MARIJA STANKUS-SAULAITĖ
Aplinkoje, kur metų laikai keičiasi Europos tvarka, lapkričio mėnuo atrodo tinkamas paskutiniesiems dalykams apgalvoti: mirtis, perėjimas iš šio gyvenimo į kitą, kitas gyvenimas. Šaltis ir tamsa tinka mirties scenai: gamta išlydi žmogų, gamta primena, kuo taps kiekvienas iš mūsų. Bandome su mirtimi sutikti, bet nepasiseka. Vis tiek akmeniu ženkliname žmogaus buvimą: vardas, pavardė, metai, apibūdinimas, simbolis. Vaikščiojame kapinėse, dvigubu žvilgsniu žiūrėdami į iškeliavusiųjų ir jų netekusių jų padėtį: tenai, aukštybėse, iš ašarų pakalnės išlaisvintieji džiūgauja, o čia vargstantieji verkia.
Gyvenimo sunkumus apgalvojant, patariama į visą žiūrėti iš amžinybės taško — "sub specie aeternitatis”. Kaip paukštis, vaizduotė pakildavo kuo aukščiau. Distancija, atrodo, išlaisvina. Jei tik galima būtų atsitraukti, pasidarytų lengviau. Dangus, amžinybė, vidinė laisvė — viskas aukštai, toli, nepaliesta, nesujaudinta. Tam irgi lapkritis tinkamas: gyviai susitraukę, šviesos ir šilumos nejungiami; debesys nuo žemės atitrūkę, abejingi, pilki. Atitolti tiek, kiek reikia, įgalintų tik mirtis, kada ir pasiseka amžinybės požiūriu žvelgti.
Jeigu gero ir ramaus gyvenimo pavyzdys iš tikrųjų reikalauja atitolti, tada taip gyvena labiausiai savy užsidarę, atitrūkę nuo kitų, apsiriboję savo draugais, savo bendruomene, savo klase, savo rase, savo bažnyčia. Jeigu neįmanoma į debesuotus kalnus pakilti, tai gal galima tvora apsisaugoti, kitu būdu likti nepaliestam. Maža grupelė tolsta ir siekia savo amžinų idealų. Gal tada pasidarytų lengviau? Gal tada jau čia amžinybės lengva pėda pereitume visa, visa ir galop mirtį?
Suomių buvusios sostinės Turku katedros vargonai.
Kaip amžinybė gali paliesti paprasto žmogaus gyvenimą, kartais lyg pajuntame. Tokį rytą labai smagu išeiti į gatvę, pajuntam atbundantį pasaulį. įsimylime, esame mylimi. Išvedame, kad amžinybė ateina džiaugsmu. Bet tada kas nors sunkaus užtinka: vienuma, liga, atsiskyrimas, mirtis. Pakirsti blaškomės. Staiga atsiranda energijos, pajėgiame ką nors suprasti, iš savo pačių varžtų išsilaisvinti. Katekizme tai vadinama malone. Vaizduotė tai sutapatina su saule. Galime išvesti, kad vidury didelio, kad ir skaudaus, pergyvenimo paliečiame viršlaikinę tikrovę, kurioje surandame save, ramybę, gėrį, kurioje įžvelgiame.
Kaip amžinybė reiškiasi žemėje, žinome iš to vieno, tikrai amžino asmens, Kristaus. Amžinybės požiūris Kristaus gyvenime nebuvo atsitraukti, užsidaryti. Be baimės savo aplinką įimti ir jon nešti gėrį — tai mokė jo pavyzdžiai, pasakos ir jo paties veiksmai. Kitus jis laisvino iš žemės vargų: dalinosi maistu, guodė liūdinčius, pagerbė garbingosios visuomenės išskirtuosius, turtingiesiems davė progą ką gero nuveikti. Ramybė ir gėris jo aplinkoj sklido su aplinka surištais veiksmais.
Mūsų pačių intensyvūs pergyvenimai būna laike, erdvėje. Kristus amžinybę įnešė į pasaulio eigą savo veiksmais ir pavyzdžiu visiems laikams. Ir iš to atrodo, kad amžinybė gali būti visai arti, kad neturime galvoti apie toli besilinksminančius, mums brangius asmenis. Tam tikra prasme, visa yra viena: amžinybė ir mūsų dabartinė padėtis yra junginys. Šiluma ir šviesa mus pasiekia, ir žinome, kad ta kita dimensija yra dalis mūsų minties ir širdies. Kur nors susieinama, kaip nors sutampama.
Amžinybės požiūris tada būtų mūsų geri ir ramūs veiksmai aplinkoje, be dirbtinių, kitus paneigiančių ribų, dalintis turtu, pavalgydinti, paguosti, užjausti, pakviesti, priglausti.
Mūsų brangieji iškeliavusieji nebūtinai artimi tik kapinėse, kur akmuo jų buvimą liudija. Nebūtinai taip pat jie neatšaukiamai toli. Kasdienybėje susiliečiame su amžinybe, kurioje jų gyvybė tęsiama; kasdienybėje randame juos. ("šventųjų bendravimas”). Artuma išlaisvina nuo baimės, bado, nevilties, — artuma visose dimensijose gyvenančių žmonių.
Mirusiuosius mums gali priminti ne tik vėjai, vystanti gamta, lietus. Išėjusius mums primena saulė ir kiekvienas per mūsų rankas perėjęs jos trupinys, kiekvienas mus pačius liečiąs spindulys. Tai dabar ir yra mums amžinybė.