ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Lietuvių dainoje Eina garsas — iš kovų su kryžiuočiais—yra tokie kareivio žodžiai: "Aš parnešiu sau iš Prūsų plieno kardą kietą; tau, sesute, šilkų skarą, diržą auksu lietą”. Šie žodžiai mums gali būti kaip koks įvadas, nes, per kelis Laiškų numerius kalbėjus apie žmogų kaip kovotoją, atėjo metas pamąstyti apie tai, kas laukia kovojančio nugalėtojo. Laukia du dalykai: garbė ir grobis. Mūsų dainos kareivis bernužis, jei jis ir ginklo draugai laimės, bus namie sutiktas su garbe ir grįš su grobiu: puikiu kardu sau, šilkų skara ir aukso diržu savo seseriai arba sužadėtinei. Tad antraštė, apimliau išreikšta, skambėtų taip: "Nugalėtojo atlyginimas — garbė ir grobis”.
Turbūt ne vieną skaitytoją dėl šių žodžių būtų galima matyti su suraukta nosimi. O savo širdyje tai tikriausiai daugelis sau sako: "Kad man nei garbės, nei grobio kažkaip nesinori”. Nesinori gal dėl įvairių priežasčių, iš kurių viena ta, kad abiejų šių dalykų troškimas kažkaip neskaniai kvepia. Juk kas nori garbės, tas garbėtroška: ne taip jau pavydėtinas vardas. O su grobiu dar blogiau. Jis, būdamas iš žodžio grobti, kelia mūsų dvasioje tokias sąvokas, kaip grobikas, grobuoniškumas, suleisti į auką plėšrūs nagai ir panašias.
Mano gimtajame Lietuvos kaime ir mūsų miestelyje dar nebuvo elektros. Sutemus šviesai naudotos žibalinės lempos. Jų stiklas, kurį vadindavo cilindru, per tam tikrą laiką apsinešdavo dūmais ir suodžiais, todėl lempa nebe taip gerai šviesdavo, o stiklą nuvalius, tuojau pasikeisdavo ryškumas. Mes šio svarstymo pradžioje turime panašiai nuvalyti stiklą savo proto lempos, kad visokie dūmai ir suodžiai nekliudytų ryškiai žvelgti į garbę ir grobį, kurie yra nugalėtojo atlyginimas. Tad pirmąją svarstymo dalį pavadinkime lempos stiklo nuvalymu. O minties cilindro stiklą geriausiai valo galvojimas, ypač sau pačiam adresuojamais klausimais. Tad ir paklauskime save apie anuos du dalykus — garbę ir grobį.
Kažin ar taip jau teisinga, kad mes nenorime garbės arba, dar tiksliau pasakius, kad garbės noras kažkaip kertasi su žmogaus taurumu? Garbė yra nuo žodžio gerbti. Ar mes nenorime, kad kiti gerbtų mūsų teises, laisvę (sakysime, religinę laisvę okupuotoje Lietuvoje), kūno neliečiamybę? Ar nenorime, kad svetimi gerbtų mūsų šeimos židinio darną ir šventumą, mūsų nuosavybę? Tad mes norime gerbimo, pagarbos, garbės. ..
Paimkime kitą pavyzdį — švč. Mergelę Mariją. Visi be išimties sutiksime, kad išrinkimas būti motina Dievo Sūnui yra didelė garbė, iš tikrųjų didžiausia, kokia moteriai gali tekti. Paklauskime save: ar gėda buvo žydų mergaitėms svajoti: "Kokia būčiau laiminga, jei dangus mane pasirinktų žadėtojo Mesijo motina!”? Ar gėda to visa širdimi ilgėtis ir trokšti? Aišku, kad ne gėda. Atvirkščiai, gėdytis būtų reikėję turėti širdį, kurios tokia garbė nebūtų žavėjusi ir traukusi. Iš čia matome, kad norėti garbės nebūtinai kertasi su asmens vidiniu taurumu.
