FLANNERY O’CONNOR

VERTĖJO PASITEISINIMAS

     Šios novelės vertėjas mano, kad jis turi pasiteisinti, kodėl jis šią novelę vertė ir pasiūlė "Laiškams lietuviams”. Tam yra keletas priežasčių. Šios novelės autorė yra labai puikiai įsisąmoninusi katalikiškas vertybes ir problemas. Ji nevengia į katalikišką gyvenimą žiūrėti kaip į turintį sunkenybių ir konfliktų. Tam tikra prasme ji yra priešingybė praėjusio šimtmečio teologinėms nuotaikoms, kurioms buvo būdinga pažiūra, kad tarp Dievo malonės ir prigimties negali būti konflikto ir kad ji labai lengvai ir nejučiomis įsijungia į natūralų žmogaus gyvenimą. Šitai teologinei nuotaikai akompanavo romantinė literatūra, kuri lengvai išspręsdavo visas problemas. Tačiau Flannery O’Connor katalikiškame gyvenime įžvelgia nemažų konfliktų.

     Novelėje skaitytojas galės pastebėti keletą tokių konfliktų. Visų pirma čia yra konfliktas tarp kultūringo, išsimokslinusio, tvirto žmogaus, jam susitinkant su menku, vien vitalistiniu, pilnu įvairių netobulybių žmogumi. Šie abu personažai yra katalikiškos visuomenės nariai visoje jos istorijoje ir vienas kito sunkiai gali išvengti.

     Šalia to šioje novelėje yra jaukių namų konfliktas su benamiu žmogumi. Šis pastarasis yra reikalingas namų jaukumo, bet jo nekuria. Autorė šią novelę yra pavadinusi "The Comforts of Home”, ką lietuviškai būtų galima versti "Namų jaukumas”.

     Tačiau vertėjas jai parinko kitą pavadinimą, manydamas, kad įtampa tarp asmenų yra pirmaeilis konfliktas, kurį autorė čia nori iškelti. Bet tai nereiškia, kad namų jaukumo problema nebūtų aktuali krikščioniškame gyvenime. Pažvelgus į ją platesniu žvilgsniu, tai yra krikščioniškosios kultūros konfliktas su visu kitu ją apsupančiu pasauliu. Ir šis konfliktas, kaip sakoma, pasauliui mažėjant, ateityje darysis dar labiau reikalingas naujų sprendimų. Bet šioje novelėje jis nėra šia prasme atidengtas.

     Toliau skaitytojas novelėje ras atsistojusius vienas prieš kitą du labai būdingus krikščionijos atstovus, kurių vienas yra protingos dorovės atstovas, o kitas meilės bekraštiškumo atstovas. Tai Tomas ir jo motina. Jeigu pirmasis yra pavojuje išvirsti legalizmu ir prievarta, tai antrasis yra pavojuje savo dvasiniais polėkiais nesiskaityti su kito žmogaus nusiteikimais bei teisėmis ir jam neteisėtai užsimesti.

     Novelėje skaitytojas galės rasti ir daugiau jam suprantamų, kitaip suformuluotinų konfliktų ir sunkiai išsprendžiamų problemų. Kaip autorė šias problemas išspręs, skaitytojas matys kitame "Laiškų lietuviams” numeryje, o dabar jis turės progą pats paieškoti tų problemų sprendimo.

     Flannery O’Connor yra tokia autorė, kuria verta domėtis ne tik kaip autore, bet ir kaip žmogumi. Ji visą savo subrendusio žmogaus gyvenimo laikotarpį yra išgyvenusi, būdama tada dar nepagydomos ligos Lupus varginama. Savo gyvenimu ji yra sukūrusi vertingą personažą. 1979 m. išleistas jos laiškų rinkinys, pavadintas "The Habit of Being”, yra įdomi žmogaus gyvenimo epopėja. Galima sakyti, kad ji yra sukūrusi naują krikščioniško nusižeminimo ir asketikos stilių.

     Ji sugebėjo savo sunkų gyvenimą priimti taip, koks jis buvo, ir net jį pamilo. Tai palengvino jos įgimtas nusiteikimas domėtis visais pasaulyje pasitaikančiais absurdiškumais. Ją džiugino ne tik vertybės, bet ir gyvenimo keistenybės bei kvailystės. Dėl to ji yra sukūrusi keletą atmesto ir atsilikusio žmogaus personažų, kurie liudija jos labai didelį sugebėjimą pamatyti vertybes ten, kur kitiems jos nematomos. Dėl to ir į krikščioniško gyvenimo kvailystes, sutinkamas bet kuriuose luomuose, ji sugebėjo žiūrėti be pasipiktinimo. Ji mylėjo kiekvieną žmogų.

