Gerbiamas Kunige Redaktoriau,
Labai atsiprašau T. Anicetą Tamošaitį, kad aš jį supykinau savo tokiu laišku (1982 m. gruodžio mėn. nr., 371 psl.). Aš to nenorėjau, man tik rūpėjo rimtai iškelti klausimą ir gauti rimtą atsakymą, kad galėčiau pasimokyti pats ir kiti, kurie jį skaitys. Piktumu, žinoma, nieko negalima įrodyti. Kadangi mes savo tikėjimą labai mažai pažįstame, tai aš, nors ir pašlakstytas degutu, vis tiek norėčiau tęsti tą pačią temą.
Kalbant apie Kristaus gundymą (Mt 4,1-11), reikia atsiminti, kad Kristus turėjo žmogišką prigimtį: jautė alkį, nuovargį, kančią ir turėjo visus kitus jausmus bei pagundas, kokias turi kiekvienas žmogus. Po 40 dienų pasninkavimo dykumoje Kristus buvo alkanas ir pavargęs. Kristus pajuto pagundą, kaip ir kiekvienas žmogus, būdamas tokiose aplinkybėse, būtų pajutęs — sulaužyti nusistatymą ir pasinaudoti pasaulio siūlomomis gėrybėmis: duona, turtais, garbe, valdžia. Bet Kristus pagundai nepasidavė, pasiliko tvirtas ir ištikimas savo pašaukimui. Tai yra tokia šio pamokymo moralinė pusė — taip turi elgtis kiekvienas Kristaus išpažinėjas. Bet teologai interpretavo šį įvykį kiek kitaip, būtent jie išryškino velnio galybę, pajėgiančią gundyti net patį Atpirkėją, tarsi tai būtų neįprastas įvykis.
Toliau gerb. oponentas pateikė tokią tezę: “mūsų tėvynėje yra žmonių, kovojančių prieš Dievą. Jie yra gyvos, asmeninės būtybės ir prieš Dievą kovoti pajėgia. Bet Dievo visagalybė ir absoliutumas nesugriūva”.
Nei šiame, nei kitame pasaulyje Dievas nekovoja su nieku, ir niekas negali kovoti su Dievu. Tokios kovos iš viso negali būti, yra tik kova tarp žmonių dėl Dievo. Jei Dievas vienu žodžiu galėjo sukurti pasaulį, tai jis vienu žodžiu galėtų sunaikinti ir savo priešus.
Ir toliau aš jau nesuprantu, apie kokius Dievo žodžių išprievartavimus mano gerbiamasis oponentas kalba. Kaip galima išprievartauti žodžius? Bet štai jis rašo: “O pradinės Šv. Rašto knygos pranešimas apie žmogaus puolimą ir to puolimo priežastį jo (t.y. mano) jau neslepiamai išprievartautas, kai sako, jog nuodėmė atėjo ne šėtono pastangomis”.
Pažiūrėkime į rojaus dramą, ką sako Pradžios knygą apie Ievos gundymą. Žaltys tarė moteriškei: “Visai judu nemirsite, nes Dievas žino, kad tą dieną, kurioje judu iš jo valgysite, atsidarys jūsų akys, ir būsite kaip dievai, ir žinosite, kas gera ir kas pikta”. Moteriškė paklausė žalčio, pati valgė ir Adomui davė. Šioje rojaus istorijoje neminima jokia piktoji dvasia, joks šėtonas — nei ženklo, nei vardo nėra, kad jis ten galėjo būti. Tik vėlesnėse teologų interpretacijose randame, kad šėtonas buvęs pasivertęs į žaltį. Visais atvejais žaltys yra simbolis — simbolis piktosios dvasios, kaip jis iki šiol yra suprantamas, arba simbolis gamtinio gyvastingumo, vitalizmo, kuris anais laikais dar negalėjo būti suprastas. Kad pastaroji hipotezė yra arčiau tiesos, rodo Dievo prakeikimo ištarmė žalčiui: “Aš padarysiu nedraugystę tarp tavęs ir moteriškės, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių” (Pradžios 3,15). Tokios ištarmės Dievas nebūtų galėjęs ištarti šėtonui, nes šėtonas neturi savo palikuonių, taigi pasakyta ištarmė žalčiui labai tinka kaip simboliui, vaizduojančiam gamtinį vitalizmą. Juk jeigu nuodėmė būtų atėjusi per šėtoną, tai šėtonas ir būtų buvęs nubaustas, o ne žmogus.
