokiu būdu paaiškėtų jį rymant ant klaidingo pamato.
6. Palaikyti normalų ryšį su kitomis kultūrinio gyvenimo sritimis”.
Tai yra nuorodos, po kuriomis galėtų pasirašyti kiekvienas į filosofinį darbą objektyviai žiūrintis filosofas. Šie nuostatai ne tiek apriboja ar varžo bet kurį filosofą, kiek greičiau jį skatina ir įpareigoja būti savo pašaukimo aukštumoje.
Daugumas šių Kuraičio nuostatų mums yra pažįstami iš ankstesnių jo pasisakymų. Nauji bruožai, kurie šiuose nuostatuose iškyla ir kurie verti dėmesio, yra dėmesys istorijai ir kitoms kultūrinio gyvenimo sritims. Jie verti dėmesio dėl to, kad dažnai filosofų yra apleidžiami. Taip tomistinės filosofijos atstovai, gerai pasisavinę tiesos tvirtumo idėją, yra linkę nekreipti dėmesio į kintantį žmonijos gyvenimo pobūdį, būtent į istorinę realybę. Iš tikrųjų tie, kurie neįvertina istorinio kintamumo, dažnai absoliutinėmis tiesomis laiko tas, kas yra tik vieno kurio nors kultūrinio laikotarpio padaras, ir jas gina kaip amžinai galiojančias tiesas.
Taip pat yra geras Kuraičio paskatinimas filosofui neatsiriboti nuo kultūrinio gyvenimo sričių. O tokio atsiribojimo pavojus yra realus daugeliui dvasingų žmonių. Jie, susitelkę mąstymui, dažnai pasiduoda pagundai nekreipti pakankamo dėmesio į tai, kas vyksta kultūriniame gyvenime.
18. KURAITIS, SUGRETINTAS SU KANTU
Kuraitis skatino filosofus domėtis ir studijuoti modernius filosofus, nors ir kritiškai juos vertinant. Tai, ko jis mokė, darė ir jis pats. Jis daug dėmesio kreipė į ryškiausius naujesniųjų laikų filosofus: Kantą ir Hegelį. Ir mums verta į juos atkreipti dėmesį, norint geriau pažinti patį Kuraitį. Žinoma, negalime čia pateikti pilnesnio šių dviejų filosofų vaizdo, turime tenkintis tik apgraibomis padaryta apžvalga, remiantis paties Kuraičio pastabomis. Iš šio sugretinimo tikimės pažinti, koks yra žmogus Kanto, Hegelio ir Kuraičio supratimu.
Pradėkime nuo Kanto. "Pagal Kanto mokslą, mes niekados nežinome ir negalėsime niekados sužinoti, kaip daikto realybė savyje atrodo, bet tik kaip ji reiškiasi, perėjusi per mūsu pažinimo aparatą. Mokslinis pažinimas yra galimas, bet tik tokio žmogiško reliatyvaus tikrumo ribose. Metafizika, kuri pretenduoja teoriniu protu pasiekti už tų ribų tikrą realybę, yra negalima kaip mokslas. Ji yra ne kas kita, kaip naivaus savo ribų neįsisąmoninusio galvojimo iliuzija” (Logos, 1936, 65 psl.).
Šitokiais žodžiais Kuraitis aptaria Kanto filosofiją. Iš šios aptarties aiškėja, kad Kanto žmogaus filosofiškumas yra labai ribotas. Objektyvi filosofija jam yra negalima (Logos, 1925, 164 psl.). Tuo būdu, pasak Kuraičio, Kantas atidaro kelią tik subjektyviam, su tikrove nesiskaitančiam filosofavimui. Kanto atrama, ieškant objektyvios tiesos, yra tik matematika. Jam yra tikros tik tos tiesos, kurias galima matematiškai įrodyti. Kuraitis Kantui priekaištauja, kad "jis neturi galvoje nei istorijos faktų, nei etikos pažiūrų, nei priešmokslinio pažinimo” (Logos, 1924, 5 psl.). Kuraitis sako: "Juk ne visas gi pažinimas galima suvesti į matematiško gamtamokslio svarstymų sritį” (ten pat).
