(Atsiminimai ir įvadas į jo mąstymą)
Vytautas Bagdonavičius
8. KRITIKOS MOKSLAS
Kuraitis parašė studiją "Filosofijos supratimas ir jos santykiai su kitais mokslais” (Logos, 1921 m., 8-17 psl.). Romos filosofų suvažiavime Kuraitis neįsijungė į diskusijas apie filosofijos santykį su kitais mokslais, tačiau šiame straipsnyje jis tuo reikalu domisi.
Ką šis straipsnis mums primena iš gyvo Kuraičio? Jame jis, kalbėdamas apie galimybę ar negalimybę duoti filosofijos aptarimą, sako, kad filosofija, Aristotelio supratimu, turi pati padaryti savo teigimų kritiką. Šia proga man grįžta atmintin Kuraičio pasisakymas apie tai, kaip mes turime kritikuoti vieni kitų raštus. Jis sakė, kad kritika turi išeiti iš paties kritikuojamo veikalo. Nebus gera kritika, jei mes, kurią knygą kritikuodami, prikišime, kad ji neatitinka mūsų turimų pažiūrų ar kokio kito autoriaus pažiūrų. Kiekviena pozityvi kritika turi naudotis tais duomenimis, kurie yra pačiame kritikuojamame veikale. Kritikas gali tik iškelti tai, kas nesiderina kritikuojamoje knygoje su joje skelbiamomis tiesomis.
Tik tokia kritika yra verta šio vardo ir yra pozityvi. Jeigu mes į knygos kritiką einame su savo pažiūromis ir ją atmetame, tai nėra kritika tikslia to žodžio prasme. Žinoma, gali būti parašytas geras kūrinys, išlaikąs savo vidinį vieningumą, nors būtų paremtas nepatikimomis tiesomis. Toks kūrinys galėtų būti gerai vertinamas kaip tam tikra kūrybinė struktūra, bet negali būti vertinamas kaip teisinga filosofija. Kuraitis reikalauja, kad filosofijos kritikai įtikintų skaitytoją savo išeities principų patikimumu.
9. FILOSOFIJOS SAMPRATA
Pereidami prie Kuraičio nuomonės apie filosofijos ir tiksliųjų mokslų santykius, pirmiau sustokime prie jo filosofijos sampratos. Filosofijos aptartis yra labai nelengvas uždavinys. Šiais laikais esant labai dideliam nuomonių skirtumui filosofiniais klausimais, filosofijos aptartis yra beveik neįmanomas dalykas. Filosofija yra tokio pobūdžio realybė, kad "pagrįstą filosofijos definiciją galima duoti tik kritiškai suvedus sąskaitas su įvairiomis filosofinėmis sistemomis, taigi tik savo filosofinių tyrinėjimų gale” (8 psl.). Dėl to Kuraitis savo filosofijos aptarties šiame straipsnyje nepateikia.
Tačiau, straipsnį perskaičius, nelieka abejonės, kad Kuraitis yra aristotelinės filosofijos atstovas. Kas yra mažiausiai kintama, kas yra būdingiausia visuose dalykuose, kas nepriklauso nuo individualaus ir meniško žmogaus nusiteikimo, kas pasilieka, nepaisant visų pasikeitimų, kas yra pagaliau visa ko priežastis, kas nepriklauso nuo to, ar žmogus tai pažįsta, ar ne, kas yra žmogaus dorovingumo pagrindas, tai yra Kuraičio filosofijos objektas ir uždavinys (16 psl.).
Šią filosofijos sampratą Kuraitis pagrindžia, sukritikuodamas modernias filosofijos kryptis, pvz.: Beikono (Bacon), Dekarto (Descartes) ir Marburgiečių. Šias filosofines kryptis jis palieka nuošaly ypač dėl jų objekto vienašališkumo. Visos šios filosofijos savaip susiaurina savo išeities tašką. Jos neapima visos būties. Dėl to jos negali būti laikomos pilnutine arba pirmine filosofija.
