(Atsiminimai ir įvadas į jo mąstymą)
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
13. JAUSMO VAIDMUO RELIGINIAME GYVENIME
Turint prieš akis labai dalykinę Kuraičio galvoseną, yra įdomu pažvelgti, kaip jis supranta jausmo vaidmenį religiniame gyvenime.
Jausmo vaidmenį religijoje svarstyti Kuraitį paskatino Steigiamajame Seime diskutuotas mokyklų klausimas. Matyt, kas nors ten gynė jausmo religiją. Kuraitis tada parašė straipsnį "Jausmo religija” (Logos, 1921 m., 41-48 psl.). Šiame straipsnyje jis kritikuoja jausmo religiją tokią, kokią buvo iškėlęs Šleiermacheris. Mums šiandien, bent katalikiškoje visuomenėje, radikalios formos jausmo religija nekyla. Tačiau Šleiermacheris turi didelės įtakos protestantų sluoksniuose, o iš jų tos idėjos pasiekia ir katalikiškąją visuomenę, ypač dabar, mums gyvenant protestantiško dvasingumo aplinkoje. Radikaliu religiniu jausmingumu čia suprantama tokia religija, kuri remiasi vien asmens vidiniu išgyvenimu, o iš šalies ateinančiai religinei tiesai, arba krikščioniškajai dogmai, reikšmės nepripažįsta. Mūsų visuomenei religinio jausmo klausimas kyla švelnesne forma, būtent: kaip mes išgyvename savo religiją ir kiek tas išgyvenimas turi objektyvios vertės.
Kuraitis, žinoma, nenori paneigti jausmo vaidmens religijoje. Tai jis pripažįsta pačiu pirmuoju sakiniu savo straipsnyje (41 psl.), tačiau jis atsisako į religiją žiūrėti kaip į tokį reiškinį, kuris kyla tik iš atskiro žmogaus sielos gelmių (41 psl.). Kuraičiui religija yra toks žmogaus įsitikinimas, kuris yra atremtas tiesos pagrindu. Tą tiesos tikrumą jam suteikia "religinės pažiūros, vadinamos dogmomis” (47 psl.). Savo religinį tikrumą katalikas pasiekia "neklaidingos Bažnyčios pagalba” (47 psl.).
Šia proga prisiminkime, kad Kuraitis filosofinio pažinimo srityje nesitenkina nieku kitu, iki neprieina vadinamojo nemokslinio pažinimo, kuriuo jis remia visą savo filosofiją. Religinėje srityje jam tą tiesos tvirtumą sudaro ne kas kita, kaip paprastas Bažnyčios mokymas.
Kitokios atramos savo tikėjimui Kuraitis neieško. Jis neina nei į Šv. Rašto studijas, kas šiandien daugeliui yra labai pamėgta religinio ieškojimo sritis, taip pat nesileidžia nei į filosofinį klausimą, ar ir kaip Dievo apreiškimas žmonijai yra galimas. Tai yra taip pat daugelį religininkų viliojanti sritis. Į tai atsakyme jis randa savo pažinimo studijose, pripažindamas žmogui galimybę pažinti tiesą, esančią anapus žmogaus. Kuraitis Bažnyčios mokymą laiko panašiai neklaidingu dalyku, kaip pirminius žmogaus pažinimo principus.
Savo religijos supratimą Kuraitis išreiškia šiuo sakiniu, į kurį galima žiūrėti, kaip į jo religijos aptarimą: religija "tai svarbiausias prievoles uždedąs žmogui dalykas, užduodąs visam žmogaus gyvenimui savotiškų svarbių rūpesčių, nurodąs rimčiausioms jo pastangoms tikslus ir uždavinius” (47 psl.).
