(Atsiminimai ir įvadas į jo mąstymą)
Vytautas Bagdanavičius
Prof. Pranas Kuraitis yra viena iš tokių asmenybių nepriklausomos Lietuvos gyvenime, kuri darė tam gyvenimui labai teigiamą ir kartu labai modernią įtaką. Tačiau jis pats beveik niekada neiškilo į pirmuosius laikraščių puslapius. Pagrindinė Kuraičio reikšmė ateičiai greičiausiai bus jo filosofinis palikimas. Jis, būdamas Liuveno filosofinės mokyklos auklėtinis, yra tuo pačiu vadinamojo neotomizmo arba, kaip Liuveno mokykla dabar linkusi save vadinti, "Philosophiae perennis”, t.y. amžinosios filosofijos atstovas. Liuveno filosofinė galvosena yra turėjusi didelės įtakos II Vatikano susirinkimui. Kartą paklaustas vienas Amerikos vyskupas apie Liuveno universiteto įtaką II Vatikano susirinkimui, yra taip išsitaręs: "Šis susirinkimas nėra II Vatikano susirinkimas, bet I Liuveno susirinkimas”.
Tai pastebėjus, aiškėja ir Kuraičio vieta moderniojoje krikščionybėje, ir jo vaidmuo Lietuvos dvasiniam veidui. Drauge tai paaiškina ir lietuviškosios moderniosios katalikybės natūralų giminingumą II Vatikano susirinkimo dvasiai.
SPECIALŪS MORALINĖS TEOLOGIJOS KLAUSIMAI
Mano santykiai su Kuraičiu prasidėjo, kai, apsigyvenęs Aleksote, lankiau Vytauto Didžiojo universitete teologijos paskaitas, ruošdamasis licenciato laipsniui. Tada man teko klausyti Kuraičio kursą, pavadintą "Specialūs moralinės teologijos klausimai”. Klausytojų tada buvo koks šimtas. Kuraitis nebuvo didelis kalbėtojas. Savo paskaitose jis komentuodavo vieną ar kitą naujai Vakaruose išėjusią knygą. Daugeliui tų kursų klausytojų tai nebuvo įdomu. Bet man tas kursas buvo nepaprastai įdomus. Aš tiesiog jaudindavausi, jo klausydamas.
Tas kursas mane paskatino rašyti licenciato darbą, tema "Organiškas žmogaus tikslų sąryšis”. Maniau, kad šį mano darbą vertins prof. Kuraitis, tačiau jis buvo kitos nuomonės. Jis mane nusiuntė pas prof. Stasį Gruodį, S.J. Mano darbas buvo komisijos įvertintas kukliai. Tačiau pagrindinę jo dalį Skrupskelis tuojau išspausdino "Židinyje”. Matyt, ji atitiko ateitininkiškąsias nuotaikas. Nežinau, kodėl Kuraitis mano darbu nesidomėjo, nors jis alsavo jo paskaitų nuotaikomis.
Sunku man šiandien apibūdinti tas paskaitas, nes nuo jų yra praėję daug laiko. Atsimenu tik tai, kad Kuraitis labai daug dėmesio kreipė, įrodinėdamas, kad Tomo Akviniečio dorovės moksle pagrindinė dorybė yra meilės dorybė. O populiarioje teologinėje galvosenoje vyravo pažiūra, kad Tomas Akvinietis yra legalizmo atstovas; to legalizmo, kuris vyravo daugelyje to meto moralinės teologijos vadovėlių. Kuraitis aprūpino mus leidiniu ištraukų iš įvairių Tomo Akviniečio raštų, kuriame buvo labai išryškintas meilės dorybės vaidmuo krikščioniškoje dorovėje. Tose ištraukose radau medžiagos ir savo tezei, kad krikščioniškoji dorovė nėra sritis, atsieta nuo žmogaus gyvenimo uždavinių, bet kartu su jais sudaro vieningą visumą. Filosofiškai žiūrint, tai buvo pasisakymas prieš idealistinę, maniheizmu užkrėstą dorovę, kur žmogaus dvasingumas opozicijoje su kasdieniniais žmogaus gyvenimo reikalais. Šitoks dorovės supratimo pavojus dar iki šiai dienai nėra visiškai praėjęs. O jo padariniai krikščionybės praeičiai yra katastrofiški. Tik atskyrus dorovingumą nuo konkretaus gyvenimo, galėjo krikščionijoje įsikurti toks nepaisymas artimo, kurio gelbėti atėjo marksizmas.