Tai yra Aristotelio pirminės filosofijos objekto suprastinimas. Naujaisiais amžiais ši filosofinė kryptis buvo išjuokta. Daugelio dėmesys nukrypo į gamtos mokslus, į praktišką jų pritaikymą. Šviesuomenės dėmesys nusigręžė nuo esminių buvimo ir gerumo pagrindų pažinimo klausimo. Bet, pasak Kuraičio, tas išjuokimas nepaliečia aristotelinės filosofijos iš esmės, nes jis yra kilęs iš šios filosofijos nepažinimo. Aristotelinės filosofijos pagrindą Kuraitis vadina tiesiog nemokyto prasčioko pažinimu, kuris yra toks vertingas, kad jo negali atstoti visų mokslų padarytos pažangos (14 psl.).
Tačiau Kuraitis suprato, kad nusikreipimas į šitokį pirminį žmogaus pažinimo objektą, nepaisant jo paprastumo, daugeliui žmonių yra per sunkus. Ne kiekvienas sugeba tam atsidėti. Norint šitokiam pirminiam svarstymui atsidėti, "reikia padaryti laikinę abstrakciją nuo kasdieninių reikalų ir polinkių” (16 psl.). O to tikėtis iš daugelio nepriklausomos Lietuvos žmonių, kada visas gyvenimas pulsavo gimstančio valstybinio gyvenimo aktualumu, būtų buvę per daug. Šie žmonės buvo susižavėję mokslų pažanga, individualybe, literatūra ir menu. Reikia tačiau pasakyti, kad yra dalykų, kurie išsprūsta pro mokslų specialybių pirštus. O tie dalykai yra patys vertingiausi.
Šiuos dalykus suprato didis anglų dramaturgas Šekspyras, į savo personažo Hamleto lūpas įdėdamas sakinį, išreiškiantį būties klausimo pirmenybę prieš visus kitus klausimus. Garsus yra jo pasakymas: "Būti ar nebūti — štai klausimas”. Šis pasakymas labai daug pasako apie Šekspyro genijų. Jis, nors gerai suprato ir mokėjo dramatiškai pavaizduoti įvairiausias žmogiško gyvenimo aktualijas, tačiau nepaisant to, gebėjo susitelkti prie būties klausimo, išreikšdamas tokiu būdu kartais vadinamos amžinosios filosofijos klausimą: būti ar nebūti.
Sustokime dabar prie klausimo, kokia yra tokios filosofijos gyvenimiška vertė. Arba, turint galvoje Kuraičio asmenį, kam jam buvo reikalinga filosofija ir būtent ši, o ne kita filosofija. Kuraitis nebuvo žmogus, kuris studijavo filosofiją, kaip tai šiandien ne vienas daro, dėl to, kad ji yra reikalinga jo diplomui, ar dėl to, kad ši filosofija tarnauja kaip atrama krikščioniškoms tiesoms. Nors, žinoma, ji tokia yra. Kuraičiui filosofija buvo reikalinga kaip asmeninė tvirtuma.
10. FILOSOFIJOS SANTYKIAI SU TIKSLIAISIAIS MOKSLAIS
Pasekime šiuo reikalu Kuraičio pasisakymus straipsnyje apie filosofijos santykius su tiksliaisiais mokslais. Jis svarsto kai kurių filosofų pasiūlymą filosofijai nesiremti pagrindine nemoksliška patirtimi, o telkti įvairių mokslų pasiektus rezultatus ir ant jų kurti savo mąstymą. Kuraitis šio pasiūlymo nepriima. Pagrindas, dėl kurio jis šio pasiūlymo atsisako, parodo pagrindinį jo filosofavimo rūpestį. Jam rūpi tiesos tikrumas, jos nekintamumas. Kuraitis, atmesdamas pasiūlymą filosofiją grįsti tiksliųjų mokslų atradimais, sako, kad užtektų kuriame nors moksle įvykti didesnei atmainai, kad tai atsilieptų visai ant mokslinių pagrindų pastatytai filosofijai. Tokia filosofija pasidarytų kintanti. Ji būtų priversta nuolat "atsižiūrėti į atmainas, įvykusias kituose moksluose” (14 psl.).