Pagal šią Kanto galvoseną, nuosekliai išeina, kad priežastingumo dėsnis galioja tik gamtinių fenomenų srityje (Logos, 1921, 65 psl.). Anapus pasaulio šiuo dėsniu nieko negalima įrodyti. Dėl to ir priežastinis Dievo įrodymas, pagal šią filosofiją, neturi vertės. Dievo buvimą Kantas nori išgelbėti ne protingumo keliu, bet dorinio imperatyvo keliu. Iš to, kad žmogus turi įgimtą įsakymą daryti gera ir vengti blogio, jis išveda, kad turi būti pagrindinis liepėjas, kuris žmogui šį nusistatymą yra įdiegęs. Žmogaus gerumas priklauso ne nuo to, kad jis supranta, kas yra gera ir kas bloga, bet nuo to, kad yra kažkoks protu neišaiškinamas liepimas. Protingas nusistatymas doros srityje Kantui yra neprieinamas (Logos, 1921, 67 psl.). Jis atmeta metafiziką, o pasilieka tik etiką (Logos, 1921, 70 psl.).
Mokslinės tiesos srityje Kantas verčiasi ne proto pažinimu, bet įgimtomis sąvokomis, kurias jis vadina kategorijomis, iš prigimties savomis žmogaus galvosenai. Vienos iš populiariausių Kanto kategorijų yra laiko ir erdvės sąvokos. Pagal jo galvoseną, šios sąvokos neturi pagrindo daiktuose. Tik žmogaus protas, priimdamas į save daiktus, juos įdeda į laiko ir erdvės rėmus arba kategorijas. Einšteinas, sekdamas šiuo Kanto galvojimu, yra sukūręs reliatyvumo teorijas. Tačiau Kuraitis mano, kad nors laikas ir erdvė savyje turi teorinio pobūdžio, tačiau laikui ir erdvei negali paneigti natūralaus pagrindo daiktinėje tikrovėje.
Pereikime su šiomis Kanto kategorijomis į meninį, dorinį ir religinį gyvenimą ir pastebėkime, kokį vaidmenį jos čia suvaidina. Kadangi Kanto sąvokos yra tik protinis priedas prie konkrečių daiktų, tai natūralaus daikto grožio pajautimui tos sąvokos, arba kategorijos, nieko negelbsti, bet greičiau kliudo. Iš čia yra kilęs modernaus meno nusiteikimas vengti bet kokių sąvokų meniškame vaizdavime. Mat sąvoka, arba kategorija, yra kilusi ne iš objekto, bet yra kažkoks priedas. Taip pat meniškas vaizdavimas, pagal modernias meno teorijas, turi vengti tikslingumo, nes tai būtų moralinio imperatyvo įvedimas į grožio pajautimą, kuris taip pat jam nėra savas. Atrodo, kad "menas menui” teorijų kilmės tenka ieškoti Kanto kategorijose ir jo kategoriniame imperatyve.
Dėl šios filosofijos žmogaus dorinis gyvenimas atrodytų kaip kažkas svetima natūraliai patirčiai. Jis nėra nė protiškai pagrįstas.
Jeigu dabar pereitume su šiomis problemomis į Kuraičio galvoseną, galėtume pastebėti, kad jo sąvoka, būdama kilusi iš konkrečios tikrovės ir žmogaus proto sąveikos, nėra jokia svetimybė nei tikrovei, nei žmogiškai individualybei. Panašiai tenka mąstyti ir apie žmogaus dorovės kilmę. Jeigu žmogaus dorovė nėra negyvas paveldėtas imperatyvas, bet protingas reikalavimas, kyląs iš žmogaus santykių su kitais, tai ji praranda savo nenatūralumą ir rigorizmą.