Labai daug įdomių dalykų tada girdėjome Kuraičio paskaitose, ko šiandien jau nesugebu atsiminti. Nežinau, ar paskaitose ar šalia jų Kuraitis mane suvedė į pažintį su moderniu prancūzų ir II Vatikano susirinkimo teologu įves Congar, O.P. Kai man Kuraitis patarė paskaityti jo knygą apie vakarų krikščionybės vienybės galimybes, t.y. apie katalikų ir protestantų konfliktą, aš pasipriešinau, sakydamas, kad man labiau rūpi krikščionybės esminis gerumas, o ne jo nuotrupos, Kuraitis tada man atsakė, kad kaip tik čia galima suprasti pagrindinius krikščionybės gerumo bruožus. Vėliau, kai įsigijau minėtą Congar knygą ir kai ją perskaičiau, supratau, ką iš tikro Kuraitis norėjo pasakyti, Iš Congar studijų iki šiai dienai man yra pasilikęs atmintyje jo sakinys, kad tvoros, skiriančios katalikybę nuo protestantizmo, nėra tokios aukštos, kad siektų dangų. Krikščionybė yra platesnis ir daug gilesnis reiškinys. Vėliau nuo Congar aš jau nesiskyriau ir skaičiau visa, ką tik rasdavau jo parašyta. Tai man buvo ir tebėra geras įvadas į ekumeninį sąjūdį, kuris naują impulsą gavo iš II Vatikano susirinkimo.
Tose paskaitose Kuraičio buvo paliesta daug aktualių klausimų. Rodos, kad jis tada svarstė katalikų moralistų "probabilismo” ir "probabiliorismo” ginčą. Šis ginčas buvo labai gyvas praėjusį šimtmetį. Jis sukosi apie tai, ar galima ką nors daryti, kai yra abejonė, ar dalykas yra doras ar ne. Probabilioristai sakė, kad tik tada galima eiti abejotina kryptimi, kai pasirinkta pusė yra tikresnė (probabilior), negu priešinga. O modernieji jėzuitai moralistai laikėsi principo, kad ir tada galima eiti abejotina kryptimi, kai abi pusės turi maždaug tiek pat tikrumo (abi yra "probabiles”). Kuraitis pasisakė už šią antrąją pažiūrą.
Tose paskaitose, o taip pat šalia jų, iš Kuraičio esu patyręs daug vertingų pamokymų. Štai vienas atvejis. Kažkada paskutiniaisiais ar priešpaskutiniaisiais nepriklausomybės metais "XX amžiaus” žmonės pradėjo rūpintis klausimu, kad bažnytinė moterystės teisė nepatenkina visų Lietuvos gyventojų, būtent tų, kurie nenori savęs laikyti saistomais kanonų teisės.
Kauno arkivyskupijos kunigai tuo reikalu susirūpino. Vienas jų paskatino mane parašyti straipsnį apie krikščioniškai suprantamą moterystės teisę, t.y. tokią, kaip ji yra aptariama kanonų teisėje. Aš tokį straipsnį parašiau ir įteikiau "XX amžiui”. Tada redaktorius buvo Skrupskelis. Jis man straipsnį grąžino, pasakydamas, kad redakcija šiuo klausimu laikosi kitokios nuomonės. Neatsimenu gerai, kaip aš tada argumentavau. Tačiau ir man pačiam klausimas nebuvo visai aiškus. Tada vieną kartą aš Kuraitį paklausiau, kaip reikia elgtis tokiu atveju, kai įstatymas sako vienaip, o moralinis požiūris verčia manyti kitaip. Jis tada atsakė, kad moralinis požiūris yra aukštesnis už įstatymo požiūrį. Aš tikrai negaliu atsiminti, ar, tą klausimą keldamas, pasakiau, kad čia man rūpi moterystės teisės klausimai.
Kuraitis redagavo "Tiesos kelią”, ir aš buvau jo paprašytas rašyti pamokslus šventėms, t.y. ne sekmadieniams, bet toms šventėms, kurios pasitaiko ne sekmadieniais. Aš tai dariau apie metus laiko. Kuraitis, kada kur mane sutikęs, vis šiek tiek mokėdavo už tuos straipsnius, bet nežiūrėdamas didelio tikslumo. Kartais daugiau mokėdavo, kai būdavau nedaug rašęs, o kartais man atrodė, kad gaudavau mažiau, negu turėčiau gauti.