Ši religijos aptartis yra verta paanalizuoti. Ji nėra šabloniškas pakartojimas kurios nors plačiai žinomos religijos aptarties, bet yra būdingas Kuraičiui religijos supratimas. Jau tik žvilgsnis į šios aptarties žodyną iškelia jos originalumą: rūpesčiai, rimčiausios pastangos, viso gyvenimo tikslai ir uždaviniai.Šie žodžiai pasako, kad religinis gyvenimas Kuraičiui yra labai realus ir gyvenimiškai konkretus dalykas. Jis yra glaudžiai susijęs su žmogaus veikimu, tad ir su jo dorove.
Kuraitis labai aiškiai skiria religiją nuo meniškų žmogaus išgyvenimų. "Religijoje jaučiama sąryšis su gyva realybe”, 9 mene yra tik tos realybės vaizdas "ir tai dažnai tik galimos realybės, bet ne egzistuojančios” (46 psl.). Didelį skirtumą Kuraitis mato tarp tragedijos scenoje ir realiame gyvenime. Ir šia proga pasisako, kaip jis supranta religinius jausmus: "Religinio gyvenimo jausmai, tai ne žaislas, bet laikomi, kaip rimtas gyvenimo turinys, su kuriuo žaisti būtų nesąmonė ir nedora” (46 psl.).
Tai pareiškęs, jis priduria, kad menas ir tam tikras estetinių jausmų nustatymas gali padėti religinio gyvenimo pažangai. Bet tai tik pagalbinis religiniam gyvenimui dalykas, ir ne tas pat, kas religija” (46 psl.).
Verta atkreipti dėmesį, kad Kuraitis savo religijos aptartyje apsieina be tokių mūsų laikais populiarių sąvokų, kaip Dievo malonė, Dievo ir artimo meilėir kt. Tai nereiškia, kad šiomis sąvokomis reiškiamų vertybių jis nevertintų, tačiau tai reiškia, kad ryškiausias kuraitiškos religijos sampratos bruožas yra žmogaus viso gyvenimo rūpestis, jo pagrindiniai tikslai ir uždaviniai. Didelis gyvenimiškas realizmas ir žvilgsnis iš žmogaus požiūrio skamba šioje krikščioniškumo aptartyje.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad religiją Kuraitis pavadina "dalyku”, o ne pažinimu, ko iš tokio filosofo būtų galima tikėtis, nes jis didelį dėmesį kreipia į pažinimą. Tačiau ir čia pasirodo jo ištikimybė savo filosofijos linijai, pagal kurią būtis yra pagrindinesnis dalykas už pažinimą. Tačiau tai nereiškia, kad pažinimo ir tiesos rūpesčio religiniame gyvenime Kuraitis neturėtų. Jis net sako, kad "žmogui ir religinėje srityje pirmiausia turi rūpėti jo įsitikinimų vertė tiesos atžvilgiu” (47 psl.).
Čia reikia sustoti prie Kuraičio panaudoto žodžio "įsitikinimai”.. Šis žodis nėra populiarus jo gnoseologijoje. Ten jis įsitikinimus atmeta objektyvaus, iš aplinkos ateinančio pažinimo naudai. Tačiau religijoje jis jau neapsieina be žodžio įsitikinimai. Mat religijoje yra tokios tiesos, kuriose asmens vaidmuo yra didesnis negu kituose pažinimuose.
Niekada negalima pamiršti Kuraičio mokslo, kad "vien jausmas negali būti religijos esmė” (47 psl.). Tos pačios tiesos tvirtumo, kurio jis ieško filosofijoje, ieško ir religijoje. "Religinis pažinimas negali būti neaiškus, abejotinos vertės, bet turi būti aiškus ir su pilnu įsitikinimu į jo tiesą, kuri turi būti tikima. Kitaip negali būti religinio gyvenimo mąstančiame žmoguje” (47 psl.).
Iš šio pasisakymo galėtume išvesti, kad mąstantis žmogus su netvirtais religiniais įsitikinimais nebus laikomas tikinčiu žmogumi. Ir toliau, grįždamas prie to į religijos reikalą įsitikinimo žodžio, Kuraitis sako: "Jeigu tas įsitikinimas nebūtų remiamas ant tiesos pagrindo, tai.. . (religinėje srityje) protingas įsitikinimas būtų žmogui negalimas” (47 psl.).