Dėl to dorinis išgyvenimas meniškoje kūryboje nekenks natūralumui nei protingumui ir neiškreips grožio jam svetimomis kryptimis.
Kanto galvosenos pagrindai suvaidina nelaimingą vaidmenį krikščioniškai religijai. Jeigu žmogus neturi galimybės pažinti, kas yra būtis šalia jo, tai Dievo apreiškimas žmogui pasidaro principinė negalimybė. Tada žmogus pasilieka kaip uždaras puodas.
Maža to. Jeigu individui būtis neturi galimybės paliudyti visiems galiojančių dėsnių, tai Dievas, priimdamas žmogaus prigimtį ir tuo būdu norėdamas žmonijai paskelbti tiesas apie žmonių santykius su Juo, būtų klaidingas kelias, nes individualus Jėzus nieko neliudytų apie visuotines tikėjimo tiesas. Tos tiesos būtų turėjusios būti paliudytos įgimtų sąvokų būdu.
Šia proga galima pastebėti, kad šiandieninė krikščionybės krizė yra greičiau teorinės kilmės. Filosofinėje galvosenoje įsigalėjęs konfliktas tarp tikrovės ir protingumo, tarp dorovės ir protingumo bei natūralumo, sudaro didelę kliūtį pasisavinti krikščioniškas vertybes. Kuraičio atstovaujamas ryšys tarp natūralumo ir protingumo, tarp protingumo ir dorovingumo yra kelias išeiti iš modernių krizių.
Norint teisingai suprasti Kuraitį, reikia įsisąmoninti, kad jo sąvoka, nors kilusi iš žmogaus proto santykio su gyvenama tikrove, nėra mažavertis dalykas. Ji yra didesnis ir tvirtesnis dalykas ne tik už pasaulio dalykus, bet ir tam tikra prasme už patį žmogų, tuo atveju, jeigu jis su ja nesiskaitytų. Kuraičio sąvoka perskrodžia dangų ir žemę. Tai liudija šis Kuraičio sakinys, kuriame atkreiptinas dėmesys į žodį būtinumas: "Jeigu man čia būtina taip galvoti, jeigu čia yra tikras būtinumas, tai čia bus tikras būtinumas taip galvoti bet kokiam protui ir žmonių, ir kitokių protingų būtybių” (Logos, 1936, 66 psl.). Tiesos apribojimas vien tik žmogui, "kaip tai darė Kantas, neišlaiko kritikos” (ten pat).
19. KURAIČIO SANTYKIS SU HEGELIU
Pažvelkime dabar į Kuraičio santykį su Hegelio filosofija. Hegelis savo galvosenos išeities tašku labai skiriasi nuo Kanto ir tam tikra prasme priartėja prie Kuraičio. Tiesa Hegeliui yra "visiškas minties susitikimas su realybe, su būtimi” ("Hegelio gnoseologijos vedamosios mintys”, Logos, 1936, 66 psl.). Šitaip pažinta tiesa yra absoliučiai tikra; ji yra taip pat tikra ir visuotinė, kad pasidaro ne kas mažiau, kaip absoliutaus proto pasireiškimas (68 psl.).
Pasak Hegelio, "visa, kas patirta ir kas patiriama, susiveda į vienos egzistuojančios visuotinybės realybės pasireiškimus” (70 psl.). Hegelis "laikosi pažiūros, kad kas yra konkretu, tas yra drauge ir visuotina; kad kas yra visuotina, tas yra drauge ir konkretu; kad visuotinumo turinyje yra visi galimi tos rūšies individualumai. Jis pripažįsta konkrečias visuotinybės” (70 psl.). "Pas Hegelį realybė yra vienybėje su mintimi, ji yra proto gyvenimu gyvenanti realybė, tai ir visuotinybė yra visur vienybėje su konkretumais, su individualumais, su konkrečiu individualiu egzistavimu” (70-71 psl.).