Vieną kartą Palangoje, ateitininkų vilos kieme, po vakarienės, įvyko su Kuraičiu šitoks pasikalbėjimas. Ten buvome būrelis jaunų kunigų. Jis tada pradėjo mums priekaištauti, lygindamas jaunąją kartą su senąja. Senoji kovojo su lenkinimu, rusinimu ir komunizmu, o jaunoji karta dar neturi rimto gyvenimo iššūkio. Jai, pasak Kuraičio, rūpi tik pinigai. Aš, į tai atsakydamas, pastebėjau, kad pinigai yra neblogas dalykas visiems. Aplinkui buvę jauni kunigai mano pažiūrą parėmė juoku.
2. TRAGIKOMIŠKA FILOSOFINIO SEMINARO PABAIGA
Dar vieną kursą teko išklausyti pas Kuraitį. Tai buvo jau vokiečių okupacijos metais. Cia buvo filosofinis seminaras, lyg filosofinis įvadas į religiją; jo tikslaus pavadinimo dabar neatsimenu. Kuraitis jame dėstė tris dalykus:
1. religijos psichologiją,
2. kultūrų istorijos teikiamą Dievo liudijimą, sutinkamą pačiose pirminėse tautose, ir
3. Dievo buvimo įrodymus.
Kalbėdamas apie religinio išgyvenimo psichologiją, jis naudojosi vieno suomio profesoriaus surinktais ir ištirtais religinio išgyvenimo duomenimis. Jis buvo pravedęs apklausinėjimą savo studentų ir kitų žmonių tarpe. Iš tų duomenų aiškėjo, kad religinis gyvenimas pradžioje reiškiasi jausmu, bet čia jis nesustoja ir pereina į protingą žmogaus tikėjimą ir nusistatymą.
Su duomenimis iš pirminių tautų Azijos, Amerikos, Australijos ir Afrikos užkampiuose ir su Vienos universiteto etnologinės mokyklos metodika šiems duomenims tyrinėti aš buvau supažindintas jau prof. Justino Grigaičio Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Šia metodika buvau gerokai persiėmęs ir vėliau dar kartą ją studijavau prof. Pr. Dovydaičio raštuose. Dėl to šie Kuraičio pasakojimai man nebuvo naujiena, tačiau vis tiek labai mielai klausydavau. O vėliau JAV per kokius 25 metus ši metodika pasidarė mano pagrindinis užsiėmimas. Dėl to W. Schmidto metodiką pritaikiau pasakų studijoms, pereidamas su vienu varijantu maždaug per 50 tautų ar kalbinių grupių, parašydamas plačią studiją.
Trečioji Kuraičio paskaitų dalis buvo filosofinio pobūdžio ir sukosi apie tai, kad Dievo buvimas iš tikrųjų yra įrodomas dalykas, nepaisant populiarių priešingų pažiūrų. Kuraitis mus įtikinėjo, kad vadinamasis šv. Anzelmo Dievo buvimo įrodymas yra objektyviai negaliojantis. Naudojant šį argumentą, sakoma, kad jeigu žmonijoje turima tokia sąvoka — aukščiausia būtybė, tai negali būti klaida, ir tokia būtybė turi būti. Kuraitis tai neigė. Jis įrodinėjo, kad žmogus neturi jokių įgimtų religinių sąvokų ir kad tikėjimas jam ateina išorinio liudijimo keliu.
Šio seminaro pabaiga man buvo tragikomiška. Mes visi turėjome parašyti ir paskaityti darbą Kuraičio duota tema. Mūsų berods buvo koks penketas asmenų. Iš jų atsimenu kun. Bačinską ir Vyčiną. Man jis pavedė paanalizuoti vokiečių filosofą Geigerį. Aš tiesiog aistringai mėgdamas šias paskaitas ir nenorėdamas, kad jos nutrūktų, skubotai sumečiau keletą minčių man duota tema, visai nesirūpindamas nei parodyti savo sugebėjimo, nei pagaliau giliau įžvelgti į minėtą filosofą. Mano dideliam nustebimui ir sumišimui, po to, kai aš savo darbą perskaičiau, prof. Kuraitis pareiškė, kad jis jo nepriims, ir susirinkimą užbaigė. Tai įvyko tada, kai universitetas jau buvo vokiečių uždarytas ir kai mes susirinkimą turėjome privačiame Kuraičio kambaryje gen. Dirmanto bute.
