Mielasis Rimai,
Ką gi galiu drįsti atsakyti į Tavo ilgoką skundą? Jame daug karčios tiesos. Negalima nuneigti mums visiems žinomų barbariško žiaurumo įvykių, ne vien karo, bet ir pokario metu, iki pat mūsų dienų. Juos neigia tik patys barbarai žudikai, mūsų tautą visom priemonėm naikinantieji. Jie negali liautis persekioję, nes žino, tautai atgavus laisvę, jie turės atsisėsti į kaltinamųjų suolus, ir jei ne savo galvom atsakyti, tai bent atsidurti ilgiems metams kalėjimuose ar keliauti į Sibiro ir kitas Rusijos platybes, jų aukų prakaitu, krauju ir kaulais patręštas. Visa tai liūdna, skaudu, tiesiog—šlykštu. Esu tikras, jog už šitas eilutes manęs nesmerksi, nes čia mūsų mintys sutinka.
O tačiau ilgiau, ramiau ir šaltokai begalvojant, ypač, kaip kunigui, pasiskaitant Evangelijas ir pasimeldžiant, man kilo ir kitokių minčių. Kai jas Tau parašysiu, bijau, kad ne tik Sveikas, bet ir ne vienas kitas mane pasmerks. "Kaip jis gali šitaip rašyti!” Tačiau, mano giliu įsitikinimu, kunigas privalo rašyti ir sakyti tiesą, ar ji kam patiks, ar nepatiks. Ak, ir Išganytojo skelbiamosios tiesos ne visiems patiko ir daug kam net šiandien nepatinka. Dėl to Jis atsidūrė ant kryžiaus. .. Man tokia laimė ir garbė neteks. Bet ar Jūs ir kiti, šias eilutes pasiskaitę, išlaikysite širdies ir proto pusiausvyrą ramiai pergalvoti ir paieškoti, o visgi gal jose yra daug tiesos? O jei yra tiesos, tai ką reiktų mums daryti?
Už mūsų tautos dabartinį kryžiaus kelią mes smerkiame rusus komunistus-ateistus-okupantus. Ar tai 100% teisinga? Ar beprisimeni, Rimai, ką Jėzus pasakė fariziejams, kai tie atvedė pas jį nusidėjėlę moterį? Jie klausė: "Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O ką tu pasakysi?” Jėzus tyli ir pasilenkęs pirštu rašo žemėje kažką. Jiems nesiliaujant kamantinėti, Jėzus atsitiesė ir tarė: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu sviedžia pirmas į ją akmenį”. Ir vėl pasilenkęs rašo. "Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Galiausiai liko vienas Jėzus ir ten bestovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: 'Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?’ Ji atsiliepė: 'Niekas, Viešpatie’. Jėzus jai tarė: 'Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk’” (Jn8,1-11).
Tvykstelėjo mintis, ar mes, lietuviai, ir pavergtoje tėvynėje, ir laisvajame pasaulyje nesielgiame kaip tie fariziejai? Smerkiame rusus komunistus-ateistus, reikalaujame jiems Dievo ir žmonių bausmės už mūsų, kaip sakome, "nieku nekaltos tautos naikinimą”, bet ar mes jau tikrai esame tokie "nieku nekalti avinėliai”? Ar kartais mes patys nenaikiname savo tautos ir liežuviais, ir savo elgesiu, ir net žudynėmis labiau už okupantus? Jei Kristus mums pasakytų, kaip fariziejams: "Kas iš jūsų be nuodėmės, svieskite pirmas akmenį” — ar drįstume tai daryti?
Lietuvos pogrindyje leidžiama spauda ne kartą dejuoja, kaip labai Lietuvoje esąs paplitęs girtavimas, šeimų pakrikimas, net abortai. Tai trys visų žalingiausios ir pavojingiausios priežastys tautai sunaikinti. Neatsimenu, kiek dešimčiai santuokų išeina skyrybų. Ir tai ne tik jaunų porų, bet jau ir eilę metų drauge gyvenusių, vaikus išauginusių vyresnio amžiaus sulaukusių porų! Visų skaudžiausias ir šlykščiausias savo tautos naikinimas vyksta abortais. Lietuvos žmogus pasakojo, jog net viename didesniame mieste 1982 ar 1981 metais buvę padaryta 25.000 (taip, dvidešimt penki tūkstančiai!) abortų. Sunku man tai patikėti. Tegu toks skaičius tektų tik visai Lietuvai, ir tai koks genocidas! Padauginkim jį iš 40 okupacijos metų ir gausim apie milijoną sunaikinto Lietuvos prieauglio, ne okupantų, o savo pačių lietuviškomis rankomis!