Hegelis, susikūręs tokią aukštą pažiūrą į pažinimą, kilusį iš patirtinės tikrovės, ir pačią patirtinę tikrovę suvisuotinęs bei sutapatinęs su pažįstančia visuotine realybe, tačiau, kai jis grįžta į patirtinę tikrovę, joje randa tik sąmyšį ir kontrastus, o pati daiktinė tikrovė tartum išnyksta iš sąmonės (68 psl.). Jusliniai daiktai praranda egzistavimą savyje (69 psl.). Hegeliui "pagrindinesnis dalykas yra sąmonė, o ne daiktai” (68 psl.). "Betarpiškas ko nors žinojimas nereiškia tiesos” (69 psl.).
Skaitydami apie Hegelio žmogaus pažinimo kilmę iš patirtinės tikrovės ir po to tos tikrovės beveik prapuolimą pažintos bendrybės sąskaiton, turime gyvą vaizdą to, kas paprastai yra vadinama hegeliška dialektika, būtent, kad žmogaus pažinimas eina prieštaravimais. Į dalykų esmę, pasak Hegelio, susibėga teigimas ir neigimas (74 psl.). Visi daiktai susideda iš priešingų ypatybių. "Priešingumai yra tame pačiame daikte, kaipo priešingų ypatybių pagrinde; kitaip sakant, tas daiktas yra kartu vienas ir ne vienas, nes priešingų ypatybių negali būti tas pat pagrindas. Taigi daikto supratime pasirodo prieštaravimų” (75 psl.).
Šią prieštaravimų filosofiją Kuraitis laiko nesąmone. Iš to, kad daiktai turi skirtingų savybių ir kad jie skiriasi nuo kitų daiktų, neišplaukia išvada, kad jų esmėje būtų prieštaravimas (76 psl.).
Norint pasilengvinti labai komplikuotos ir pilnos prieštaravimų Hegelio filosofijos supratimą, verta atkreipti dėmesį į marksizmą. Marksas savo sistemą kūrė, pasiremdamas Hegelio filosofijos visuotinės sąvokos pagrindu. Jis įžvelgė žmogiškoje tikrovėje keletą sąvokų, ypač ekonominės ir politinės srities, jas tvirtai pasisavino, jas suabsoliutino ir ant jų sukūrė savo sistemą, kurią valdo tvirti dėsniai. Sekdamas Hegeliu, jis nekreipė daug dėmesio į individualius dalykus. Dėl to daugelis žemiškos ir žmogiškos tikrovės faktų, kurių Marksas nesuprato ir dėl to nevertino, pasiliko jo sistemoje bereikšmiai. Daugiau ar mažiau bereikšmis pasiliko šioje sistemoje individualus žmogus.
Ši iškyla į marksizmą palengvina mums suprasti hegelizmą. Tačiau marksizmo pavyzdys neapima visos Hegelio galvosenos. Dvasinė realybė, iš kurios Marksas sukūrė politinę sistemą, Hegeliui reiškia ne politinę sistemą, o absoliutinę dvasią, kurioje žmogaus individualybė tarsi paskęsta, bet kartu ji ta absoliučia dvasia sušvinta. Salia to Hegelis individualaus žmogaus išgelbėjimo iš neigimo ir teigimo sąmyšio, kuriame jis gyvena, ieško Kristuje.
Bandykime dabar suvokti skirtumą tarp Hegelio ir Kuraičio filosofijų. Kuraitis yra pažinęs daiktuose keletą būties dėsnių, kurie galioja ne tik žmogaus protui, bet ir apskritai kiekvienam protui. Tačiau Kuraitis prisipažįsta, kad jis pažįsta ne viską, kas yra. Būtis yra turtingesnis dalykas, negu žmogaus pažinimas. O Hegelis, stebėdamas būties dėsnius, tariasi viską pažinęs ir tai labai tvirtai. Ne tiek jis yra pažinęs, kiek absoliuti dvasia jame yra viską pažinusi. Žmogus yra tik absoliutybės momentas. Negana to. Hegeliui paaiškėja, kad daiktinė realybė nėra realybė savyje, bet savo realumą gaunanti tik pačiame pažinime. O Kuraičiui net ir jo nepažinta realybė yra realybė savyje. Norint suprasti Kuraičio ir Hegelio galvosenų skirtingumą, verta prisiminti tai, kaip Kuraitis kovojo Romoje filosofų suvažiavime už tai, kad būtis nebūtų suplakama su pažinimu ir kad būtis turi savo realybę, nepriklausomą nuo pažinimo.