Galite įsivaizduoti mano pyktį ir susierzinimą. Iš to pasimokiau, kad su perdėtais gerumais ir perdėtais nusižeminimais kartais išeina nei šiaip, nei taip. Kuraitis, mane užjausdamas, pasiūlė lengvesnę temą. Bet aš atsisakiau, pareikšdamas, kad aš tą pačią temą parašysiu taip, kad ji profesoriui bus priimtina. Po vieno kito mėnesio jam įdaviau savo naują darbą. Jis tada pasikvietė mane pasikalbėti, patikrino, ar citatos yra tikslios, paskui, nedaug ką prikišęs, pasakė, kad pasirašys mano studijų knygelėje. Knygelės su savim neturėjau. Tuo metu, kai iš niekur nebuvo jokios šviesesnės vilties lietuvių tautai, rūpintis studijų pažymiais man atrodė menkavertiškas dalykas. Bet kita proga užėjęs pas Kuraitį, padaviau jam savo knygelę pasirašyti, ką jis ir padarė, pareikšdamas, kad su juo jau aš esąs iki galo atsiskaitęs.
Vokiečių okupacijos metu Kuraitis skaitė universitete kursą apie marksizmą. Man jo neteko klausyti. Po vienerių komunistinės okupacijos metų marksizmo man jau buvo gana. Klausytojų Kuraičio kursui, rodos, netrūko. Man teko girdėti vieno klausytojo atsiliepimą apie tas paskaitas. Jis sakė, kad eidamas į Kuraičio paskaitas, žinojo, kas yra komunizmas, o po jų pasidarė neaišku, kas jis yra. Bet tai visai nenuostabu. Mat Kuraitis gilinosi į marksistinę filosofiją, stengdamasis, kad studentai gerai ją suprastų, prieš pradedant kritikuoti. Toks buvo Kuraičio metodas. Tačiau, matyt, greitesnio sprendimo ieškančiam klausytojui tai atrodė per daug.
3. KURAITIS, DOVYDAITIS, ŠALKAUSKIS IR KRUPAVIČIUS
Tiksliai nežinau kada, bet vienos ar kitos okupacijos metu kartą eidamas kažkur su Kuraičiu, rodos, Vilniaus gatve, užsiminiau jam apie Dovydaitį. Pasigyriau, kad aš perstudijavau jo ateitininkų manifestą "Trys pamatiniai klausimai” ir atkreipiau dėmesį į tai, kad Dovydaitis visur, kur tik kalba apie Dievą, vadina jį gyvuoju Dievu. Aš parašiau tuo klausimu ištisą studijėlę. Džiaugiausi, kad Dovydaičio Dievo sąvoka yra apibūdinta tokiu gyvastingu būdvardžiu, kas liudija, kad jo Dievo samprata labai gyvastingai aktuali. Tačiau iš Kuraičio pritarimo savo entuziazmui nesusilaukiau. Jis pradėjo kalbėti apie tai, kad Dovydaitis, paskelbdamas tuos ateitininkijos principus, išsišoko. Jis užbėgo už akių, kaip tada supratau, liuveniškiams studentams, ir dėl to ateitininkijos manifestas išėjo su trūkumais. Kokie yra tie trūkumai, man tada nepaaiškėjo. Buvo aišku tik tai, kad Kuraitis buvo šalininkas tų, kurie ateitininkijos vadu pasirinko ne Dovydaitį, o Šalkauskį.
Tiek tada supratau. Tačiau šiandien man aiškėja kitas sąryšis. Aš prisimenu Šalkauskio paskelbtą "Gyvosios dvasios sąjūdį”, kurio dideliu entuziastu tada buvau, bet kuris religiniu sąjūdžiu Lietuvoje nepasidarė. Vokietijoje pradėdamas leisti religinį laikraštį, jį siūliau pavadinti "Gyvoji dvasia”, tačiau, kan. Juknevičiui pasiūlius jį vadinti "Naujasis gyvenimas”, aš nusileidau.
