JONAS MIŠKINIS
Nors Tumas-Vaižgantas buvo kunigas, tačiau šalia grynai kunigiško darbo jis buvo rašytojas, visuomenininkas, kultūrininkas ir aktyvus tautinio atgimimo žadintojas. Jis mirė Kaune 1933 m. balandžio mėn. 23 d.
Kai Juozas Tumas atėjo į pasaulį, Lietuvoje buvo sunkūs metai: spauda uždrausta, visur siautėjo Muravjovo-koriko kazokų baudžiamieji būriai.
Gal svarbiausia Vaižganto charakteristika buvo nepaprasta kultūra ir žmoniškumas. Jis savo gyvenime buvo daug vargo matęs, užtat tapo uoliu kovotoju su visokiomis blogybėmis ir stengėsi visur skleisti gėrį. Jis gerbė kiekvieną žmogų ir juo pasitikėjo. Jeigu kam paskolindavo pinigų, tai neimdavo jokių kvitų, jokių garantijų. Jis nekrovė sau turtų, bet visiems stengėsi padėti, kas tik buvo jo pagalbos reikalingas. Daugeliui jaunuolių padėjo mokslus eiti. Jam atrodė, kad tai yra geriausias pinigo investavimas — jaunuoliai, baigę mokslus, tęs tuos darbus, kurių jis savo gyvenime nespės pabaigti.
Vaižgantas buvo labai jautrus ne tik žmonių reikalams, jis negalėjo pakęsti, kai matydavo narveliuose uždarytus paukščius. Jei galėdavo, jis atidarydavo narvelio dureles, kad paukštis galėtų išskristi į laisvę.
Jis buvo tėvynės meilės pavyzdys. "Aš myliu Lietuvą, — sakė jis, — nes tai mano tėvynė, mano gyvybė, mano džiaugsmas ir pasididžiavimas. Gerbiu jos vardą, kurį smaugėjai braukė iš žemėlapių, iš šnekamosios kalbos, iš dokumentų”. Vaižgantas rodė didelę pagarbą Lietuvos valstybės ženklui— Vyčiui. Tėvynė ir laisvė jam buvo lyg sinonimai: "Laisvė — tai siela, kuri gaivina mano tėvynę. Nėra laisvės — nėra nė tėvynės; nėra tėvynės — nebus nė laisvės. Mylėdamas Lietuvą, myliu laisvę, kurią man tegali duoti nepriklausoma šalis, mano tėvynė. Mano tėvynė reali, ji turi savo vietą pasaulyje, niekas neturi teisės jos iš tos vietos išstumti. Gali priešai ją smaugti, bet visiškai užsmaugti jos negalės, kol nebus visai tautai nukapotos galvos. Vos tik atsigniauš smaugėjo rankos, tauta žiobtelės gimtojo kvapo ir sušuks — tebesu gyva!”
Savo raštais Vaižgantas gaivino lietuvius. Jo raštų centre buvo tėvynė Lietuva. Lietuva jam buvo šventovė, be kurios neįmanomas gyvenimas geram lietuviui. Visa Lietuvos gamta su savo miškais, ežerais, upėmis ir kvepiančiomis pievomis buvo jam tikroji motina, ramintoja, užtarėja. Jis rašė, kad Šveicarijoje, Norvegijoje ir kitur aukšti kalnai savo viršūnėmis dangų siekia. Aukštyn žiūrint, galva svaigsta, žmogų sukrečia baimė, nes jie lyg žmogų pažemina, nusmelkia. O Lietuvoje yra visai kitaip. Visur čia ramu. Tą ramumą, graudžios poezijos sparnais plasnojantį, terasi tik Lietuvoje.
Lietuvybė Vaižgantui buvo ne tik pareigos, bet ir garbės dalykas. Lietuvybė jam buvo visų darbų įkvėpėja, nuotaikos kėlėja, vienybės šaltinis. Lietuvybės siekimo simboliu jam tapo Vilnius. Anot jo, kas išsižada Vilniaus, išsižada lietuvybės. Kas dėl Vilniaus suabejoja, tas įžeidžia didžių savo prabočių atminimą, tas nevykdo jų didžio testamento. "Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus jiems išsikalbėjau savo raštuose — prašom pasiskaityti, ir bus vis tiek, ar vis tebusiu, ar nebūsiu”. Vaižganto raštai nuo pradžios iki galo persunkti tyros ir kilnios tėvynės meilės.
Klausydamas savo lietuviškosios sąžinės, Vaižgantas dalyvavo ir politiniame gyvenime: seimuose, suvažiavimuose, konferencijose, būtent visur, kur tik buvo svarstomi aktualūs Lietuvos reikalai. Jis aktyviai dalyvavo Vilniaus didžiajame seime, Rusijos lietuvių seime, Stockholmo lietuvių konferencijoje, Tautos taryboje Rusijoje ir eilėje kitų politinių institucijų, dirbusių Lietuvos išlaisvinimo darbą.
Visą laiką Vaižgantas dalyvavo lietuvių spaudoje, pradedant spaudos draudimo laikais. Būdamas kunigų seminarijoje, uoliai platino draudžiamą spaudą, o nuo 1897 m. redagavo "Tėvynės sargą”, spausdinamą Mažojoje Lietuvoje.
Daug dirbdamas, "po kiekviena našta kišdamas savo petį”, kaip jis pats sako, neturėjo laiko liūdėti, buvo visuomet linksmas, mėgo juoką ir humorą. Tuo savo linksmumu ir kitus užkrėsdavo. Tikrai Tumas-Vaižgantas buvo žiburys, apšviečiantis visą aplinką. Toji šviesa dar ir šiandien, po 50 metų, sklinda iš jo paliktų raštų.