Iš šio galvojimo galima atpažinti vieną iš pagrindinių Kuraičio galvosenos savybių. Tą savybę galima išreikšti tiesos tvirtybe, pastovumu, nekintamumu ir panašiai. Kintama tiesa Kuraičiui nėra tiesa. Tiesos tvirtumą būtų galima vadinti Kuraičio filosofavimo tikslu.
Iš tikrųjų mes, kurie ne kartą esame dideli entuziastai dėl naujų tiksliųjų mokslų atradimų ir džiaugiamės naujumais, paprastai praleidžiame iš akių patį pavojingąjį mokslų naujumų mums atnešamą dalyką, būtent pažiūrą, kad mes neturime pastovios tiesos, kad viskas gali keistis. Tokiu būdu mes pasidarome kaip žmonės, gyveną ant vulkano ar plūduriuojantys ant vandenų srovių, kurios mus kažkur neša ir mėto. Per keletą paskutinių šimtmečių daugumas nerado reikalo į tą pavojų atkreipti dėmesio.
Tik mūsų dešimtmetyje iškilęs susirūpinimas atominės bombos pavojumi žmonijai yra pirmoji kregždė, kviečianti susirūpinti pažangos pavojumi. Žinoma, atominė energija pati savaime nėra joks pavojus, tačiau žmogus, valdąs atominę energiją ir neturįs teisingos pažiūros į būtį, jos tikslą ir gėrį, yra realus pavojus. Grįžtant į moderniosios filosofijos sritį, galima pasakyti, kad žmogus, ieškodamas tiesos, nusikreipęs nuo tikrovės ir tiesa laikydamas tai, ką jis dvasiškai yra stipriai išgyvenęs, gali būti tikras pavojus žmonijai. Dėl to Kuraitis atsisako priimti Dekarto pažinimą, kuris yra laikomas tikru dėl to, kad stipriai išgyventas (ii psl.); modernios filosofijos įsitikinimą laiko svarbesniu dalyku už tiesą (10 psl.). Kuraitis atsisako pasekti ir šiaip jau protinga Kuelpės filosofija, skatinančia filosofiją remtis mokslų atradimais, ypač dėl to, kad tada filosofijos "tvirtumas priklausytų nuo atskirų mokslų hipotezių ir principų tvirtumo” (12 psl.), kurie yra kintami.
Toledo katedra.
Iš tikrųjų visos filosofinės srovės ieško tokios tvirtumos, kuri sudarytų pagrindą žmogaus pasaulėžiūrai. Tačiau, pasak Kuraičio, jos skiriasi savo “tikrumo laipsniu” C12 psl.). Didžiausio tiesos tikrumo ieškojimas yra Kuraičio filosofijos variklis.
Dabar bus paaiškėjęs ir Kuraičio filosofijos santykis su tiksliaisiais mokslais. Pirminė filosofija nesiremia mokslų duomenimis. To ji atsisako, galima sakyti, dėl dviejų priežasčių. Visų pirma dėl to, kad moksliniai atradimai iš pagrindų keičiasi: kas anksčiau buvo laikoma tiesa, vėliau gali būti laikoma klaida. Dėl to tiesos tikrumo ieškotojas negali jais remtis. Antra, mokslinės sąvokos yra per siauros, kad galėtų tarnauti išeities tašku tokiam mokslui, kuris rūpinasi pažinti būties pilnatvę. Kuraitis Romos kongrese girdėjo paskaitą apie mokslų santykį su filosofija, kurioje buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad tikslieji mokslai savo pagrindines sąvokas sąmoningai susiaurina, kad būtų lengviau jomis operuoti. Moksluose realybė yra greičiau pridengiama sutartiniais ženklais, pvz. skaičiais, negu išaiškinama. Tokiu būdu daugelio tiksliųjų mokslų pagrindine sąvoka pasidaro vienetas-skaičius, kuris yra toks pat visuose vienetuose. Tačiau tikrovėje taip nėra. Tikrovėje atskiros būtys turi panašumo, bet jos turi ir skirtingumų. Dėl to filosofijos išeities tašku negali būti nei vienetas, nei jo įvairios struktūros, bet būtis visu savo paslaptingu turtingumu. Filosofas neturi galimybės savo objektą taip lengvai sublokšti į sistemą, kaip tai gali padaryti matematikas. Filosofijos objektas-būtis yra neprieinamas atskiriems mokslams.