Prisidėkime dar vieną pavyzdį. Ar ne garbė tėvams, jei jų sūnus konsekruojamas vyskupu arba, pakopėkime dar aukščiau — kardinolų išrenkamas būti Kristaus vietininku žemėje? Ir čia užklauskime save: ar bent kiek nuima vyro taurumą, jei, žvelgdamas į sau gimusį sūnų, miegantį lopšyje arba žaidžiantį, trokšta jam vyskupo, arba Kristaus vietininko, arba šventojo garbės — trokšta tos garbės jam, ir savo žmonai, kurią myli, ir drauge su ja sau?
Prie šių pavyzdžių prijunkime dėsnį, kuris turėtų baigti valyti mūsų lempos stiklą garbės norėjimo požiūriu. Kalbėdami apie nugalėtojo laukiančią garbę, mes čia turime omenyje tą, kuria mus vainikuos Dievas. O apie Dievą, ką nors vainikuojantį garbe, galioja dėsnis, kad ta garbė grįžta į jį patį. Taikliai sakome šventųjų globėjų prefacijoje: "Tu esi šlovinamas tarp būrių šventųjų, nes, vainikuodamas jų nuopelnus, juose pagerbi savo dovanas”. Todėl jei Dievas vainikuoja mus garbe už ištikimą kovojimą, tai mumyse vainikuojamas jo gerumas, meilė, ištikimybė, gailestingumas, išmintis, trumpai — jis pats kaip amžinojo Gėrio versmė. Nenorėti garbės, kurią dangus skiria nugalėtojui vainikuoti, yra tolygu nenorėti, kad būtų gerbiamas Dievas.
Panašiu būdu pravartu mums pavalyti savo lempos stiklą grobio požiūriu. Kas yra karo grobis? Tai paimta priešo nuosavybė, svarbiausia ta, kurią naudoja mums pulti. Vadinama grobiu todėl, kad geruoju joks priešas jos neduoda paimti: reikia iš jo pagrobti. Pasiaiškinę reikšmę, paklauskime save, ar taip daryti nėra prieš dorą. Visi moralistai pripažįsta, kad imti karo grobį yra leistina. Galime sakyti dar daugiau: kad jo neėmimas vien sunkintų ir ilgintų patį karą. Karo tikslas yra nugalėti priešą. Todėl jei karas teisėtas, leistinos ir priemonės šiam tikslui pasiekti, jei tik savo prigimtimi nėra nedoros.
Tie moralistai tai paryškina pavyzdžiu iš paskiro žmogaus. Jei mane kas nors užpuola, turiu teisę gintis, tuo pačiu pagrobti iš jo rankos, kuo mane puola, ir tą daiktą sudaužyti, sulaužyti, įmesti į ežerą.. . O jei man leidžiama tą daiktą sunaikinti, tai galiu jį paėmęs ir pasilaikyti. Ir kodėl turėčiau jį atiduoti? Kad juo vėl mane pultų? Tai akivaizdu kiekvienam.
Iš pavienio žmogaus elgesio išsitiesia lygiagretė dviejų šalių arba kariuomenių susirėmimo atvejui: jei leidžiama kare siekti tikslo — nugalėti priešą, tai leidžiama ir sunaikinti, arba pasiimti ir prieš jį patį panaudoti, kuo mus puola, arba ginasi, arba kas šiaip jam padeda prieš mus kovoti. (Pasiėmimo žodį mes, kaip sakyta, pakeičiame atėmimu arba pasigrobimu, nes geruoju neduoda). Trumpai, jei karas teisėtas, tai teisėta ir imti grobį.
Dar teisėčiau imti grobį, jei tai, kas imama, yra mūsų pačių nuosavybė, tik priešo klastingai paveržta. Tokio daikto grobis yra ne kas kita, kaip teisingumo dėsnių diktuojamas skriaudos atitaisymas.
Tai jau šiek tiek turėjo apvalyti mūsų proto lempos stiklą grobio požiūriu. Jį turėtų baigti šveisti prisiminimas, su kuo mes kariaujame ir kieno rankų mums karo grobis įteikiamas. (Žmonių pagrindinis priešas yra velnias, su kuriuo karas tikrai teisėtas. Jis taip pat yra klastingai žmoniją, taigi ir mus, apiplėšęs. Tad mums ne tik leidžiama kare su juo grobį imti, bet mes tuo stačiai atgauname, ką jis neteisingai iš mūsų paveržė.
