NIJOLĖ JANKUTĖ
Trečią valandą ryto miestas užmiega.
Tyla— mano pagalvė— minkšta ir vėsi:
Dar neatsiautė prerijų vėjai,
Dar nekarštas birželis.
Trečią valandą ryto niekas gatve nevažiuoja,
Ir kaimyno šuo nesuloja,
Bet anapus tylos duris daužo nematomas kumštis.
Anapus tylos šaukia iškreiptos burnos—
Veža!
Greičiau! Susiliek su tamsa, su baldu kontūrais!
Arba krisk po serbentais. Išnyk!
Rūgščios kekės vietoje ašarų,
Grumstas burnoj vietoje balso. . .
Trečią valandą ryto miestas jau miega.
Tyla— mano pagalvė— bet kojūgaly— gedulingas vaiduoklis.
Jis aplanko mane kas birželi trečią valandą ryto,
Šaukdamas užkimšta burna ir raudodamas uogom serbentų. . .