Prisiminus Šalkauskio gyvosios dvasios sąjūdį, aiškėja, kad Šalkauskis ir Dovydaitis dvasiškai buvo artimesni, negu istoriškai atrodo. Vienas jų skelbė gyvąjį Dievą, o kitas gyvąją dvasią, kaip Šventosios Dvasios tikrąjį vardą.
Man neatrodo, kad Kuraitis būtų buvęs labai artimas Šalkauskio galvosenai. Jų asmeniškų santykių aš nežinau. Manau, kad jie buvo labai korektiški, nes Kuraitis, būdamas nuolatiniu ateitininkijos dvasios vadu, turėjo dažnai posėdžiauti su Šalkauskiu ir, be abejo, rado bendrą kalbą. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad Šalkauskis neturėjo laimės susilaukti iš Kuraičio savo filosofinių knygų įvertinimo. Nežinau nei iš kur, nei kaip mano atmintyje yra pasilikusi žinia, kad Šalkauskis dėl to nebuvo laimingas. Pažindamas šiuos abu savo mokytojus iš arčiau (o Šalkauskio paskaitų esu klausęs turbūt daugiau negu Kuraičio), tuo nesistebiu. Šalkauskis savo filosofijoje buvo daugiau pasinešęs į dvasingumą, ne taip susietą su realizmu, o Kuraičio filosofijai, be abejo, tinka ne kuris kitas vardas, o "saikingas realizmas”.
Kuraitis vienam savo studentui doktorato temai buvo parinkęs vokiečių filosofą Kuelpą ir jo saikingąjį realizmą. Šis terminas yra suprastintas pažinimo arba gnoseologijos prasme. Jis nori pasakyti, kad mūsų sąvokos nėra gryna realybės fotografija, tačiau jos nėra nė iš antgamtinio įkvėpimo ir ne iš žmogaus fantazijos. Kai tas doktorantas gynė savo tezę, aš taip pat dalyvavau, nes buvau iš Vilkaviškio atvykęs į Kauną. Maniau, kad aš, išėjęs gerus filosofijos kursus, orientuojuosi filosofiniuose klausimuose, bet po dalyvavimo šiame tezės gynime išėjau su nužeminta nuotaika, nes nedaug ką čia supratau.
Pastebint Kuraičio ir Šalkauskio filosofijų skirtumus, nereikia padaryti išvadą, kad Šalkauskis nebuvo praktiškas. Jo praktiškumas reiškėsi tuo būdu, kad jis iš savo mokinių tikėjosi būsimo Lietuvos elito, kuris tęs jo darbą toliau. Kuraičiui ši mintis taip pat nebuvo svetima. Jis apie save telkė pasirinktus jaunuolius ir organizavo tolimesnes jų studijas, parūpindamas tam tikslui lėšų.
Man šiandien neaišku, koks buvo Kuraičio santykis su Krupavičium. Atrodo, kad jo kaip ir nebūta. Ne kartą esu klausęs Krupavičių, kokie buvo jo santykiai su Šalkauskiu. Jis man atsakydavo, kad ne kartą jis yra išėjęs pasivaikščioti su Šalkauskiu, bet Šalkauskis niekad nėra jo pakvietęs užeiti pas save. Neteko man jį paklausti, kokie buvę jo santykiai su Kuraičiu.
Taip atrodo, kad tie du mano mokytojai, kurie man yra turėję labai didelės įtakos, artimesnio tarpusavio ryšio neturėjo. Bet aš šį savo auklėjimo ir mokymo abipusiškumą laikau didžiausia man Dievo duota dovana.
4. PIJUS GRIGAITIS IR KURAIČIO MOKSLINIO DARBO METODIKA
Kuraitis ateina gana iš toli. Apie jį yra populiari pasaka, susijusi su jo mokslinio darbo metodika. Pasakojama, kad Kuraitis savo jaunystėje nežinojo, kuria kryptimi pasukti — socializmo ar krikščionybės. Tik metodinis jo principas išgelbėjo jį nuo pasukimo kairėn. Mat, dar vaikas ar jaunuolis būdamas, savo mokytoju, ruošiančiu jį gim-nazijon, turėjo žymų lietuviškojo marksizmo atstovą Pijų Grigaitį, kuris taip pat tada buvo jaunuolis. Netenka abejoti, kad Grigaitis, kuris iš jaunystės buvo marksistas ir net organizavo savo tėvo darbininkų streiką prieš tėvą rugiapjūtės metu, nebūtų savo idėjų piršęs Kuraičiui. Kas Kuraitį apsaugojo, kad jis nenuėjo marksizmo keliu? Jį apsaugojo ne kokios atsitiktinės aplinkybės, bet jo filosofinio darbo metodika.