Tačiau Kuraitis neneigia tokios filosofijos, kuri imtųsi suvesti į sintezę įvairiu mokslų atradimus ir tokiu būdu prisidėtų prie geresnio daiktų grupių supratimo (15 psl.). Tačiau jis tai nelaiko pirmaeilės filosofijos uždaviniu.
Pasisakydamas už tiesos tvirtybę, Kuraitis nepasisako prieš pažangos galimybę tiksliuosiuose moksluose ir filosofijoje. Jis net priekaištauja praėjusių šimtmečių filosofams, kad jie nesugebėjo atskirti Aristotelio mokslo nuo ano meto tiksliųjų mokslų pažiūrų ir jo įžvalgomis pasinaudoti, svarstant naujus mokslų atradimus. Kuraičiui artimi neoaristotelininkai, pasiėmę šūkį "Nova et vetera”, stengiasi būti karščiausi mokslinės pažangos šalininkai, bet, antra vertus, naudojasi iš sveiko filosofijos turto visa tuo, kas jame yra ir dabar nesugriaunamos vertės, nes tai yra nekintamos tiesos išreiškimas (17 psl.).
Santykiui tarp tiksliųjų mokslų ir filosofijos nustatyti Kuraitis siūlo šioms abiem sritims, ir mokslui, ir filosofijai, bendrą išeities tašką, būtent paprastą, ne mokslini gyvenimo pažinimą (14 psl.). Nei atskiri mokslai, nei filosofija patys nekuria savo tyrinėjimo objekto, bet paima jį iš gyvenimo. Taip pat ir logikos dėsniai niekieno nėra sukuriami, bet atpažįstami tikrovėje, ne mokslinio pažinimo keliu. Atskiri mokslai savo tolimesnėmis analizėmis tik patobulina paprastą pažinimą. Tačiau būties tikslo ir priežasties klausimais iš esmės domisi filosofija. Tai išeina anapus mokslo ribų. Eidami savo skirtingais, siaurais metodais, tikslieji mokslai nesugeba net išorinių daiktų bruožų vienu atskiru metodu aptarti. Taip, pvz., "mineralus tenka tyrinėti ir fizikos, ir chemijos, ir mineralogijos metodais” (15 psl.). Tai liudija tiksliųjų mokslų siaurumą.
11. KURAIČIO ŽMOGAUS SAMPRATA
Nuo Dekarto laikų (1596-1650) žmogaus samprata filosofijoje pasidarė tokia, kad žmogus yra tik mąstantis savyje, bet neturintis dvasinio ryšio su pasauliu, kuriame jis gyvena. Kuraičio žmogus savo tiesos pažinimu yra atsirėmęs į pasaulį, bet kartu savo pažinimu ir mąstymu yra pakylantis anapus jo. Šia prasme Kuraičio žmogus yra brangus humanistinis turtas.
Dekartas yra kūrėjas teorijos, kad tarp žmogaus sielos ir medžiaginio pasaulio nėra nieko bendra. Dėl to objekto realybė subjektui nėra prieinama. Tarp šių sričių yra bedugnė, kuriai peržengti nėra tilto. Dėl to siela negali veikti medžiagos, o medžiaga sielos (Plg. P. Kuraitis. Keli bendrosios gnoseologijos bruožai. Logos, 1924, 6 psl.). Dėl tos priežasties žmogaus pažinimas nieko negali gauti iš patirties (7 psl.).