     Ji gimė 1925 m., mirė 1964 m. Didelę savo gyvenimo dalį išgyveno Georgia valstijoje ir iš ten yra ėmusi medžiagą savo kūrybaiapysakoms ir novelėms.

V. Bgd.

Sibelijaus paminklas Helsinkyje.


     Tomas pasitraukė nuo lango ir, įkišęs galvą tarp sienos ir užuolaidos, žiūrėjo į atvažiavusį automobilį. Iš jo lipo motina ir pasileidusi mergina. Motina lipo lėtai, ramiai ir sunkiai. Paskui pasirodė gražuolės ilgos, truputį lenktos kojos su patraukta suknele aukščiau kelių. Džiaugsmingai kikendama, ji nubėgo prie šuns, kuris, šokinėdamas iš džiaugsmo, kibo į ją, norėdamas ją pasveikinti. Pašėlimas telkėsi visoje plačioje Tomo struktūroje su blogio lemtimi, tarsi prieš jį besitelkianti minia.

     Dabar jam reikia pakuotis lagaminą, keltis į viešbutį ir ten pasilikti iki namai vėl pasidarys švarūs.

     Jis nežinojo, kur yra lagaminas ir nemėgo pakuotis. Jis mėgo knygas, ir jo rašomoji mašinėlė nebuvo maža, nešiojama. Jis vartojo elektrinę antklodę ir negalėjo pakęsti restoranų valgio. Jo motina su savo kvailu gailestingumu dabar griauna namų ramybę.

     Pasigirdo uždaromos durys, ir mergaitės juokas iš virtuvės per užpakalinį prieangį laiptais šovė į jo kambarį. Jam tai buvo kaip elektros šokas. Jis pašoko į šalį ir stebėjo save. Šio ryto jo žodžiai nebuvo dviprasmiški: "Jei tu parsiveši tą mergšę, aš išsikeliu iš namų. Tu gali pasirinkti ją, ar mane”.

     Aštrus skausmas sugriebė jo gerklę. Tai yra pirmas kartas per šiuos trisdešimt penkerius metus. . . Kartus deginantis skystis pasijuto jo akyse. Tada jis pradėjo studijuoti save patį, pagautą šėlsmo. Iš tikrųjų motina nebuvo davusi pasirinkimo. Ji galvojo apie jo prisirišimą prie elektrinės antklodės. Tačiau jai reikia parodyti.

     Mergaitės juokas vėl pakilo aukštyn, o Tomas pašiurpo. Jos vakarykščios nakties vaizdas grįžo atmintin. Ji buvo besibraunanti į jo kambarį. Jis pabudo, kai atsidarė jo kambario durys, ir ji pasirodė tarpduryje. Buvo pakankamai šviesos iš prieangio, tad buvo galima ją matyti, kai ji atsisuko į jį. Veidas buvo kaip muzikinės komedijos aktorės: ryškus smakras, platūs, apvalūs skruostai ir tuščios katės akys. Jis pašoko iš lovos, stvėrė čia pat stovėjusią kėdę ir atstūmė ją nuo durų, kėdę laikydamas taip, kaip žvėrių dresiruotojas, gindamas pavojingą katę. Jis stūmė ją tyliai ir sustojo tik dėl to, kad neužgautų motinos kambario durų. Mergaitė, atgavusi kvapą, nusigręžė ir nubėgo į svečių kambarį. (Šis epizodas primena šv. Tomo Akviniečio gyvenimo į-vykį, kai jis išsivijo iš savo kambario ištvirkėlę, kurią jo broliai buvo atsiuntę. Autorė yra didelė šio šventojo gerbėja, tad, be abejo, sąmoningai yra parinkusi ir Tomo vardą, ir šį epizodą. Vert.).

     Tuo momentu motina atidarė duris ir

Mūsų elegantiškas viešbutis (Kalastajatorpa) Helsinkyje.

žvelgė suprantančiu žvilgsniu. Jos riebaluotas veidas nuo to, kuo ji nakčiai buvo pasitepusi, buvo įrėmintas gelsvai rudose garbanose. Ji žiūrėjo ta kryptimi, kuria mergaitė buvo nubėgusi. Prieš ją stovėjo Tomas su aukštai pakelta kėde, lyg kad jis būtų norėjęs sutramdyti žvėrį. "Ji bandė įsibrauti į mano kambarį”, prašniokštė jis, stumdamasis pirmyn. "Aš pabudau, kai ji bandė įeiti į mano kambarį”. Jis uždarė motinos kambario duris ir įžeistu balsu šaukė: "Aš toliau to nepakęsiu. Aš to nepakęsiu nė vienos dienos”.