Kuraitis atstovauja tokiems religininkams, kurie religinio jausmo negali suprasti kitaip, kaip tik ryšium su religinėmis sąvokomis. O tokių asmenų, pasak jo, galima sutikti "net nepaprastu šventumu pasižyminčiuose žmonėse” (45 psl.).
14. BŪTIES MOKSLO SVARBA
Jau esame atkreipę dėmesį į tai, kad Kuraičiui pažinimo mokslas nėra toks pagrindinis, kaip buvimo mokslas arba ontologija. Tai yra pagrindinis filosofijos mokslas, kuris yra nepaprastas savo paprastumu. Tačiau Kuraitis žino, kad šiandien šis mokslas neturi pagarbos. Jis net mokslu nelaikomas arba laikomas tik kažkokiu svaičiojimu. Tačiau Kuraičiui tai yra pats įdomiausias mokslas. Jis tik nusiskundžia, kad daugumoje filosofijos vadovėlių šis mokslas pateikiamas per daug atitrauktu būdu nuo gyvenamos tikrovės (plg. "Pagrindiniai orientacijos punktai ontologijoj”, Logos, 1927 m., 101 psl.).
Norint geriau suprasti, ką reiškia Kuraičiui būties mokslas, reikia pastebėti, kaip jis giria Tomą Akvinietį už tai, kad jis turėjo drąsos atskirti filosofiją nuo teologijos ir tokiu būdu sudarė galimybę būties mokslui atsistoti ant tvirtų pagrindų. Tvirti būties mokslo pagrindai sudaro atramą tiek pažinimo mokslui, tiek eksperimentiniams mokslams, tiek pagaliau etikos mokslui (101 psl.).
Būties mokslo objektas yra visokia būtis: ne tik ta, kuri yra, bet ir ta, kuri gali būti. Šios srities objektas yra ne tik medis ar akmuo, bet ir bet kuris daiktas ir žmogus, ir Dievas. Jo objektas yra ir žmogaus minties kūrinys. Viskas, kas yra ne niekas, yra šio mokslo objektas. Tarp šių visų būčių yra didelis skirtumas, tačiau jos visos turi bendra tai, kad jos yra. Būties mokslo uždavinys yra pastebėti bendruosius buvimo dėsnius. Tų dėsnių nereikia įrodinėti; užtenka juos pastebėti. Jie yra savaime aiškūs (100 psl.).
Iš to kyla pagrindinės ontologinės arba buvimo ypatybės: būtis yra savaip gera, ji yra viena, ji yra teisinga, t.y. ne klaidinančiu būdu save reprezentuojanti. Iš to kyla ir pagrindiniai ontologijos dėsniai, pavyzdžiui, kad tas pat tuo pačiu atžvilgiu negali būti ir nebūti.
Tokios, trumpai sakant, yra sąvokos ir dėsniai, apie kuriuos sukasi pagrindinis filosofijos mokslas. Daug kam tai gali atrodyti kaip dalykai, išsprūstą pro pirštus savo bendrybėmis, tačiau Kuraičiui tai yra pats įdomusis mokslas, turįs net praktiškos reikšmės. Sis mokslas yra toks tvirtas, kad sudaro pagrindą kitiems mokslams. Kuraičiui pirminė filosofija yra ta žmogiškos dvasios tvirtuma, kuri yra bendra mąstymo bazė visiems žmonėms. Dėl to Kuraitis nėra šalininkas tų, kurie nori kalbėti apie atskirą krikščionišką filosofiją. (Kitaip mano kitas tomistas Maritain, sakydamas, kad yra krikščioniškoji filosofija).
Viena pagrindinių būties mokslo įžvalgų, padaryta Aristotelio ir pasisavinta Tomo Akviniečio, sako, kad kiekviena būtis, išskiriant Dievą, turi savyje kažką nekintama, bet šalia to turi galimybę keistis, prisiimdama į save kitus dalykus pagal savo sugebėjimą. Taip žmogaus protas turi galimybę pažinti; augalas ir gyvulys turi galimybę augti. Tai yra plačiai žinomas akto ir potencijos dėsnis arba, suprantamiau išsireiškiant, esminio buvimo ir jam būdingos galimybės dėsnis.