O šio karo grobį, skatindamos kovoti, mums žada šventos Dievo lūpos ir jį mums įteikia Dievo rankos. Todėl to grobio trokšti ir jį imti yra ne gėda, o šventa.
Po šio įvado eikime pasiklausyti ir pamąstyti, ką tos šventos Dievo lūpos sako apie garbę ir grobį, kurie laukia nugalėtojo. Puiki Šv. Rašto vieta, pateikianti Dievo lūpų bylojimą šia tema, yra Apreiškimas Jonui, kur apaštalas, regėjime Kristaus diktuojamas, rašo laiškus septynioms bažnyčioms. Kiekvienas, pritaikytas skirtingoms vietos sąlygoms, yra raginimas ištikimai kovoti ir baigiamas nurodymu, kas laukia nugalėtojo. Tas nurodymas, be to, visur įvedamas tais pačiais žodžiais: "Kas turi ausis, tesiklauso, ką Dvasia skelbia bažnyčioms. Nugalėtojui aš duosiu tai ir tai..(Vadinasi, pastatykite dabar ausis ir įdėmiai klausykitės).
Vienam rašiniui pažadų visoms septynioms bažnyčioms per gausu. Todėl apsistokime prie trijų.
Efezo bažnyčiai laiškas baigiamas taip: "Kas turi ausis, tesiklauso, ką Dvasia skelbia bažnyčioms. Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, kuris yra Dievo rojuje”. Gyvybės medis, kaip mums pasakoja Pradžios knyga, Dievo buvo duotas žmonėms rojuje. Kaip pats vardas nurodo, kas valgė jo vaisių, į tą iš jų liejosi gyvastis, darydama neįkandamą ligai, irimui, net pačiai mirčiai. Gyvybės medis vėl minimas paskutinėje Šv. Rašto knygoje — Apreiškime, kalbant apie naująją Jeruzalę. Vadovas angelas ten parodo apaštalui tyro skaidraus vandens upę, ištekančią iš Dievo ir Avinėlio sosto; abipus augo gyvybės medžiai, kurių įvairiopi vaisiai nešė sveikatą, o lapai stebuklingai gydė. Tad iš to įstabaus medžio, žadamo nugalėtojui, sklinda du patys didieji žmogaus turtai, kurie jam vertesni už visa kita — gyvybė ir sveikata. Išreikškime jas abi vienu jungtiniu žodžiu — gyvastingumas. Į jį spontaniai veržiasi pati mūsų būtis. Bet jo šioje varganoje žemėje teturime tiek maža! Juk, užuot tikrai gyvavę, dažnai vos pavelkame kojas; užuot gėrėjęsi mus supančiais grožio stebuklais, dažnai tūnome apsiblausę; mūsų savijautą paveiksluotai daug dažniau išreikštų ne žeme ridinėjanti saulė, o subjurusi rudens dargana. O kur dar į mūsų kūną ir dvasią įsisiurbiantys negalavimai, mums kitų arba sau pačių uždedami įvairaus vergavimo pančiai? Tikrojo gyvastingumo mums šioje žemėje, galima sakyti, duota tik palaižyti, ir tai vien protarpiais. O nugalėtojo laukia visa jo gausa, gyvybės medžiu išreikšta.
Eikime klausytis kito Viešpaties pažado nugalėtojui. Laiškas Pergamo bažnyčiai baigiamas tokiais žodžiais: "Kas turi ausis klausytis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms. Nugalėtojui aš duosiu paslėptos manos”.
Kas ta paslėpta mana ir kodėl ji paslėpta, mums paaiškina 2-ji Makabiejų knyga. Ten skaitome, kad kai Babilonijos karalius Nebukadnesaras sunaikino Jeruzalę, pranašas Jeremijas paėmė iš šventyklos sandoros skrynią su joje prisiminimui laikomu indu manos ir paslėpė kalne, nuo kurio Mozė apžvelgė žadėtąją žemę. Tiksli vieta liko nežinoma, bet, pranašo žodžiais, paslėpta skrynia ir mana pasirodysiančios, kai ateis Mesijo karalystė. Tokiu būdu paslėptoji mana tapo Mesijo karalystės ir jos atnešimų gėrybių simboliu. Tad būti duodamam paslėptos manos laiške Pergamo bažnyčiai, daugelio Šv. Rašto aiškintojų supratimu, reiškia būti pažertam Mesijo karalystės gėrybių, aišku, svarbiausia kur ta karalystė atsiskleis visu savo spindesiu — busimojoje Jeruzalėje, kurios aprašymu Jonas, pašventęs jam du paskutiniuosius skyrius, baigia savo Apreiškimą.
