CHIARA LUBICH
"Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!” (Lk 12, 32).
Pasvarstykime vieną iš nuostabiausių Evangelijos ištraukų. Jėzus sakė: "Per daug nesirūpinkite gyvybe, — ką valgysite, — nė savo kūnu, — ką vilkėsite. .. Pasižiūrėkite į varnas. Jos nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, betgi Dievas jas maitina.. . Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet aš sakau jums: nė pats Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip bet kuri iš jų... Verčiau ieškokite jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta” (Lk 12,22-31). Visa tai pasakęs, Jėzus dar pridėjo: "Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!”
Kaimenės įvaizdis jau buvo naudojamas Senajame Testamente, minint išrinktąją tautą. Bet kaimenė, apie kurią čia Jėzus kalba, charakteringa tuo, kad ji "maža”. Bet ką Jėzus nori tuo pasakyti? Atrodo, kad Jis kalba apie mažą pasekėjų būrelį, paprastus žmones, kuriuos pasaulis galėtų sužlugdyti, kartu primindamas jų silpną pasitikėjimą Tėvu, kurs žino, kaip jais rūpintis.
Jėzus sako tai mažai kaimenei nebijoti, nes Tėvas ją myli ir yra pažadėjęs duoti jai karalystę. Apie kokią karalystę Jėzus čia kalba? Tai Dievo karalystė, kurioje Jo šventoji valia yra pilnai vykdoma. Kadangi žmonijos istorija tebėra eigoje, tai ir Dievo valia dar nėra pilnai įvykdyta. Toji karalystė yra Jo dovana mums. Todėl Jėzus ir ragina "Tėve mūsų” maldoje prašyti: "Teateinie Tavo karalystė”. Kai prie tokio prašymo jungiame ir mūsų pastangas elgtis ir gyventi pagal Dievo valią, tada Jo kuriamoje karalystėje darbuojamės ir mes su Juo.
Kai Jėzus atėjo į šį pasaulį ir jį pergalėjo, tada prasidėjo ir Jo karalystė. Bet visiškas jos užbaigimas pažadėtas tik žmonijos istorijos pabaigoje. Jo įsteigtoji Bažnyčia kaip tik ir yra tos karalystės pradžia. Tos Bažnyčios nariai tiki tuo pažadu, kad ji bus atbaigta. Tėvas patikėjo tą, jau čia esančią ir pilnumoje ateisiančią, karalystę tai mažai pasekėjų kaimenei, kuriai Jėzus sakė: "Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!”
Ar ir mes galime gyventi pagal tuos nuostabius žodžius, kuriuos Jėzus pasakė savo mokiniams? Ar jie taikomi taip pat ir dvidešimtojo amžiaus krikščionims? Pavyzdžiui, tokiems, kurie mažose ir nežymiose tikinčiųjų grupėse kartais gali jaustis prapuolę; juos supančioje supasaulėjusioje aplinkoje ar kraštuose, kur vyrauja įvairiausių formų materializmas su visokiu blogiu ir abejingumu?
Žinoma, kad taip. Tie žodžiai buvo pasakyti taip pat ir mums. Jėzus ir mums sako nebijoti. Nežiūrint, kad mūsų nedaug ir kad esam menki, "maži” ir beginkliai, mes turime nugalėti visas baimes, kurias priešiškas pasaulis gali mumyse sukelti. Mes turime įveikti kiekvieną sunkenybę, persekiojimą, kentėjimą. Mes neturime leisti pasauliškai galybei mus paraližuoti. O taip pat negalime būti ir savyje užsidarę. Trumpai tariant, turime išvyti iš savo širdies baimę.
Jėzus žada mums kažką neįtikimą: savo karalystę, savo buvimą su mumis, jei tik mes esame autentiški krikščionys, kurie nuoširdžiai stengiamės vykdyti Dievo valią. Ją pilnai vykdome, mylėdami vienas kitą.
Iš anglų kalbos išvertė K. P.
■ Maltos socialistinė vyriausybė nusavino Bažnyčios nuosavybes, tik palikdama kultui skirtąją dalį. Vatikanas pareiškė protestą.