     Motina, jo įstumta į miegamąjį, atsisėdo ant lovos krašto. Ji buvo sunkaus kūno, ant kurio buvo uždėta maža, kaulėta, su juo nesiderinanti galva.

     "Aš tau sakau paskutinį kartą”, tarė Tomas. Visuose motinos veiksmuose buvo pastebima tam tikra tendencija. Tai buvo daroma iš geriausios intencijos, būtent pajuokauti su dorybe. Ir tai ji vykdė taip beprotiškai intensyviai, kad tie, kuriuos tai lietė, buvo sukvailinami, o pati dorybė pasidarė juokinga. "Nė vienos dienos daugiau! — pakartojo jis. Motina tam tvirtai pritarė galvos palenkimu ir jau žiūrėjo į duris. Tomas pastatė kėdę ant grindų ir ant jos atsisėdo. Jis pasilenkė, norėdamas kažką paaiškinti, tarsi atsilikusiam vaikui.

     "Dar ir kitu atžvilgiu ji yra nelaiminga”, kalbėjo motina. "Tai baisu, tai baisu. Ji man pasakė, kaip tai vadinasi, bet aš užmiršau tą žodį. Tai yra ko ji negali pataisyti. Tai yra, su kuo ji yra gimusi”. Tai pasakiusi, ji pridengė burną delnu. "Tomai, vaizduokis, jei tai būtum tu”.

     Neviltis užspaudė jam gerklę. "Ar tu negali suprasti, kad, jei ji negali pagelbėti pati sau, tai to negali padaryti nė tu”, šniokštė jis.

     Jo motinos akys, intymios, bet nepasiekiamos, saulei nusileidus, buvo labai tolimo mėlynumo. "Nimpermaniakė”, sumurmėjo ji.

     —    Nimfomaniakė! — pasakė jis išdidžiai. — Nėra reikalo, kad ji tave išmokytų visokių keistų vardų. Ji yra dorinė valkata. Tai žinoti tau pakanka. Gimusi be dorinio jausmo, panašiai, kaip kas nors būtų gimęs be kepenų ar be kojos. Ar supranti?

     —    Aš vis manau, kad toks galėjai būti tu, — tarė ji, pridengdama ranka burną. — Ir jei tai būtum tu, kaip tu manai aš jausčiausi, jei niekas nenorėtų tavęs priimti? Kaip būtų, jei tu būtum nimpermaniakas, o ne šaunus ir žavus asmuo, ir negalėtum susivaldyti. . .

     Tomas pasijuto tokioje nepakenčiamoje padėtyje, lyg jis iš lėto keistųsi į tą merginą.

     —    Ką ji dėvėjo? — paklausė ji staigiai siaurėjančiomis akimis.

     —    Nieko! — sugriaudė jis. — Tai tu dabar išmesi ją iš čia?

     —    Kaip aš galiu ją išmesti laukan? Ši rytą ji vėl bandė nusižudyti.

     —    Grąžink ją atgal į kalėjimą, — tarė Tomas.

     — Tavęs, Tomai, aš nesiųsčiau atgal į kalėjimą, — atsakė ji.

     Jis atsikėlė, pastvėrė kėdę ir išbėgo iš jos kambario, vos galėdamas susivaldyti.

     Tomas mylėjo savo motiną. Jis ją mylėjo dėl to, kad tokia buvo jo prigimtis. Tačiau kartais jis negalėdavo pakęsti jos meilės. Būdavo tiesiog idiotiška paslaptis, ir jis pajusdavo savyje jėgas, nematomas sroves, kurios būdavo anapus jo kontrolės. Ji pradėdavo nuo banaliausios minties, esą tai būtų gražu padaryti. Ir nuo to prasidėdavo tikra velniava. Bet velnio ji, žinoma, nepripažindavo.

     Ir Tomui velnias buvo tik išsireiškimo priemonė aptarti situacijai, į kurią motina patekdavo. Jeigu ji būtų buvusi intelektualiai išlavinta, jis, pasinaudodamas ankstyvąja Bažnyčios istorija, būtų jai įrodęs, kad joks perdėjimas dorybėje nėra pateisinamas; kad saikingumas gerume padaro saikinga ir blogybę; kad Egipto Antanas, jei būtų pasilikęs namie ir globojęs savo seserį, joks velnias jo nebūtų varginęs. (Čia autorė turi mintyje pirmąjį atsiskyrėlį šv. Antaną, kuris, atsiskyręs nuo pasaulio ir gyvendamas tyruose, buvo smarkiai gundomas. Vert.)