Tai yra pagrindinis skirtumas tarp Hegelio ir Kuraičio. Iš to išeina, kad visuotinybė Hegelio galvosenoje naikina konkretybę. Kuraičio dėmesys individualinei tikrovei nėra pažeistas jo dėmesio bendrinei pažintai tiesai. Jis daiktuose nemato esminio prieštaravimo. Galima įtarti, kad Hegelio pesimistiškas žvilgsnis į konkrečią tikrovę yra nudažytas liuterinės teologijos, kuri mano, kad po gimtosios nuodėmės žmogaus prigimtis yra iš esmės pagadinta. Katalikiškoji galvosena, neneigdama kai kurių blogų gimtosios nuodėmės pasekmių, nesako, kad žmogaus prigimtis yra iš esmės gimtosios nuodėmės pakeista.
Jeigu prieš Kantą Kuraitis pasisako už bendros sąvokos realumą ir galimybę ją įžvelgti daiktuose, tai prieš Hegelį jis kovoja už individualios realios būties realumą ir nesutinka jos paskandinti absoliutaus pažinimo realybėje. Norint išlaikyti visur galiojančią bendrybę, nėra reikalo konkrečius daiktus suvokti kaip prieštaravimo rezginį.
Kanto žmogus yra uždaras ir neprieinamas transcendentinei tiesai, o Hegelio žmogus, nors yra pajėgus pažinti transcendentinę tiesą iš pasaulio daiktų, tačiau dėl to pažinimo neįstengia išlaikyti konkrečių daiktų realumo ir kitu būdu negu Kantas pasidaro svetimas pasauliui.
20. PABAIGA
Čia tenka sustoti Kuraičio filosofijos į-vadui ir bandyti trumpais žodžiais pasakyti, kuo ši filosofija yra vertinga. Jos vertę galima matuoti daugeliu atžvilgių, ir sunku visus juos numatyti. Jau dabar galima pastebėti jos vertę šiais atžvilgiais: ką ji reiškia objektyvios tiesos pažinimo srityje, ką ji reiškia individualios prigimties vertinimo srityje, koks yra šios filosofijos santykis su tiksliaisiais mokslais ir kokia yra šios filosofijos vertė antgamtinės kilmės religijai.
Iš šio įvado turėjome progos pastebėti, kad tiesa Kuraičiui nėra tuščias žodis. Ji yra realybė, kurią žmogus savo dvasios galia pažįsta savo aplinkoje; bet jos vertė išeina anapus bet kurios aplinkos ir ji galioja ne tik žmogui, bet ir kiekvienai dvasinei būtybei.
Tiesa yra bendrybė, bet ji yra atskiro žmogaus išskaitoma iš konkrečios aplinkos. Buvimas ko nors bendro dviejuose skirtinguose dalykuose nėra mūsų proto padarinys, bet realybė tikrovėje. Mūsų protas neturi kokios ypatingos formos arba kategorijos, kurią būtų galima pavadinti "buvimu čia ir kitur” arba buvimu apskritai. Kur bendrumo esama, ten mūsų protas jį konstatuoja, o kur jo nėra, jis nuo to susilaiko.