Kuraitis nuo šios galvosenos skiriasi tuo, kad jis nepripažįsta bedugnės tarp žmogaus sielos ir daiktų, arba tarp subjekto ir objekto, išsireiškiant filosofiniais terminais. Žmogus, pasak Kuraičio, stebėdamas daiktus, abstrakcijos keliu pasiekia daiktų prigimties pažinimą. Tokiu keliu jis įsigyja bendrines sąvokas ir tada pažįsta ne tik daiktų prigimtį, bet ir nekintamus buvimo principus (7 psl.).
Daugeliui filosofų priimti šį mokslą sudaro sunkenybę faktas, kad žmogaus pažinimas yra individualus, o filosofiniai buvimo principai yra visuotinai galiojantys, dėl to jie negalį būti kilę iš žmogaus individualaus pažinimo. Tačiau Kuraitis turi tokią aukštą individualaus žmogaus pažinimo galią, kad jam nėra neįmanoma patikėti žmogui galią susidaryti nekintamus principus. Jis sako: "Iš to, kad pažinimas yra individualus laikinis vyksmas, visai neišeina, kad pažinimo turinys negalėtų išreikšti bendrų, amžinų, nesimainomų tiesų” (7 psl.). Pagal Kuraičio mokslą, individualus žmogus pats pažįsta pagrindines sąvokas ir būties principus, nelaukdamas iš nieko jų įrodymo.
Dekarto žmogaus samprata yra turėjusi ir tebeturi didelės įtakos vakarietiška jai galvosenai. Toliau ją yra kultivavę įvairūs filosofai, ypač Kantas ir jo sekėjai. Jai yra atstovavusios įvairios literatūrinės ir meninės srovės iki paskutinių laikų. Nuo romantizmo iki mūsų laikų pagrindinis literatūros personažas yra daugiau ar mažiau uždaras, nesiskaitantis su aplinka žmogus. Panašiai ir tapyboje iki mūsų laikų daiktas vis labiau ir labiau dingo iš dailininko dėmesio. Tai yra pasekmė Dekarto žmogaus, kuris yra atsiribojęs nuo pasaulio, nes yra uždaras sa-
Didžiulė monstrancija Toledo katedroje.
vyje. Tuo tarpu Kuraičio žmogus yra atviras aplinkai. Aplinka yra jam tiek daug kalbanti, kad iš jos jis atpažįsta bendras sąvokas ir principus, kurie jam padeda suvokti dorines normas ir Dievą. Kuraičio žmogus nėra uždarytas savo vienišume. Dėl to daugeliui pamaldžių krikščionių dvasingumas išvirto keistenybe arba vien stebuklingumu. Kitiems jis pasidarė uždaras, nuo artimo ir nuo pasaulio reikalų atitrūkęs mąstymas.
Išryškėjus žmogaus pažinimo priklausomybei nuo aplinkos, reikia vis dėlto apsisaugoti nuo pavojaus žmogaus pažinimą palikti vien pojūčių pasaulyje ir nepereiti į žmogaus dvasinės galios išryškinimą. Kuraitis to pavojaus išvengia, plačiai kritikuodamas materialistinį ir juslinį žmogaus supratimą. Jeigu žmogus neturėtų dvasinės pažinimo galios, iš esmės skirtingos nuo medžiagos, jis negalėtų iš pojūčių pateiktos medžiagos daryti išvadas, siekiančias anapus patirtinės srities. Jeigu ir būtų toks bedvasis žmogus, jis nebūtų pilnas žmogus. Žmogus turi refleksijos galią, t.y. sugebėjimą atsigręžti į savo patirtus dalykus ir įžvelgti juose toli anapus patirties išeinančias sąvokas ir dėsnius. Ta žmogaus atsigręžimo galia yra dvasinė. Jos dėka žmogus daro sprendimus. Medžiaga savisąmonės neturi. Ji taip pat negali daryti sprendimo, ką paprastai daro kiekvienas žmogus, nepaisant to, ar jo sprendimas yra teisingas ar klaidingas. Paprasčiausias sugebėjimas suvokti sakinyje ryšį tarp veiksnio ir tarinio yra galia, išeinanti anapus visokio medžiaginio pasireiškimo (16 psl.).