Šį dėsnį Kuraitis labai vertina, nors daugelis filosofų šiandien prie jo vertės supratimo neprieina. Kad būtų paprasčiau, šį dėsnį vadinsime tobulėjimo dėsniu, nes, pagal jį, kiekviena būtis, išskiriant Dievą, turi galimybę patobulėti. Vienos būtys tos galimybės turi daugiau, kitos mažiau. Esminio buvimo ir galimybių dėka, pasak Kuraičio, galima suprasti, kur yra kiekvieno "daikto idealas, o kame neužbaigto daikto vystymosi stadijos; kame idealūs prigimties reikalavimai, o kame faktini, kartais labai įvairių kliūčių iškreipti daikto prigimties savo ypatybėse pasireiškimai” (105 psl.).
Ta proga Kuraitis pasisako prieš natūralizmą, individualizmą ir liberalizmą. Tai, pasak jo, yra klaidingi daiktų prigimties supratimai, nes įsižiūrima tik į kai kurias daiktų ypatybes, o ne į būtybių pagrindines ypatybes ir dėsnius” (105 psl.).
15. MOKYTO IR TOBULO ŽMOGAUS PRIPAŽINIMAS
Akto ir potencijos įžvalga, kuri daugeliui filosofijos studijuotojų pasiliko negyva raidė, Kuraičiui yra priemonė spręsti įvairius gyvenimiškus klausimus. Taip, pavyzdžiui, šis dėsnis pagelbsti išspręsti šiandien iškilusią aktualią problemą apie tiksliųjų mokslų ir filosofijos skirtumus. "Tik suprantant, kad daiktai susideda iš akto ir potencijos, kad juose yra nesimainoma substancija, drauge su besimainančiomis savo sprendimų kokybėje ir kiekybėje ypatybėmis, galima išaiškinti, kad apie tuos pačius realius daiktus gali būti mokslų, daug kame kitokius metodus pažinime vartojančių ir turinčių skirtingą savo rezultatų griežtumo bei pastovumo charakterį, o betgi turinčių tarp savęs esminių, objektyvių ryšių” (102 psl.).
Šis dėsnis sudaro galimybę įvairiems mokslams ir filosofijai atskirais metodais gilintis į savo tyrinėjamus objektus, nelaukiant greitu keliu vieningų rezultatų. Daiktų prigimtis yra turtingesnė, negu vienu metodu būtų galima tikėtis ją apvaldyti. Antra vertus, žmogaus protas taip pat yra aktuali galimybė. Jis nėra sąlygojamas jokių įgimtų dėsnių ir jo tobulėjimo galimybėms, pagal šią filosofiją, nėra ko užbrėžti jo veiklą siaurinančių ribų.
Pagal tą patį esmės ir tobulėjimo galimybių principą, Kuraitis mąsto apie žmogų ir jo laisvę. Tas principas skatina jį padaryti šiais laikais nelauktą išvadą, kad žmogaus laisvės galią reikia taip pat tobulinti, taip ją lavinant, kaip ir žmogaus protą. "Laisvės galią reikia lavinti, auklėti, kad negalima supanuoti pas visus lygiai gerai išauklėtą valią, kad laisvę nereikia suprasti, kaip kokios fizinės jėgos atpalaidavimą” (100 psl.). Ta proga Kuraitis nukala ir naują žodį įlaisvinti. Jis sako: "Svarbiau žmogui stengtis, kaip įlaisvinti savo sielą, kad jai būtų prieinamos kilnesnės vertybės, kad jai čia kliūčių nedarytų aistros, geiduliai, prietarai” (100 psl.).