Tačiau bendrybė Kuraičio galvosenoje nesugadina atskiro daikto ar individo reikšmės. Hegelio filosofijoje, kaip matėme, bendrybė užgožia konkretumą ir individualybę. Hegelio žmogus, atsietas nuo individualybės, davė filosofinę atramą Markso sociologijai. Šiandien ir marksistams aiškėja, kad bendrinės žmogaus sampratos neužtenka; kad yra individualus labai daugeliu atžvilgių galiojantis žmogus. O religingų žmonių tarpe šiandien yra jaučiamas didelis asmeninės religinės patirties išsiilgimas. Apie religinę patirtį šiandien daugiau kalba ir teologai, ne tik mistikai.
Kadangi Kuraičio sąvokos nėra koks nors negyvas paveldėjimas, bet jos kyla iš patirties, tai ši filosofija yra atvira vispusiškai filosofinei ir mokslinei pažangai. Šalia to Kuraičio pastangos nesuplakti į vieną dalyką pažinimo ir pažintos tikrovės šiai pastarajai pripažįsta nuo pažįstančio nepriklausomą egzistavimą. Tuo pačiu jo filosofija atidaro galimybę tiksliesiems mokslams įvairiais daliniais metodais gilintis į aplinkinę tikrovę ir ten atrasti vis naujų, iki šiol nepažintų dėsningumų ir tikslingumų. Kuraičio filosofija neuždeda mūsų gyvenamai tikrovei jokio dvasinio uždarumo.
Kuraičio filosofinio darbo metodika yra vertinga pagalba kiekvienam filosofui, net ir tam, kuris nesilaikys jo filosofijos krypties. Jo gilus vertinimas tiesos, kaip būtinybės mąstančiam žmogui, ir jo tiesos supratimas, kaip asmeninio atskiro žmogaus pasiekimo, bus priimtinas kiekvienam filosofui.
Filosofijos metodo atžvilgiu yra ypatingai pažymėtinas Kuraičio abejojimo vertinimas. Kai kiti iš abejojimo išveda principinę negalimybę žmogui pažinti tiesą, Kuraitis iš tos natūralios žmogaus dvasios apraiškos išveda reikšmingą metodinį nuostatą, kad visas tiesas reikia perleisti per abejojimo ugnį, kad paaiškėtų jų patikimumas. Tačiau Kuraitis nesutinka abejojantį ir viską kritikuojantį žmogų pastatyti ant pjedestalo, leidžiant jam viską neigti ir nereikalaujant už tai pasiteisinti.
Jeigu Kuraičio filosofija yra vertinga pačios filosofijos veiklos srityje, ji nemažai yra vertinga krikščionišku požiūriu.
Dalykas, apie kurį sukasi Kuraičio, Kanto ir Hegelio filosofijos religinėje srityje, susiveda į klausimą, kiek galiojimo ir reikšmės turi mūsų žodžiai: Sūnus, Tėvas, Dvasia, Gerumas, Blogumas, Amžinas buvimas ir kt. Kantui šių žodžių reikšmė neišeina anapus individualaus žmogaus dvasios. Hegeliui jie yra absoliutybės išraiška, bet jie nepasiekia individualaus žmogaus, nes tikrai galiojančio individualaus žmogaus nėra. Jis yra tik absoliutybės akimirka. Kuraičiui šie žodžiai yra visuotinai galiojantys, bet kartu jie yra individualios kilmės ir kiekvienam individui nepraeinamai reikšmingi. Dėl to į Kuraičio filosofiją tenka žiūrėti krikščionišku požiūriu, kaip į neišvengiamai reikalingą.
Apžvelgiant Kuraičio vaidmenį ir jo palikimą nepriklausomos Lietuvos filosofijos scenoje, tenka jį laikyti šio kūrybingiausio lietuvių tautos laikotarpio niekieno neprilygstamu filosofu. Galima tikėtis, kad labai konstruktyvūs jo filosofijos pagrindai sudarys laimingą atramą ateities lietuvių tautos filosofinei kūrybai.
• Jugoslavijoje yra 1500 pranciškonų vienuolių, pasiskirsčiusių į 200 vienuolynų.