Labai daug dėmesio Kuraitis kreipia į tai, kad Įrodytų, jog žmogaus savo pojūčiais patirtų dalykų supratimas yra dvasinis pasireiškimas. Nors šis supratimas yra kilęs iš medžiaginės aplinkos, tačiau jis yra žmogaus dvasios pažinimas. Dėl to Kuraitis nepalankiai pasisako prieš Viduramžių pabaigos filosofinę srovę, vadinamą nominalizmu, kuri mokė, kad žmogaus sąvokos nėra iš esmės kas nors dvasiška ir nedaug skiriasi nuo jutimų (14 psl.). Nominalizmas sąvokas padarė beveik bereikšmes, ir tuo sąvokų bereikšmingumu iki šiai dienai yra persiėmę daugelis filosofų. Nominalizmo sąvokų nuvertinimas ar nublukinimas neigiamai pasireiškė naujųjų amžių krikščionijoje ir joje reiškiasi iki šiai dienai.
Turint galvoje Kuraičio žmogaus sugebėjimą pasigaminti dvasines sąvokas iš savo prigimties, tenka pasakyti, kad šis žmogus yra labai kūrybingas, palyginus jį su Platono žmogumi. Platono žmogus savo pagrindines dvasines sąvokas ir pirmuosius būties dėsnius turi kaip atsineštinį lobį iš ankstesnės savo būklės, kai žmogaus siela dar nebuvo sujungta su kūnu. Pasak Platono, žmogaus siela, kai ji buvo dar be kūno, turėjo apsčiai dvasinio pažinimo, bet daug jo prarado, būdama sujungta su kūnu. Tik šis tas dvasingo žmogui liko iš anos būsenos, būtent: sąvokos, prieštaravimo dėsnis ir kt.
O Kuraičio žmogus šiuos dėsnius pats pasigamina iš matomojo pasaulio abstrakcijos būdu. Dėl to Kuraičio žmogų tenka laikyti savaimingesniu ir nepriklausomesniu nuo bet ko iš šalies. Jis turi savyje galių pasigaminti tas vertybes, kurių daugelis filosofų neranda galimybės suteikti žmogui kitu būdu, o tik kildinant jas iš antgamtinio pasaulio vienokiu ar kitokiu būdu. Kuraitis manė, kad "atskiri žmonės veikia žmogiškai, t.y. turi žmogišką prigimtį, o ne tik yra idėjų pasauly egzistuojančios prigimties pasireiškimai” (22 psl.).
Taigi individas Kuraičio galvosenoje yra geriau pagrįstas, negu Platono ar kitų idealistų. Dėl to kaltinimas tomizmui, kad jis nerespektuoja individualios žmogaus prigimties, tikrai negali būti mestas Kuraičiui.
Žmogaus protas turi galią pojūčių pristatytoje medžiagoje pamatyti daugiau, negu tai gali padaryti patys pojūčiai (13 psl.). Šios galios dėka žmogaus protas pažįsta daiktų prigimtį. Ir tai reikia laikyti pačiu dvasingiausiu dalyku žmoguje. Ne kokių dvasinių keistenybių vaikymasis yra pats dvasingiausias žmogaus pasireiškimas. Žmogaus sugebėjimas atskirti buvimą nuo nebuvimo yra gilesnė dvasingumo apraiška, negu nieku nepagrįsta mistika. Jeigu šios galios žmogus neturėtų, tai jis pats sau pasidarytų ne realybe, o tik įvairių jutimų rinkiniu (12 psl.). Dėl tokios galvosenos marksizmas individualų žmogų laiko tik medžiagos abstrakcija, ištraukta iš jos vienam kitam uždaviniui atlikti. Tai atlikęs, žmogus vėl paneriamas į medžiagą.
Toledo. El Greco namas ir sodelis.