     Tomas nebuvo joks cinikas ir anaiptol nebuvo dorybės priešas. Dorybę jis laikė tvarkos principu, ir jos dėka gyvenimas buvo pakenčiamas. Jo paties gyvenimas buvo pakenčiamas sveikesniųjų jo motinos dorybių dėka: ji buvo gerai sutvarkiusi namus ir paruošdavo puikų valgį. Bet kai dorybė joje išeidavo iš tvarkos, kaip dabar, velnias pradėdavo jame augti. Tai nebuvo jo ar jo motinos manierizmai, bet tai buvo juntami, nors nematomi, vidinai įnamiai, kurie kiekvienu momentu galėjo suklikti ir subarškinti puodą.

     Mergina buvo patekusi prieš mėnesį į apskrities kalėjimą už bandymą iškeisti nepadengtą čekį, ir jo motina pamatė jos nuotrauką laikraštyje. Per pusryčius ji ilgai į ją žiūrėjo ir paskui perdavė jam.

     — Įsivaizduok, — tarė ji, — tik devyniolikos metų ir jau tame bjauriame kalėjime. Ji visiškai neatrodo bloga mergaitė.

     Tomas žvilgterėjo j nuotrauką. Jos veidas jam pasirodė kaip raganytės. Jis pasakė, kad statistika rodo, jog nusikaltėlių amžius mažėja.

     —    Ji atrodo padori mergina, — kalbėjo motina.

     —    Padorūs žmonės nekeičia nepadengtų čekių, — pridūrė Tomas.

     —    Tu nežinai, ką tu darytum bėdoje.

     —    Aš nekeisčiau nepadengto čekio, — atsakė Tomas.

     —    Aš manau jai nupirkti dėželę saldainių, — pasakė motina.

     Jeigu tada ar vėliau jis būtų davęs kumščiu i stalą, nieko nebūtų atsitikę. Jeigu būtų buvęs gyvas jo tėvas, šiuo momentu jis būtų davęs kumščiu į stalą. Nupirkti kam nors dėžę saldainių buvo jos mėgstamas malonumo pareiškimas. Jeigu kas nors iš jos klasės žmonių nusikėlė į miestą, ji juos aplankydavo ir nunešdavo dėžę saldainių. Jeigu kas nors iš jos draugų vaikų susilaukė kūdikio ar gavo mokslapinigių, ji apsilankydavo ir nunešdavo dėžę saldainių. Jei koks nors senas žmogus nusilaužė šonkaulį, ji prie jo lovos sėdėdavo su dėže saldainių. Jis net grožėjosi jos mintimi nunešti į kalėjimą dėžę saldainių.

     Motina, grįžusi po savo vizito kalėjime, įsibrovė į jo studiją, visai nepasibeldus, ir sugriuvo visu ilgiu ant sofos, iškeldama savo sutinusias kojas ant jos atramos. Po valandėlės ji buvo tiek atsigavusi, kad atsisėdo ir patiesė po kojomis laikraštį. Po to ji vėl atkrito. "Mes nežinome, kaip kita pusė gyvena”, — ji prasitarė.

     Tomas žinojo, kad jos pokalbis eina nuo vienos kategorijos prie kitos ir kad už jų nėra patirties. Jam ne tiek buvo gaila mergaitės kalėjime, kiek savo motinos, kuri ją aplankė. Jis būtų norėjęs ją apsaugoti nuo visų nemalonių vaizdų.

     —    Gerai, — tarė jis, padėdamas žurnalą į šalį, — o dabar būtų geriau, kad tai užmirštum. Yra pakankamai pagrindo merginai būti kalėjime.

     —    Tu negali įsivaizduoti, ką ji yra išgyvenusi, — tarė ji, vėl atsisėsdama, — paklausyk.

     Vargšė mergaitė Star buvo auginama pamotės kartu su trimis jos pačios mergaitėmis ir vieno jau beveik užaugusio bernioko, kuris ja naudojosi tokiu pasibaisėtinu būdu, kad ji buvo priversta pabėgti ir ieškoti savo tikros motinos. Kai ji ją rado, motina siuntė ją į įvairias mergaičių institucijas, norėdama jos atsikratyti. Iš tų institucijų ji buvo priversta pabėgti dėl įvairių iškrypėlių sadistų, tokių klaikių, kad jų nė negalima aprašyti. Tomas būtų galėjęs pasakyti, kad jo motina būtų nevengusi tų klaikybių pasakoti, kurių dabar jam nepasakojo. Ji kalbėjo ir kalbėjo apie tai bendrybėmis, kartais balsui užspringstant, ir jis būtų galėjęs pasakyti, kad ji tebeišgyvena kai kurias klaikybes, kurios jai buvo papasakotos. Jis tikėjosi, kad per kelias dienas tie atsiminimai bus užmiršti, bet jie užmiršti nebuvo. Kitą dieną ji vėl vyko į kalėjimą su Kleenex ir ledais, o po kelių dienų pranešė, kad turėjusi pasikalbėjimą su advokatu.