Gamtinis žmogaus iškrypimas prasidėjo su pirmąja nuodėme, su nepaklusnumu Dievo įsakymui. Tas iškrypimas, kurį galima pavadinti septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis, atsirado žmoguje dėl praradimo Dievo malonės. Sumažėjus Dievo malonei, atsirado neproporcingai dideli ir nepasotinami vitaliniai geismai: seksas, turtų, garbės, valdžios gobšumas, neapykantos bei keršto emocijos. Visa tai išaugo iki šėtonizmo, taigi iki mirtinos bausmės reikalaujančio teisingumo. Taip žmogus, nupuolęs iki šėtonizmo, neprarado vilties nei galimybės sugrįžti pas savo Tėvą. Šioji kelionė į prarastus savo Tėvo namus yra žmogaus gyvenimo prasmė. Čia apsireiškia Kristaus atpirkimo misijos ir išganymo prasmė.
Rojaus istorija yra apreikšta tobulai, nors ji sudėtinga, bet tikra ir logiška, iš jos galime suprasti Dievo planą ir žmogaus gyvenimo prasmę.
Nesileisdamas giliau į blogio sklaidos kilmę ir jo reikšmę išganymui, noriu užbaigti šį pokalbį vienu trumpu Kristaus pamokymu, iš kur ateina blogis. “Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina”, sako Kristus. Tai blogos mintys ir intencijos, kurios kyla iš širdies gelmių, o tai yra: “pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas” (Mk 7,20-23).
Kaip matome, visos šios blogybės yra mūsų kūne, kyla iš širdies gelmių kaip pagundos, kurias reikia pačiam žmogui tramdyti, o ne velnią nuo akių ir ausų vaikyti, velnias yra pagonybės išsigalvotas ir patekęs į krikščionybę.
Dar kartą atsiprašau T. Tamošaitį už supykinimą. Mat krikščionybėje dar yra daug pagonybės. Kuo greičiau nuo jos apsivalysime, tuo greičiau sulauksime Dievo karalystės.
Tad iki kitos progos, jeigu dar man neprikabinsite ragų ir uodegos.
Su pagarba A. Mauragis
Redakcijos prierašas. Įdomūs šie p. A. Mauragio išvedžiojimai, bet ne visai aišku, ką jis tiki ir ko netiki. Labai aišku, kad jis tvirtai tiki, jog yra Dievas; netiki, kad yra piktųjų dvasių — velnių, nors mini šėtoną ir šėtonizmą. Bet kaip su angelais? Šv. Rašte dažnai minimi ir angelai, ir velniai, kurie yra nusidėję angelai. Užteks kad ir šios citatos iš šv. Petro II laiško (2,4): “Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pragaro bedugnes, kur laiko juos teismui”.
Visais„ laikais krikščionys tikėjo, kad yra ir angelų, ir velnių, bet taip pat visais laikais buvo ir tokių, kurie netikėjo. Jau pačioje krikščionybės pradžioje sadukėjai ir Epikūro sekėjai neigė angelų (žinoma, ir velnių) buvimą. Mūsų laikais juos neigia racionalistai ir kai kurios liberalios protestantų sektos. Jie aiškina, kad Šv. Rašte minimus angelus reikia suprasti kaip Dievo įkvėpimus arba ypatingus Dievo pasiuntinius — žmones. Bet Bažnyčios susirinkimai, Bažnyčios tėvai ir teologai kitaip kalba.
Žinoma, dažnai mes velniui duodame per daug “kredito”, norėdami patys pasiteisinti, savo ar kitų kaltę vis jam suversdami.