Iš tikrųjų mes turime labiau vertinti sveiką žmogišką dvasingumą ir skirti jį nuo stebuklingumo. Net toks teologas kaip baronas F. von Huegel, kuris ne kartą yra labiau platoniškos galvosenos sekėjas, atkreipia dėmesį į tai, kad antgamtiškumas tai ne tas pat, kas stebuklingumas. Malda, meilė ir pamaldumas krikščioniška prasme yra savo esme ne stebuklingumas, nors yra antgamtinis dalykas (Essays and Addresses on the Philosophy of Religion. Westport, Conn., Greenwood Press, 1974, 279 psl.).
Žinoma, tai nereiškia, kad mes nepripažintume Dievui galios daryti stebuklus, tačiau sveikos filosofijos uždavinys yra suvokti ir patį žmogų, ne tik kaip įspūdžių ryšulį, bet ir kaip dvasinę būtybę. Ir į tokius žmogaus pasireiškimus, kaip pagrindinių būties dėsnių suvokimas, verta žiūrėti kaip į pačią reikšmingiausią žmogaus dvasingumo dalį.
12. KURAIČIO PAŽANGOS MOKSLAS
Kalbėdami apie Kuraičio filosofavimo variklį, pastebėjome, kad juo yra tikrumo ieškojimas žmogaus pažinimui. Taip pat atkreipėme dėmesį, kad tai nereikia suprasti taip, kad, pabrėždamas tiesos tvirtumą, Kuraitis būtų priešingas pažangai. Jis yra pažangos šalininkas ne tik moksluose, bet ir filosofijoje. Pažangai jis yra suradęs labai tvirtą pagrindą, nuosekliai laikydamasis savo filosofinės galvosenos. Tai jis yra tarp kitų dalykų išreiškęs savo įvadinėje paskaitoje Lietuvos universitete 1922 m. Balandžio 8 d. Ta paskaita yra išspausdinta tais pačiais metais "Logos” žurnale, 156-163 psl., vardu "Šių dienų gnoseologijos padėtis ir svarbesnieji joje orientacijos punktai”.
Žmogaus pažinimo pažangos pagrindais, pagal Kuraičio galvoseną, galima laikyti du dalykus. Visų pirma tuo pagrindu yra pagrindinis šios filosofijos duomuo, būtent, kad žmogaus pažinimas remiasi jo išorine patirtimi. Ir kadangi niekas negali sakyti tobulai pažįstąs pasaulį, tai vis nauji pažinimai gali būti pažanga, nes jie bus nauja tiesa. Tos filosofinės kryptys, kurios tariasi gavusios savo pažinimo principus iš ankstesnės dvasinės būsenos arba iš prigimimo, kaip užbaigtą duomenį, jokios kaitos savo pažinime negali išgyventi. Šituo priekaištu Kuraitis kritikuoja tokias filosofines galvosenas, kaip Rikerto ir Veberio, kurie sako, kad pažinimo formos žmogui yra suteiktos nuo amžių, nes čia nieko naujo negali atsirasti.
Kuraičio filosofijos požiūriu, gyvenamoji tikrovė nėra lengvai žmogaus pažinimo išsemiama. "Ne viskas, kas egzistuoja, yra visada (žmogaus) sąmonėje” (159 psl.). Jeigu "viskas, kas yra, būtų mums žinoma, tai nieko naujo sužinoti negalėtume” (160 psl.). Iš šių pasisakymų galima pastebėti, kad pažinimas Kuraičiui turi tekantį arba dinaminį pobūdį. Kitaip sakant, žmogaus pažinimo pažanga yra būdinga ir savaime suprantamas žmogaus pažinimo bruožas.
Tiesa, Kuraitis teigia, kad patys pažinimo principai ir ontologinės tiesos, pavyzdžiui, kad dalis mažesnė už visumą arba kad apie tą patį dalyką tuo pačiu požiūriu negalima sakyti taip ir ne, nesikeičia. Tuos dėsnius žmogaus dvasia išskaito iš pojūčių medžiagos, tačiau šių principų pritaikymas konkrečioms žmonių gyvenimo problemoms gali keistis.
Kitas pažangos pagrindas, kurį galime atrasti Kuraičio filosofijoje, yra faktas, kad į mūsų pažinimą paprastai prisimaišo klaidų. Dėl to žmogui nuolat tenka jų saugotis ir, jas savo pažinime atradus, jų atsisakyti. Tai yra žmogiška realybė, kuri sudaro pagrindą ir net būtinybę pažangai.
