Buvusi SIBIRO TREMTINĖ
Tyli ir neregima pereini per gyvenimą ir šventų knygų puslapius tu, Žodžio Motina. Taip nedaug žodžių palikai juose. Nesiskundi Betliejaus šalčiu, be priekaištų pakeli tremtinio dalią, nealpsti po kryžium, niekad nieko neprašai sau. Kiekvienam Viešpaties lėmimui tyliai palenki galvą — teesie man taip. .. O štai praeiti pro skurdą, sielvartą tu negali. Nenori matyti, kaip neturtas apniaukta vestuvių džiaugsmą. "Jie neturi vyno. . — "Kas man ir tau...”
Ne itin švelnus atsakymas į tavo rūpestį. Ir mane stebina tavo drąsus pasitikėjimas, kai liepi — "Darykite, ką tik jis jums sakys...”
Ak, Motina, kokia amžinoji išmintis dvelkia iš tavo lūpų! Jei mes visada darytume tai, ką Jis sako, mes niekada nieko nepritrūktume. Bet mes blaškomės savo sumanymų ir norų vingiuose ir palūžtame po savo našta. Tada pritrūksta mums visko — ne vynas, o ašaros mus užplūsta.
Motina, ateik pas mus. Pamatyk, kiek daug ko mes pritrūkome. Mes neturime namų. Duonos. Laisvės. Ir aš — o, kiek daug ko aš pritrūkau. Man nebepakanka jėgų ir meilės. Trūksta atlaidumo, kantrybės. Trūksta laiko būtiniausiems darbams. Dabar Sūnus tau nesakys—"kas tau ir man...” Jis susirūpinęs mūsų žingsniais aukštyn. Jis neatsakys nieko iš to, ko mums prašysi.
Motina, štai mano širdis. Ji lyg išsekęs indas, o aš klaidžioju, nerasdama šaltinių.
O tu stovi prie amžinųjų versmių. Tau taip nesunku padaryti, kad nepritrūktume vyno — jėgų ir meilės.