ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.
Tas liūdnas varpelis vis dar skamba. Tik vienas mažas varpelis prieš kylančią audrą. Medžiai jau vėjo smarkiai lankstomi. Kartais tokia išlenkta jų nugara, atrodo, kad jau luš, jau bus palaužta ta tyli, ta tiesiai stovinti, galvą aukštai iškėlusi jėga. Vėjas tranko ir daužo pasipiktinęs. Ūžia, lyg keikdamasis. Maža geležinė tvorelė, negaudama poilsio, atrodo, kad jau nulėks nuo vyrių. Jos barškėjimas ir alyvos nepateptų vyrių aukšto ir aštraus balso verkimas neleidžia kaimynams miegoti. Katė, tokia susijaudinusi, nori surasti vietą pasišildyti ir išvengti ateisiančio lietaus kulkučių. Jai ir varpelis nesvarbus. Žmonės visi labai pamažu eina taku. Eina ir eina, pamažu, susirūpinę, kosėdami, stenėdami, sunkiai alsuodami. Vieni pabalę, kiti paraudonavę. Sveikas neatrodo nė vienas. Gaila. Niekas nesijuokia, vaikų nėra, kad išdykautų. Jeigu kas nors jausmą išduoda, tai tik ašarėlė. Vienas ar kitas norėtų gal gerai išsiverkti, bet tai nevyksta. Dangus toks tamsus ir nedraugiškas. Debesys, šalti ir neutralūs, laiko saulę užrakintą, ją užmūrija, neleisdami prašvisti. Net nė trupučio. O kaip pasikeistų viskas, jeigu saulė prašvistų. Bet ne, — kaip reikia tokį dalyką suprasti? Žmonės, apsimuturiavę, apykakles aukštai pasistatę, lėtai slenka purvinu takeliu. Tuo tarpu varpelio balsas truputį susilpnėjo, bet vis dar nepaliaujamai liūdnai skamba. Prie kelio stovi maža medinė būdelė. Jei žmogus į vidų pažiūrėtų, pamatytų ramiai sėdintį senį, rūkantį pypkę, laikantį kastuvą rankoje. Ir ant jo batų matyti purvas. Bet ką jis kaltas, toks jo darbas.
Pasisuka žmonės ir įžengia pro iškilmingus, plačiai atvertus vartus. Eilės vardų ir pavardžių, žinomų ir nežinomų, mylėtų ir nemylėtų, atsimenamų ir užmiršty. Jie net ir nepasisveikina, nė jokio dėmesio neatkreipia į naujai atvykusius svečius. O gal tų pavardžių savininkų visai čia nebėra? Tik akmenyje įrašytos pavardės paliko priminimą, kad tų pavardžių savininkai vienu laiku čia gyveno, bet dabar, palikę namus, visi yra iškeliavę. Vienintelis užjaučiąs ir vienus, ir kitus yra liūdnas varpelis, kuris jiems visiems švelniai skamba. Iki šiol nė vienas iš svečių nėra kreipęs dėmesio į varpelį, bet dabar kai kurie savo svajonėse varpelio balsą pagavo. Svajonėse? Taip, svajonėse, nes varpelio balsas aukštas, tad žemos bangos žmogus, kitaip sakant, žmogus, prisirišęs prie žemės, nepajėgs jo pagauti. Toks žmogus regi tik tai, kas jam prieš akis, jis regi vaizdus, pavyzdžiui, sėdintį, pypkę rūkantį, kastuvą rankoje laikantį, purvinais batais avintį senį. Pamato tuos tylius kapus, žolėm apaugusius paminklus ir nežino, ką daryti. Leidžia kunigui ištarti porą pasku-tinių žodžių ir lieka vienas. O tie, kurie pajėgia švelnaus ir malonaus varpelio balsą išgirsti, semiasi paguodos. Jie žino, kad varpelis nesikeičia, kad varpelis patikimai skamba, koks bebūtų oras, audringas ar saulėtas, koks bebūtų gyvenimo įvykis — laidotuvės ar vestuvės, kas jų gyvenime belauktų — kančia ar džiaugsmas, mirtis ar gimimas. Varpelis nuolat skambės. Tiesa, kartais vargai, audros ir vėjai jį nustelbia, kartais jis vos girdimas, jo balsą nuslopina kasdieninis gyvenimo judėjimas ir triukšmas.
Adventas yra paprastai suprantamas, kaip atėjimas ir atsivertimas. Kaip toks mažas, tylus, nedrąsus ir švelnus balselis, ateinąs į mūsų gyvenimą. Toks tylus, dėmesio nesukeliantis, nes žmonės yra veikiau pripratę prie daužymų, trenksmų, sprogimų ir šauksmų. Bet šis balselis nori užtraukti kitokią melodiją. Vieni tuoj supranta šią melodiją ir ją nuolat gieda. O kiti pasilieka rėksniais, norėdami būti patys garsiausi.
Senajame testamente aprašytas oloje pasislėpusio pranašo Elijo susitikimas su Viešpačiu. Viešpats jam liepė išeiti ir stovėti kalne Viešpaties akivaizdoje. Ir taip skaitome Šventraštyje: "Ir štai praėjo Viešpats; didelis ir smarkus vėjas, griaunąs kalnus ir sutrupinąs uolas, buvo Viešpaties priešakyje; bet ne vėjuje buvo Viešpats. Po vėjo ėjo žemės drebėjimas, bet ne drebėjime buvo Viešpats. Po drebėjimo ėjo ugnis, bet ne ugnyje buvo Viešpats; o po ugnies buvo tylus oro šlamėjimas. Tai išgirdęs, Elijas apsigaubė savo veidą apsiaustu ir išėjęs atsistojo olos angoje; ir štai atsiliepė į jį balsas ir tarė: “Ką čia veiki, Elijau?” (2 Kar 19, 11-13). Viešpats buvo tame tyliame oro šlamėjime. Švelnus, tylus šlamėjimas, kaip mažas kūdikėlis, krutantis savo lovelėje, kaip šiaudų šiugždėjimas po jo galvute Kūčių vakarą.
Ir Adventas yra atsivertimas. Atsivertimas ta prasme, kai mes save perprogramuojame, kad pajėgtume pagauti tą aukštesnę bangą. Kai mes esame kasdieninio gyvenimo tuštumo, tamsos, skausmo prislėgti, kaip tie audros lankstomi medžiai, slegiantys debesys ir šalčiu purtantys lietaus lašai mūsų dvasią visiškai aptemdo. Nors sielvartingi kunigo žodžiai mums ir nepadėtų, mes vis tiek savo gyvenimo radijo imtuvą vienaip ar kitaip nustatome, kad girdėtume, ir ne tik girdėtume, bet ir klausytume, kaip gražiai varpelis skamba visoje mūsų takelio eisenoje.
■ Kubos septyni vyskupai liepos 1 d. su oficialiu “ad limina” vizitu aplankė Vatikaną. Popiežius, j juos kalbėdamas, pareiškė, kad jam yra žinomi visi sunkumai, su kuriais jie susiduria. Vyskupus padrąsino ir toliau išlikti tvirtais tikėjime ir su viltimi žvelgti j ateitį. Ypač skatino rūpintis vaikų ir jaunimo religiniu auklėjimu. Popiežius pažymėjo, kad Bažnyčia pageidauja veikimo laisvės, norėdama tarnauti tautos gerovei. Pasidžiaugė, kad gautas leidimas į Kubą pasiųsti kelis vienuolius pastoviai tarnybai bendruomenėje.