Kuraitis, nepaisant to, kad pagrindines pažinimo sąvokas kildina iš jo paties pažinimo, yra įsisąmoninęs, kad tiek pojūčių, tiek proto pažinimas gali būti klaidingas (160 psl.). "Pagaliau ne viskas, ką mes turime sąmonėje, sutinka su tiesa; gali būti čia ir klaidų; reikėtų tad pirma patikrinti, kokį sąmonės liudijimą laikyti atitinkančiu tiesą, o kokį ne..(160 psl.).
Pagal Kuraičio mokslą, pažinimo realybė yra siauresnė negu buvimo realybė. Ir tai sudaro pagrindą žmogaus pažinimo pažangai. "Juk ne viskas, kas egzistuoja, įvyksta, turi būti žmogaus pažinta, turi būti pažinimui imanentinga. Jeigu viskas būtų tik pažinimas, tai nieko nauja niekas negalėtų pažinti” (160 psl.). Ar šitas galvojimas nėra stiprus pagrindas toli siekiančiai žmogaus pažinimo pažangai?
Kuraitis, būdamas gnoseologas, yra realus kasdieninis žmogus. Jis yra toks žmogus, kuris šalia filosofinių rūpesčių turi ir gyvenimiškų problemų. Ir, jo supratimu, tai neturi būti praleidžiama iš akių. "Gnoseologijos svarstymas gali eiti tik realaus gyvenimo kontekste” (161 psl.). Gnoseologinių studijų rezultatas turėtų būti toks, kad "realiam žmogui bus galima žiūrėti (į tuos rezultatus) rimtai ir savo gyvenime jų paisyti” (161 p.).
Kuraitis įsakmiai primena filosofui, dirbančiam su bendrinėmis sąvokomis, neužmiršti tų konkrečių aplinkybių, iš kurių kilo filosofiniai klausimai (158 ir 162 psl.).
Filosofinių ir gnoseologinių svarstybų pažangą Kuraitis supranta ne taip, kad būtų paneigiami pagrindiniai būties principai. Tačiau iš to, kad tie būties principai nėra iškritę iš dangaus ir kad jų supratimas yra kilęs iš konkretaus žmogaus, susidaro reali galimybė filosofinių svarstymų pažangai. Tą pažangą paskutiniais laikais ypač skatino nauji mokslų atradimai. Kuraitis daro priekaištą aristotelininkams ir tomistams, kad jie, nekreipdami dėmesio į naujus mokslo atradimus ir jų teorijų pasikeitimus, yra nususinę filosofiją. Jis net šitaip rašo: "Yra, tiesa, šiais laikais nemažai aristotelininkų bei tomistų, kurie tik praeitimi gyvena, nepaisydami šiems laikams aktualių klausimų, keblumų; bet dėl to kalti ne aristotelizmo principai, tik jų pačių surambėjusi, sustingusi dvasia” (161 psl., 3 išnaša).
Principų pritaikymas yra taip pat rimta filosofinė problema. Ne be pagrindo Kuraitis skatina neužmiršti konkretaus gyvenimo, iš kurio filosofinės problemos kyla. Nebuvimas ryšio tarp filosofijos ir gyvenimo yra reali problema. Šiandien galima sutikti asmenų, gavusių akademinį laipsnį iš tomistinės filosofijos, kurie nežino, ką su šia galvosena veikti. Kai gyvenime jiems iškyla problemos, jie ne tik nesikreipia į šią galvoseną, bet iš viso nemano, kad ji galėtų turėti kokios nors gyvenimiškos reikšmės.
Kuraitis, nors kietai kritikuoja įvairias modernias filosofines sistemas, tačiau aiškiai pasisako, kad jos gali pasitarnauti ryšiui su gyvenimu išlaikyti. Tos modernios filosofijos kai kuriais šalutiniais klausimais gali būti teisingos (162 psl., 2 išnaša).