Be abejo, tame skaičiuje buvo ir nelietuvių vaikų. Koks jų procentas — kas tai žino. Neklysime sakydami, jog didžiausias procentas tenka patiems lietuviams. Ar tai ne dangaus keršto šaukiantis kriminalas? "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia akmenį”... į rusus bedievius okupantus!
Girdėjau tai teisinant: "Lietuvoje didelė stoka didesnių butų. Poroje, trijuose kambariukuose kaip auginsi didesnę šeimą?. . ir panašiai. Todėl įėjo madon beturėt vieną ar, "normaliai”, du vaikus. Tokio vaikų skaičiaus negana tautai išlaikyti, nekalbant apie jos augimą-didėjimą. Be tikro didelio pasiaukojimo, aišku, tai neįmanoma. Okupantai to tik ir nori, sumažinti mus sunkesnėmis gyvenimo sąlygomis. O mums taip lengva užmiršti, jog, anot Maironio, "Pagimdys vargai galiūnus, ugnimi uždegs krūtinę!” Daug kas nebenorim būti galiūnais. Lengviau leistis kaip skiedrelėms pavandeniui. Bet tada nemeskim visos kaltės ant okupantų bolševikų rusų ir nevaidinkim "nekaltų avinėlių!” "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta...”
Mums, tikintiesiems, yra aišku: išplėšk tautai tikėjimą, tai bus daug lengviau susidoroti su ja morališkai, paverst ją vergais. Na, ir kovojama su tikėjimu Lietuvėlėje. Ir ką aš pastebiu, "Kronikas” skaitydamas? Kas šnipinėja mokyklų mokinius, studentus? Kas juos uja, niekina, baudžia už lankymą bažnyčios, ėjimą sakramentų, už dalyvavimą choruose, procesijose? Nagi — lietuvės mokytojos ir mokytojai! Patys dar krikštyti bažnyčiose! Ne, ne rusai, arba jie retai tepaminimi. Ir vėl: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu...”
Ar žymiai geriau pas mus laisvajame pasaulyje, ypač Amerikoje, Kanadoje, Brazilijoje ir kitur? Ar pas mus ne per didelis skaičius girtuokliaujančių, net alkoholikų? Ar pas mus ne vis dažniau atsiranda vyrų ir žmonų išsiskyrimų? Ir vaikučių, likusių be tėvo, ar be motinos? Ar nepasitaiko, kad tokius išsiskyrėlius dar pagerbiama, išrenkant į garbingus mūsų visuomenės postus? Ar tai ne piktinantis ir užkrečiantis pavyzdys mūsų jaunimui?
Jokie įstatymai nevaržo mūsų laisvajame pasaulyje nei tikėti, nei eiti bažnyčion, nei visa širdim gyventi pagal Dievo ir Kristaus nurodymus. O kiek vaikų neregi savo namuose tėvelių meldžiantis? Kiek vaikų regi, kaip tėvai nemielai eina bažnyčion, tik iš būtinos pareigos? Kaip dėl menkniekių visai neina! Žuvavimas, grybavimas, piknikėliai ir visokie baliukai jiems svarbesni už bažnyčią. .. Nepamirškim, mielasis Rimai, tėvų pavyzdys, ne žodžiai, yra pats pirmas, svarbiausias ir įtakingiausias religijos mokytojas. O jei vaikai negaus iš savo tėvelių Dievo, artimo ir savo tautos meilės dėl Dievo, tai neilgai teišsilaikys ištikimi lietuviai. Ir vėl mes patys, o ne "amerikietiška” aplinka mus labiau naikina. Kodėl tomis pačiomis sąlygomis tarp kitų tautų gyvenantieji, kas nori, išsilaiko patys ir vaikams įkvepia savo tautos ir Dievo meilės? Todėl, kad jie jaučia savo pareigą būti tuo, kuo Dievas juos leido gimti — lietuviais, ir kad už tai jie bus atsakingi savo Kūrėjui. Na, ar ir šiuo atveju netinka Jėzaus žodis: "Kas jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį” į kitataučius, kaip Lietuvoje į okupantus?