     Tuo metu Tomas tikrai gailėjosi savo mirusio tėvo, nors, kai jis buvo gyvas, jis negalėjo jo pakęsti. Jam esant, nebūtų įvykę tų kvailysčių. Būdamas nepaliestas bereikalingos užuojautos, jis būtų patraukęs atitinkamas stygas su savo sėbru šerifu, ir mergina būtų atsidūrusi valstybės kalėjime atlikti savo bausmės. Jis ne kartą buvo užsiėmęs kokia nors prievartine veikla, iki vieną rytą numirė prie pusryčių stalo, nukreipęs piktą žvilgsnį į žmoną, lyg kad ji būtų už tai atsakinga. Tomas buvo paveldėjęs savo tėvo protingumą, be jo žiaurumo, ir motinos meilę gerumui, bet be jos polinkio tai vykdyti. Jo taktika buvo laukti ir žiūrėti, kas atsitiks.

     Advokatas ištyrė, kad žinios apie merginos patirtus žiaurumus didele dalimi buvo neteisingos. Ir kai jis motinai išaiškino, kad mergina yra psichopatinė asmenybė, bet ne tiek pamišusi, kad tiktų į bepročių ligoninę, ir ne tiek nusikaltusi, kad tiktų kalėjimui, ir ne tiek pastovi, kad tiktų visuomeniniam gyvenimui, ji susirūpino ja dar labiau negu anksčiau. Mergina prisipažino, kad jos pasakojimas buvo neteisingas dėl to, kad ji yra apsigimusi meluotoja. Ji meluodavo dėl to, kaip ji sakė, kad buvo nesaugi. Ji perėjo per keleto psichiatrų rankas, kurie užbaigė jos auklėjimą. Ji žinojo, kad jai jau nėra vilties. Esant šitokiai sunkiai padėčiai, jo motina buvo nuteikta kažkokios skaudžios paslapties, kad nieko daugiau nebeliko, o tik padvigubinti pastangas. Jo apsivylimui atrodė, kad ji ir į jį pradėjo žiūrėti su užuojauta, tarsi jos miglom aptraukta meilė žmogui nematė skirtumo.

     Po keleto dienų ji įsiveržė pas jį pranešti, kad advokatai išėmė merginą iš kalėjimo, jai prižadėjus ją globoti. Tomas pašoko iš savo patogios atsilošiančios kėdės, išmesdamas iš rankų žurnalą, kurį skaitė. Jo platus, malonus veidas buvo sutrauktas numatomos kančios.

Kinų bokštas Kopenhagos Tivoli sode.


     —    Tu merginos čia neparvesi! — jis pasakė.

     —    Ne, ne, Tomai, nusiramink, — ji atsakė.

     Šiaip taip pasisekė jai gauti darbą šuniukų ir kačių parduotuvėje ir ją apgyvendinti pas seną pažįstamą mezgėją. Žmonės nėra malonūs. Jie savęs niekada nepastato tokioje būklėje, kokioje buvo Star, kuri buvo būdinga visokiais negerumais.

     Tomas vėl atsisėdo ir pasiėmė žurnalą. Jam atrodė, kad jis yra išvengęs pavojaus, tačiau to pavojaus pobūdžio jis nesugebėjo aptarti. "Niekas nieko tau negali pasakyti”, kalbėjo jis pats sau. "Galbūt po kelių dienų ji išsikels iš miesto, gavusi iš jūsų tai, ką galėjo gauti. Ir tu daugiau apie ją negirdėsi”.

     Porai dienų praėjus, vieną vakarą grįžęs namo ir atidaręs gyvenamojo kambario duris, jis buvo perskrostas tuščio kikenančio juoko. Jo motina ir mergina sėdėjo prie ugniakuro, kuriame degė medžio gabalai. Mergina iškart darė iškrypusio žmogaus įspūdį. Jos plaukai buvo pakirpti, kaip šuns ar laumės, ji apsirengusi pagal paskutinę madą. Ji nukreipė į jį ilgą žėruojantį žvilgsnį, kuris tuoj pat išvirto intymia šypsena.