Žmogaus esmės ir jo galimybių supratimas įgalina Kuraitį daryti didelį skirtumą tarp žmonių. "Klaidingas yra sociologijoj natūralizmo supratimas, kuris neišlavintų, neišauklėtų žmogaus prigimties ypatybių stovį laiko prigimties reikalavimų pavyzdžiu” (101 psl.). Taip elgtis, pasak Kuraičio, būty neskirti medžio diego nuo užaugusio medžio. Jis nesutinka žmogaus pavyzdžiu laikyti "neišlavintos, neišauklėtos žmogaus prigimties pasireiškimų ir bet kokių dažnai pasitaikančių žiaurumų, neteisingumu paremtų sugyvenimo santykių” (101 psl.).
Šiuose pasisakymuose sutinkame Kuraičio žmogaus sampratą, kuri yra tobulo žmogaus samprata. Čia galime įžvelgti šaknį to politinio sąjūdžio, kuris nepriklausomoje Lietuvoje susikūrė mokslus einančioje visuomenėje. Tai buvo sąjūdis už išsimokslinusį, veiklų žmogų. Čia galima pastebėti dvasinį ryšį tarp Kuraičio ir Šalkauskio, kuris savo pedagogikoje auklėjo vadovaujantį žmogų.
Gal netyčia Kuraičiui išsprūdo sudėjimas greta nemokyto ir neišauklėto bei neteisingo žmogaus, neatitinkančio žmogaus idealo. Tačiau ir mažas žmogus ne būtinai turi būti neteisingas. Ir, pagal akto ir potencijos dėsnį, jis taip pat turi savo esminį gerumą. Čia yra proga pastebėti, kad kiekviena mąstymo kryptis turi ir savo pavojus. Didelis žmogus gali pasidaryti nesiskaitantis su kitu žmogumi. Tai yra pavojus, kuris lydi visas geras kultūras ir visuomenes.
Didelis žmogus turi skaitytis su savo veiklos ribomis ir pripažinti laisvę reikštis ir tokiam žmogui, kuris nėra išsilavinęs iki aukšto lygio. Dėl to Katalikų Bažnyčia, gerbdama žmogų ir jo teises, išėjo ginti darbininko Leono XIII enciklika. Leonas XIII tai padarė, vadovaudamasis ta pačia tomistine galvosena, kurios laikėsi ir Kuraitis. Dar toliau netobulo žmogaus vertinimo kryptimi nuėjo II Vatikano susirinkimas, garantuodamas laisvą apsisprendimą žmogui, kuris nėra pasiekęs krikščioniško tikėjimo lygio. Yra nemaža rizika pripažinti laisvę netobulam žmogui. Tad ir II Vatikano susirinkimo tėvai dėl to nemažai diskutavo. Bet taip pat yra nemažas pavojus suvokti žmogų tik esantį savo galių išvystymo aukštumoje. Pasilikus vien prie tobulo žmogaus sampratos, reikštų visuomeniniame gyvenime nepripažinti jam opozicijos. (Plg. Bonhoeffer, The Cost of Discipleship, Mac-miller Publ. Co. Inc., 1961 m., 207 psl.).
16. NEPAGRĮSTŲ FILOSOFIJŲ VERTĖ
Kuraitis nėra atlaidus jokiai savęs nepateisinančiai filosofijai. Kiekvienu atveju jis reikalauja, kad filosofas pagrįstų savo išeities tašką. Tačiau jis vertina net ir tas nepilnas filosofijas, nes jos duoda progą kelti įvairiems filosofiniams klausimams. Tai jis pasako savo straipsnyje "Gnoseologijos pažangos klausimu” (Logos, 1930 m., 71-77 psl.).
Į moderniųjų filosofijų studijavimą jis žiūri kaip į filosofinės pažangos progą. Neteikdamas jokių privilegijų savęs pilnai nepateisinančioms filosofijoms, vis dėlto jis kviečia į jas žiūrėti "kaip į paklausimą ar paklausimų eilę, užduotų sisteminio nusistatymo atstovams” (74 psl.). Šių filosofijų negalima dėti savo pasaulėžiūros pagrindan. Jos "negali sudaryti pagrindo filosofijos sistemai ar filosofijos sistemos daliai” (74 psl.). Bet iš to "visai neseka, kad galima būtų dėl to jau ramiai sau tūnoti savo paklausime, kaip kokioje savitoje pozicijoje ir, iš jos išeinant, tvarkyti savo pažiūras į pasaulį ir gyvenimą” (75 psl.).
