ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.
Velykos yra Kristaus prisikėlimo šventė. Kai kalbama moderniam žmogui apie Velykas, apie Kristaus prisikėlimą, reikėtų paimti pavyzdžiu moderniausią iš visų apaštalų — Tomą. Kai kiti apaštalai Tomui pranešė, kad Kristus prisikėlė iš numirusių, Tomas nenorėjo tikėti. Jono evangelijoje parašyta: "Vieno iš dvylikos — Tomo, vadinamo Dvyniu — nebuvo jų tarpe, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: Mes matėme Viešpatį! O jis jiems pasakė: Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono — netikėsiu” (Jn 20,24-25).
Tomas nori įrodymo. Jis nelaiko savęs kvailu, niekas negali jo apgauti, niekas jo "neparduos”. Šia prasme Tomas yra labai modernus, su visa modernaus žmogaus arogancija — jis reikalauja įrodymo. Bet Tomas taip pat ir kita prasme labai modernus. Jis yra suskilęs žmogus. Už arogancijos ir skeptiškumo slepiasi nemažai nusivylimo, netikrumo ir baimės.
Kai pradžioje tapo Jėzaus apaštalu, daug ko iš Jėzaus laukė. Manė, kad jie pasidarys garsūs, kad laimės kovą už tiesą prieš fariziejus ir romėnų valdžią. Vylėsi, kad ilgainiui užkariaus visų žydų pasitikėjimą ir širdis. O kas įvyko? Jėzų suėmė, paskyrė mirties bausmę, nukryžiavo ir palaidojo su visais bendrais planais ir svajonėmis. Todėl Tomas daugiau negali tikėti. Kiti apaštalai jam liudijo, kad Viešpats yra prisikėlęs, bet jis jų naiviu, susižavėjusiu tikėjimu negali dalytis — jam tai neįmanoma. Tai jis jiems aiškiai pasakė. Nors jis ir mato kitų apaštalų džiaugsmą, jam tai nepadeda. Turbūt šis džiaugsmas kėlė jam greičiau pasipiktinimą, jis jautėsi išskirtas iš besidžiaugiančiųjų tarpo. Tomas pasidaro užsidaręs, įsižeidęs, apkartęs. Jis nežino, ką tikėti; nežino, ką daryti.
EL GRECO Išganytojas (Del Prado muziejuje).
Bažnyčios Tėvai, būdami geri psichologai, tuoj pastebėjo simbolizmą, kad Tomas Šv. Rašte vadinamas Dvyniu. Dvyniai yra du žmonės, gimę kartu. Ir Tome gyveno du žmonės: vienas buvo taip nusivylęs, kad jau buvo beprarandąs savo idealizmą ir tikėjimą; kitas tebesiilgėjo savo pirmykščio uolumo, savo pirmosios meilės.
Užtat Tomas yra labai modernus, nes toks yra ir modernusis žmogus: suskilęs, įklimpęs, pilnas baimės, nusivylimo, netikrumo. Nusivylęs, nežinąs, kur bėgti, nes gyvenimas jam atrodo be tikslo. Jaučiasi paklydęs, be vilties, pasirengęs daužyti galvą į sieną.
Velykų metu jam siūlomas kelias, tikslas, šviesa — prisikėlusiame Kristuje. Bet jam kažkaip neįmanoma tikėti. Jis yra taip pripratęs prie įrodymų, prie moksliškų tyrinėjimų, prie dialektikos, kad negali tikėti, jog krikščioniškąja religija, Šventuoju Raštu, evangelijos "gerąja naujiena” kas nors galėtų būti tikras ir gyvas. Jis negali tikėti, kad visa tai, ką Kristus sakė, nebuvo su juo palaidota. Jis negali tikėti, kad Viešpats prisikėlė — iš tikrųjų prisikėlė, tarp mūsų yra, ir viskas, ką jis sakė, yra tiesa ir nuolat vyksta mūsų akivaizdoje!
Taip pat jį erzina tikinčiųjų naivumas, kad jie tiki. Jį erzina, kad tikintieji, kasdieniniame gyvenime, darbovietėje ar pažįstamųjų tarpe yra galvojantys, protingi žmonės — visiškai ne atsilikėliai. Ir dar blogiau, kai jis mato jų pasiaukojimą, atsparumą, vieningumą, drąsą, nors jų sunkumai dažnai didesni negu jo. Kai jis mato jų tarpusavio meilę, jį tai piktina, nes taip neturėtų būti — juk jie gyvena iliuzija. Ar ne taip? Tai paskutinis nusiminusio žmogaus žodis.
Pagaliau Tomas susilaukė įrodymo. Kristus jam apsireiškė. Ištraukė jį Kristus iš nevilties, jį išgelbėjo. Kristaus pasirodymas Tomui garantuoja Jo pasirodymą mums, nors mes Kristaus tiesiog neišgyvename. Mes galime tiktai tikėtis, kad Kristus gyvenime apsireiškia vienokiu ar kitokiu būdu tiems, kurie Jo ilgisi. Mes galime tikėtis, kad Jis visuomet išgelbsti, nors ir paskutinę akimirką.
Tomui viskas paaiškėjo. Našta nukrito nuo pečių. Jis atsiduso, entuziazmas sugrįžo, liūdesys pavirto džiaugsmu, ir jis sušuko: "Mano Viešpats ir mano Dievas!” O Jėzus jam pasakė: "Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!” (Jn 20,29).