     —    Tomai, — tarė motina tokiu tvirtu balsu, kuris nepaliko vietos atsikirtimui, — tai yra Star, apie kurią tu esi daug girdėjęs. Ji šįvakar su mumis vakarieniaus.

     Mergina vadinosi Star Drake, tačiau advokatas ištyrė, kad tikrasis jos vardas buvo Sara Ham.

     Tomas nei nepajudėjo, nei nieko nepasakė, pasilikdamas pakibęs duryse, tarsi ištiktas žiaurios pabaisos. Pagaliau jis pratarė:

     —    Kaip einasi, Sara?

     Tai pasakė tokiu nepasitenkinimo persunktu balsu, kad jis pats išsigando, jį išgirdęs. Jis paraudo, pajutęs, kad pasielgė žemiau leistinos ribos išreikšti nepasitenkinimą bet kokiai būtybei. Nuėjęs į savo kambarį, jis pasiryžo laikytis bent mandagumo ir sunkiai atsisėdo kėdėje neatsilošdamas.

     —    Tomas rašo istoriją, — kalbėjo motina, grąsinančiu žvilgsniu žvelgdama į jį.

     — Jis šiais metais yra vietinės istorikų draugijos pirmininkas.

     Mergina pasilenkė ir dar su didesniu dėmesiu žvelgė į Tomą.

     —    Nuostabu, — tarė ji gerkliniu balsu.

     —    Dabar Tomas rašo apie pirmuosius emigrantus šiame krašte, — sakė motina.

     —    Nuostabu, — pakartojo mergina.

     Tomas stengėsi nuduoti, lyg tik jis vienas būtų šiame kambaryje.

     —    Sakyk, ar tu žinai, į ką jis panašus?

     —    paklausė Star, pakreipusi galvą ir žiūrėdama į jį kampu.

     —    O, kaip kas nors labai įžymaus, — pasakė motina aštriai.

     —    Tokį policininką aš mačiau vakar vakare kine, — pasakė Star.

     —    Star, — pertraukė motina, — man atrodo, kad tu turėtum būti atsargesnė su tais filmais. Aš manau, kad tu turėtum žiūrėti tik geriausius. Aš nemanau, kad tau reikėtų žiūrėti kriminalinius.

     —    O tas vakarykštis buvo apie tai, kad nusikalsti neapsimoka, — atsakė Star, — ir aš prisiekiu, kad tas policininkas buvo visai, kaip jis. Jie visada atrodo, kaip tokie, kurie kitą pagauna. Jis atrodo, kaip toks, kuris negali nustovėti vietoje. Jis buvo piktas, bet ne blogos išvaizdos, — dar pridūrė ji, gėrėdamasi Tomu.

Kopenhagos uostas.

     —    Star, — tarė motina, — aš manau, kad būtų puiku, jeigu tu pradėtum ugdyti skonį muzikai.

     Tomas atsiduso. Motina plepėjo toliau, o mergina, neklausydama jos, savo akimis džiaugėsi juo. Jos žvilgsnis buvo toks, tarsi ji savo rankomis liestų jo kelius ar jo kaklą. Jos akys žėravo, o jis žinojo, kad ji suprato, jog jis negali pakelti jos žvilgsnio. Nereikėjo, kad kas jam pasakytų, jog prieš jį yra sugedusi medžiaga, bet nepakaltinamas sugedimas, nes anapus jo nėra atsakovo. Jis žiūrėjo į labiausiai nepakenčiamą nekaltumo formą. Nejučiomis jis klausė save, koks į tai yra Dievo požiūris ir ar galima būtų jį priimti.

     Vakarienės metu motinos elgesys buvo toks idiotiškas, kad jis negalėjo į ją žiūrėti. Ir kadangi jis negalėjo žiūrėti nė į Sarą Ham, tai savo pilną nepasitenkinimo žvilgsnį nukreipė į galinę sieną. O motina kiekvieną merginos pasakymą priėmė taip, lyg jis būtų vertas rimto dėmesio. Ji toliau vystė keletą planų, kaip Sara galėtų sveikai sunaudoti savo laisvalaikį. Sara į tuos patarimus nekreipė daugiau dėmesio, negu tuo atveju, jeigu jie būtų kilę iš papūgos. Kai kartą Tomas netyčia pažvelgė į jos pusę, ji mirktelėjo. Vos tik jis buvo prarijęs paskutinį deserto šaukštelį, pakilo ir sumurmėjo:

     —    Aš turiu eiti. Turiu susirinkimą.

