Klemensas Jūra
KABOKLAS
Raudonas diskas ritas dangumi,
Raudonos žemės toliai. . .
Nupyniau dainą širdimi—-
Pasiklausykit, broliai.
Prašvilpia vėjas sūkuriais,
Ir eukaliptas rauda
Ir aš kadaise— ne nūnai—
Tik džiaugsmo odes audžiau.
Dvi palmės kuždasi prie kelio,
Suprasti jų nemoku;
Lagartas švysteli per sausą žolę,
Kolibrai rumbą šoka. . .
Kaboklas sausas, toks išsekęs,
Bambuko pypkę rūko;
Praeivį liūdnom akimis seka—
Atogrąžų lietus pratrūko.
Nuplaus, nuneš raudonas dulkes,
Kaboklo liūdesį nuplaus;
Nuūš per tyrumas drumzlėtos upės,
Po tropikų lietaus.
Ir vėl raudonas diskas plauks
Per žydrumas plačias,
Neramūs toliai mane šauks
Toli, toli nuo čia. . .
Kolibriai sumirgės rasoj,
Kaboklas prie lūšnelės snaus. . .
O graudulys karštoj tyloj
Širdy kuždės ir— grauš. . .
Aš svetimas gamtos peizažui
Per tropikus klampoja . .
Rytoj, poryt—per daugel metų —
Tik ilgesį dainuoju!
Minty — Šešupės kloniai mirga,
Jų kilimas gėlėtas;
Pjovėjų dalgiai saulėj žirba,
Daina— seniai girdėta. . .
Trumpa akimirka ištirpo,
Mintis— miražas anų dienų.
Rasa blakstieną vilgo—
Atogrąžų naktin einu.
Einu palinkęs, lyg kaboklas,
Nešu klajūno metų kapą. . .
Nebesulauks gimtinės kloniai—
Miražuose jaučiu jų kvapą!
Paklydau žemės kelio vingiuos—
Kiti pareis pašešupiais . . .
O mano žingsnis jau aptingo,
Apaugo piktžolėm takai.
Matau— estradą ryja toliai,
Pro Angatubos bokštus . . .
Ak, jūs nežinot šito, broliai:
Giliausioj upėje aš trokštu!
Ir kaupias ilgesio malda tyli
Pavargusioj krūtinėj,
Rasa ant skruosto nebyli —
— — — sudievu, paskutinis!
Kaboklas — tai neturtingas Brazilijos laukų gyventojas, portugalų ir indėnų mišinio palikuonis.
Eilėraščio autoriui Klemensui Jūrai (Jūraičiui) pernai suėjo 70 m. amžiaus. Jis yra parašęs poezi 1 jos ir prozos veikalų, biografijų, teatrui skirtų dalykėlių ir daug straipsnių Brazilijos ir Amerikos lietuvių laikraščiams. Dabar jis gyvena Ithahaem vasarvietėje, Brazilijoje, prie Atlanto krantų.