Kaip santykiauja pirmasis nugalėtojo laukiantis daiktas, kurį pasvarstėme — valgymas nuo gyvybės medžio — su šiuo antruoju? Bene geriausiai juos abu susieja arba, galima sakyti, parodo skirtumą, tradicinė Mišių malda, kalbėta ruošiant taurę vyno, kai į jį pilamas lašelis vandens: "Dieve, tu sukūrei žmogų nuostabiai kilnų ir dar nuostabesniu būdu jį atnaujinai”. Tad ši malda sako, koks žmogus buvo rojuje sukurtas ir koks jis yra atpirkimo atnaujintas. Valgymas nuo gyvybės medžio ženklina, kad būsime atstatyti tokie, kokie buvome kūno ir dvasios galiomis, prieš velniui jas sumaltoj ant ir suskurdinant. O paslėpta mana simbolizuoja pridėtines, dar įstabesnes atpirkimo gėrybes, apie kurias, nepuolę ir atpirkimo nebereikalingi, su visomis anomis kūno ir dvasios galiomis, nebūtume net svajoję.
Žvilgterkime į dar vieną — trečią — pažadą nugalėtojui. Tiatyrų bažnyčiai Kristaus sakoma: "Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia byloja bažnyčioms. Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu aušros žvaigždę”. Aušros žvaigždė yra ne kas kitas, kaip pats Viešpats Kristus. Paskutiniajame Apreiškimo skyriuje jis taip save ir vadina: "Aš esu žėrinti aušrinė žvaigždė” (Apr 22,16). Ir apaštalas Petras savo laiške kalba apie Kristų kaip aušros žvaigždę, užtekančią mūsų širdyse (2 Pt 1, 19). Aušros žvaigžde Kristus mūsų kasmet vadinamas Exultet himne, Velykų vigilijos metu šventinant žvakę: "Todėl tave, Viešpatie, meldžiame: ši tavo garbei pašvęsta žvakė tegul niekada nepaliauja nakties ūkanas sklaidžiusi... Ją bešviečiančią tegul vis atranda žvaigždė rytmetinė, toji Žvaigždė, kuri niekada nenusileidžia, — tavo Sūnus Jėzus Kristus, kuris, iš mirties viešpatijos sugrįžęs, skaidriai nušvito žmonijai”.
Tad Kristus, sakydamas, jog nugalėtojui duosiąs aušros žvaigždę, sako: "Nugalėtojui aš duosiu patį save”. Kad tai žmogui didžiausias atlyginimas, nesunku matyti iš šv. Tomo Akviniečio, kurio proto įžvilgis buvo bene vienas aštriausių. Kristaus regėjime paklaustas, kokio norėtų atpildo už savo atliktus darbus, jam atsakė: "Viešpatie, tavęs paties!” Jau žemėje esame užliejami laimės, kai gyvenimo kelyje pasirodo mus sužavėjęs ir giliai mylimas žmogus, dar pareiškiantis, jog džiugiai nori būti mūsų pačių dalimi. Galime suprasti, kokia sklidina ta laimė bus, kada tai pareiškiant išgirsime mūsų gyvenamojo tako gale pasirodysiantį Dievo Sūnų.
Koks ryšys tarp antrojo ir trečiojo daikto, kuris nugalėtojui pažadėtas: paslėptos manos ir aušrinės žvaigždės? Kaip tarp kalno ir jo viršūnės. Paslėpta mana, kaip sakyta, ženklina Dievo karalystės gėrybes, ypač kur ta karalystė atsiskleis mūsų akims visu savo spindesiu. O aušrinė žvaigždė yra mums save dovanojantis Viešpats, su kuriuo mus jungiančio meilės ryšio išgyvenimas bus anų gėrybių vainikavimas.