     —    Tomai, — įsiterpė motina, — aš norėčiau, kad tu pakeliui nuvežtum Starą namo. Aš nenorėčiau, kad ji viena naktį su taksiu važiuotų.

     Tomas kurį laiką buvo pagautas pašėlusios tylos. Paskui apsisuko ir išėjo iš kambario. Jis sugrįžo su tamsiu nusistatymu veide. Mergina jau buvo pasiruošusi ir kantriai laukė prie kambario durų. Ji žvelgė į jį pilnu pagarbos ir pasitikėjimo žvilgsniu. Tomas nepasiūlė jai rankos, bet ji pati įsikibo į jį ir leidosi laiptais žemyn, prisijungusi, jei taip galima pasakyti, prie stebuklingai judančio paminklo.

     —    Būk geras, — pasakė jam motina.

     Sara kikeno ir kibo jam į pašonę. Vilkdamasis apsiaustą, jis buvo nusprendęs šia proga pasakyti merginai, kad jeigu ji nesiliaus parazitavusi jo motinos, jis pats pasirūpins, kad ji sugrįžtų į kalėjimą. Jis duos jai suprasti, kad jis žino, kas jai rūpi, ir kad jis nėra toks nepavojingas, ir kad yra dalykų, kuriu jis netoleruos. Prie rašomojo stalo su plunksna rankoje niekas nebuvo toks iškalbus, kaip Tomas, bet kai jis pasijuto uždarytas automobily su Sara Ham, jo liežuvį buvo pagavusi baimė.

     Ji pasėdo koją po savimi ir tarė:

     —    Pagaliau mes vieni, — ir kikeno.

     Tomas suko automobilį iš kiemo ir vairavo į įvažiavimą. Patekęs vieškelin, jis šovė, lyg būtų vejamas.

     —    Vajėzau! — sušuko Sara Ham ir nukėlė koją nuo sėdynės. — Kur dega?

     Tomas neatsakė. Po keleto minučių jis galėjo jausti ją prislinkus arčiau. Ji išsiskė-tė, artinosi prie jo ir pagaliau, uždėjusi ranką jam ant peties, tarė:

     —    Tomukas manęs nemyli, bet aš manau, kad jis yra pasiutusiai šaunus.

     Tris su puse mylios į miestą Tomas sukorė per ne ką daugiau kaip penkias minutes. Prie pirmos kryžkelės šviesa buvo raudona, bet jis jos nepaisė. Senoji moteris gyveno už trijų blokų. Kai automobilis sučirškė, sustodamas toje vietoje, jis iššoko, apibėgo aplinkui ir atidarė merginai duris. Bet ji nesijudino, ir Tomas buvo priverstas laukti. Po kurio laiko pasirodė viena koja, paskui perkreiptas veidelis, žiūrintis į jį. Tame žvilgsnyje buvo kažkas panašu į aklo žmogaus žvilgsnį, bet tokio aklojo, kuris nežino, kad negali matyti. Tomas buvo keistai sumišęs. Tuščios akys vaikščiojo po ji-

     —    Niekas manęs nemyli, — tarė ji nelaimingu balsu. — Kas būtų, jeigu tu būtum aš, ir aš negalėčiau pakęsti tris mylias tave pavėžinti?

     —    Mano motina tave myli, — pamurmėjo jis.

     —    Ji, — atsakė mergina, — yra apie septyniasdešimt metų atsilikusi nuo mūsų laikų.

     Trūkdamas kvapo, Tomas pasakė:

     —    Jeigu tu dar ją varginsi, aš turėsiu tave grąžinti į kalėjimą.

     Už šio balso buvo dusli jėga, nors tai buvo pasakyta vos girdimai.

     —    Tu ar kas kitas? -— paklausė ji ir įsitraukė atgal į automobilį, tarsi visai nemanydama iš jo išeiti.

     Tomas ją grubiai pastvėrė už švarko priešakio, ištraukė iš automobilio ir paliko. Paskui jis šoko į automobilį ir norėjo skubėti. Durys dar buvo atdaros, o jos juokas, bekūnis, bet realus, pasiekė gatvę, tarsi norėdamas įšokti į atdarą automobilį ir kartu su juo važiuoti. Jis užtrenkė duris ir pasuko namų link, nes buvo per daug supykęs, kad būtų galėjęs dalyvauti susirinkime. Jis norėjo, kad motina gerai suprastų jo nepasitenkinimą. Jis norėjo, kad jos galvoje neliktų jokios abejonės. Tėvo balsas aidėjo jo galvoje. "Avigalvi, — kalbėjo tėvas, — duok kumščiu į stalą dabar. Parodyk jai, kas yra šeimininkas, kad ji pirmiau neparodytų tau”.