Apie šią jo metodiką esu girdėjęs ne tik iš kitų, bet apie porą kartų ir iš jo paties teologinėse ir filosofinėse paskaitose. Kuraitis jautė didelę įtaką, kurią darė įvairūs priekaištai prieš krikščionybę, prieš Dievą, prieš žmogaus galią objektyviai pažinti dalykus. Palyginus su šia kritika, teigiamas tiesy pateikimas nėra toks įspūdingas. Dėstantis pozityvų mokslą, žmogus turi tik gintis nuo priekaištų, ne kartą labai sunkiai tesugebėdamas apsiginti. Pozityvių tiesų atstovas dažniausiai atsistoja kaltinamojo padėtyje ir iš tos pozicijos turi reikštis. Pasak Kuraičio, kritikas tokiu būdu stovi aukštesnėje pozicijoje, o tradicinių tiesų ir vertybių gynėjas — žemesnėje. Šitą diskusijų situacijos skirtumą Kuraitis pajuto, suprato, kritiškai įvertino ir išsilaisvino iš tokios nepatogios padėties. Jis pats sau pasakė, kad oponentas turi nulipti nuo tos aukštesnės pozicijos ir savo teigimus išdėstyti ne tik kritikos, bet ir paprastų teigimų būdu, pasisakant, kuo jo siūlymai yra paremti, kiek jie yra kritiškai pateisinami. Kitais žodžiais tariant, oponentas taip pat turi save apginti. Šitaip plokštumoms susilyginus, Kuraitis pamatė, kad tiek krikščionybė su savo vertybėmis, tiek filosofija, atstovaujanti atitikimui tarp realybės ir sąvokos, yra tiesos ir vertybės.
Ši metodika mums yra išgelbėjusi Kuraitį. Tai yra iš pagrindų filosofinė priemonė apginti tiesą. Pats klausimo kėlimo būdas yra vertas diskusijų ir susitarimo, prieš pradedant duoti atsakymus į iškilusį klausimą.
Kuraitis buvo kaltinamas, kad jo lietuvių kalba nėra gera, kad joje yra daug svetimos dvasios. Rodos, panašiai buvo sutiktas ir jo išleistas Ontologijos vadovėlis. Niekas berods šios Kuraičio studijos iš pagrindų dar nėra įvertinęs. Lietuviai kalbininkai, švarindami kalbą, buvo pasinešę eiti kaimiško paprastumo keliu. Taip, pavyzdžiui, jie atmetė pasakymą "klausimo pastatymas”. Užuot sakius "statyti klausimą”, jie siūlė labai paprastą žodį — klausti. Kuraičiui nepatiko šis kalbininkų "kalbos prastinimas”.
Kuraitis nebuvo iškalbus. Kartą jis buvo pakviestas pasakyti pamokslą Kudirkos Naumiestyje per šv. Petro atlaidus, kai didelė bažnyčia buvo pilna klausytojų. Atsimenu, kad Kuraičiui tas pamokslas nesisekė. Atrodo, kad jis lyg išsigando tos galvų masės. Jis pradėjo svarstyti sau įdomius ir svarbius klausimus, bet neatrodė, kad Naumiesčio apylinkių ūkininkams tai būtų buvę įdomu.
Skaitydami Kuraičio raštus, randame tiek sintaksės, tiek rašybos klaidų. Tačiau nebūtų teisinga filosofą vertinti pagal jo kalbos taisyklingumą ar stilių. Reikia manyti, kad vokiečiams Kanto kalba taip pat nebuvo lengva. Prof. Justinas Grigaitis, mano filosofijos mokytojas, yra sakęs, kad, norint skaityti Kanto raštus, yra geriau skaityti prancūzišką jo raštų vertimą, o ne vokišką originalą. Prancūziškai jis išeina suprantamesnis. O J. Grigaitis gerai mokėjo vokiečių kalbą — jis buvo mūsų vokiečių kalbos mokytojas.
(b.d.)