Šį perspėjimą Kuraitis taiko ne tik toms filosofijoms, kurios pateikia savo filosofavimo pagrindą, bet ir toms, kurios pateisinamo pagrindo neduoda. Tokioms filosofijoms užsidarymas savyje yra dar pavojingesnis. Dėl to šiandien filosofija išgyvena krizę, kad "norima užsidaryti tokių teorijų ribose, kurios pačios neturi savyje jokio tvirto pagrindo ir gali būti suprantamos tik kaip paklausimai, užduoti kitų nusistatymų atstovams” (75 psl.).
Savo filosofinės krypties atstovams Kuraitis labai įsakmiai primena reikalą domėtis įvairių filosofijų keliamais klausimais. "Ne visa čia yra gera šiais laikais ir Aristotelio, ir Tomo Akviniečio pasekėjų tarpe, kai griežtai ir skyrium jie gvildena gnoseologijos klausimus; kai tokiu būdu kategorijų kritiškam svarstymui (kategorijomis čia suprantama Kanto naudojamas sąvokų terminas, V.Bgd.) nėra vietos, tai dėl to prie moderniose gnoseologinėse sistemose svarstomų klausimų pripratusiam aristotelistų ir tomistų gnoseologija atrodo per daug sekli ir siaura” (75 psl.).
Iš šių pasisakymų turime atpažinti Kuraitį — labai savarankišką ir labai plataus masto filosofinį mąstytoją. Jis gali būti geras vadovas bet kuriam lietuviui filosofui, net tokiam, kuris nesilaikys aristotelinės linijos. Kuraičio reikalavimas filosofui rimtai imti iškylančius filosofinius klausimus liudija didelio atvirumo tiesai dvasią.
Kalbėdamas apie skepticistinę filosofiją, Kuraitis pateikia pavyzdį, kaip tomistui filosofui reikia sutikti įvairias nepagrįstas filosofijas. Visų pirma reikia atsakyti į pagrindinį klausimą, įrodant, kad yra neteisinga manyti, jog žmogus nieko iš esmės negali pažinti. Tačiau savo ruožtu skepticizmas gali būti "net didelė pagalba, susiduriant su įvairiomis filosofinėmis srovėmis. Daugelis kitų priekaištų, kitų srovių nusistatymai greit tada paaiškės savo vertėje, kai bus pervaromi per skepticizmo argumentų ugnį. Kas ugnies neišlaiko, tas, žinoma, negali rasti vietos kritiškos gnoseologijos sistemoje” (77 psl.).
Šiais žodžiais Kuraitis skatina filosofą neužsimerkti savo paties ir kito skepticizmui. Skepticizmo ugnį jis rekomenduoja filosofams kaip pažiūrų patikrinimo priemonę. Žmogus turi rūpestingai ieškoti savo pasaulėžiūrai tokio pagrindo, kuris būtų perėjęs per skepticizmo ugnį.
Kuraitis sako, kad "negalima žiūrėti į pažinimo faktus tik paviršium, bet reikia siekti jų esmės”. Iš to išplaukia išvada, kaip rimtai jis žiūri į žmogų. Jo žmogus neturi prarasti kritiškumo. Jo žmogui "reikia nenustoti dvasios laisvės bei nepriklausomybės” (77 psl.).
Kritiškumas sau ir kitiems yra kitas bruožas to paties didelio žmogaus, kurį Kuraičio galvosenoje buvome jau anksčiau sutikę.
Naujajame JAV kongrese katalikų atstovų bus daugiau kaip bet kada anksčiau: senate — 17, o atstovų rūmuose — 124; iš viso 141.