Mielasis Rimai, ar neverta atsiminti ir tai, jog izraelitai tūkstantmečių istorijoje buvo ne kartą patekę ir po okupanto padu, ir išvežti vergijon. Kaip jie vaitojo ir širdo, kaip keikė savo skriaudikus, panašiai kaip mes šiandien. Imdavo šauktis ir Dievo vaduoti juos iš vergijos. Ir štai Dievas pasiųsdavo jiems pranašų, kurie savo tautiečiams nė kiek nepataikaudavo, o drožė jiems į akis tiesą, nors ji buvo labai nemaloni. O tiesa visada būdavo ta pati: "Jūs apleidote savo Dievą ir sutartį su juo. Jūs gyvenate nedorybėse, nuodėmėse. Jei nesitaisysite — žūsite visi. Jei grįšite prie Dievo ir imsite laikytis jo įsakymų, jis sugrąžins jus jūsų žemėn iš visų pakraščių ir išugdys į didelę tautą, Žydams paklausius, taip ir atsitikdavo: Dievo galybė ištraukė ir iš Babilono, ir iš Egipto vergijų.
Ar nereikėtų ir mums tuo susidomėti ir net susirūpinti? Ar ne laikas mūsų tautos vadams — tartum pranašams — šaukti visuomenę grįžti prie Dievo ir jo nustatytos tvarkos savo gyvenime ir santykiuose vienų su kitais? Nesuvirškino mūsų bemokslės, tamsios, be žymesnių vadų tautos carų daugiau kaip šimto metų vergija. Nesuvirškintų mūsų ir dabartiniai ateistai okupantai, kai turime šimtus ir tūkstančius mokytų vyrų ir moterų, kai turime pasaulyje nuoširdžių draugų, jei tik ir mes visų pirma imtume nuoširdžiausiai pasitikėti Dievo galybe ir meile ištikimiems savo vaikams, jei mes ir malda, ne formaliai per 16 Vasario giedotume savo "Dieve, Dieve”, bet ir kasdieniame gyvenime, ir ypač savo doru gyvenimu, savo ištikimybe Jėzaus Kristaus ir jo Bažnyčios nurodymams, vengtume ne tik sunkiųjų nusikaltimų, bet stengtumės mylėti viens kitą, kaip Kristus myli mus. Juk tai didžiausias ir svarbiausias jo įsakymas. 127-oje psalmėje skaitome: "Jei Viešpats namo nestato, dykai statytojai vargsta. Jei Viešpats miesto nesaugo, be reikalo sargyba sergi”. Ir mums pasaulio, net ir Amerikos, neva palankieji politikai nepadės, jei su mumis nebus Dievo palankumo. Deja, šitokio supratimo ir tikėjimo gerokai trūksta mūsų vadams ir veikėjams. Mums šiandien vėl reikia daug Dovydaičių, Endziulaičių, Ylų, Lipniūnų, Sadūnaičių. Lietuvoje jų, atrodo, nestoka, bet reikia jų ir pasaulio laisvėje. Reikia vaikinų ir mergaičių, kurie savo kilniu ryžtu eitų į kunigų seminarijas ir vienuolynus, pasiaukotų tarnauti Dievui ir savo tautai, šviesdami savo kilniais pavyzdžiais. O kiek tokių gyvų kilnių pavyzdžių mes beturime, laisvėje gyvendami? Šimtai baisių puvimo pavyzdžių, reta kilnumo.
Va, mielasis Rimai, pradūrei man širdį, ir turėjau rašyt Tau šį laišką šiltu jos krauju. Ar Tu, ar kas daugiau patikėsit tų žodžių teisingumu? Kiek padarys reikiamas išvadas? Kiek pagalvos ir net pasakys, kaip Kristaus visa eilė mokinių anuomet sakė: “Kieta (t.y. kvaila) jo kalba, kas gali jos klausytis?”
Tavo rūpesčių ir širdgėlos dalininkas
Kun. Jonas