     Motina buvo tiek protinga, kad, kai jis grįžo namo, ji buvo jau atsigulusi. Ryto metą, kai jis pasirodė prie pusryčių stalo, jo nuleisti antakiai ir įtempti skruostai liudijo, kad jis yra pavojingos nuotaikos. Norėdamas pasirodyti apsisprendęs, Tomas elgėsi kaip bulius, kuris prieš puldamas atsitraukia, nuleidžia galvą ir kasa kojomis žemę.

     —    Gerai, dabar klausyk, — pradėjo jis, atstumdamas kėdę ir atsisėsdamas, — aš tau turiu kai ką pasakyti apie tą merginą ir nemanau tai kartoti.

     Jis atsikviepė:

     —    Ji nėra nieko daugiau, kaip pasileidusi mergina. Ji juokiasi iš tavęs, kai tu jos nematai. Ji nori iš tavęs išgauti viską, ką tik gali, o tu pati jai nieko nereiški.

     Motina atrodė, lyg būtų naktį praleidusi be miego. Ji nebuvo net apsirengusi, o tik užsimetusi chalatą ir ant galvos užsidėjusi pilką turbaną, kas jai suteikė visažinančios išvaizdą. Atrodė, lyg jis būtų pusryčiavęs su sibile.

     —    Šįryt turėsi pasitenkinti grietine iš konservų dėžutės, — pasakė ji, — kitokią aš užmiršau.

Kopenhaga. “Mažoji undinė”.

     —    Gerai, ar tu girdėjai mane? — urzgė Tomas.

     —    Aš nesu kurčia, — atsakė motina, statydama puodą ant trikojo, — aš žinau, kad aš jai esu tik senas vėjo maišas.

     —    Tai kodėl taip kvailai stengiesi?

     —    Tomai, — tarė ji, pridėdama ranką prie savo veido, — o jeigu tai būtum...

     —    Aš tai nebūčiau! — tarė Tomas, užgaudamas keliu stalo koją.

     Jai sunku buvo išlaikyti savo veidą, nes jos galva lengvai judėjo.

     —    Pagalvok apie visa tai, ką tu turi, — pradėjo ji. — Visą namų palaimą ir dorovę. Ir nėra blogų polinkių, nieko blogo, su kuo būtum gimęs.

     Tomas pradėjo kvėpuoti kaip tas, kuris jaučia astmos ataką.

     —    Tu nesi logiška, — atsakė jis nevtirtu balsu. — Jis būtų davęs kumščia į stalą.

     —    Tu nesi, kaip jis, — tarė senoji ponia pastirusi.

     Tomas pasiliko išsižiojęs, be žodžio.

     —    Tačiau jeigu tu taip mirtinai nusistatęs prieš ją, — tarė motina, tarsi ji būtų gavusi komplimentą, — aš jos daugiau nekviestų.

—    Aš nesu prieš ją, — tarė Tomas, — aš tik noriu, kad tu savęs nekvailintum.

     Vos tik jis pakilo nuo stalo ir užsidarė savo studijos duris, jo tėvas užėmė jo galvoje kovingą poziciją. Senasis turėjo kaimietišką sugebėjimą grubiai kalbėti, nors jis nebuvo kaimietis, bet užaugęs ir išauklėtas mieste. Jis išsikėlė į mažesnę vietą tam, kad išnaudotų savo sugebėjimus. Savo pokalbiais jis kaimiečius įtikino, kad jis yra vienas iš jų. "Leisk jai nugalėti save. Tu — tai ne aš. Tu nesi tikras vyras”.

     Kai Tomas prisivertęs pradėjo skaityti, tas pavidalas išnyko. Ta mergina sukėlė audrą jo būties gilumoje, kuri yra neprieinama analizavimui. Jis jautė, kad uraganas praėjo pro jį šimto jardų atstumu. Bet jis nujautė, kad jis sugrįš tiesiog į jį. Jis neįstengs ramiai grįžti prie savo darbo iki priešpiečių.

(Pabaiga ateisiančiame numeryje)

■ JAV vyriausybė paskyrė Šv. Marijos ligoninei Kansas City milijoną dolerių, kad per penkerius metus išvystytų programą, kaip sumažinti neigiamuosius padarinius, nepilnametėms laukiant kūdikio.

■ Hondūro ir Nikaragvos vyskupai paskelbė, jog dės visas pastangas, siekdami, kad būtų išvengta karo tarp tų kraštų.