VYT. BAGDANAVIČIUS
Kartą vienas mano bendradarbis, paskaitęs knygą apie Krišnamurti, vieną iš dabar Amerikoje plačiau platinamų mistikos knygų, klausė apie ją mano nuomonės. Atrodo, kad jis norėjo pasakyti, jog krikščioniškų vertybių esama ir šalia krikščionybės.
Šis pasikalbėjimas ir kiti panašūs verčia mus geriau pažinti ne tik krikščioniškas vertybes, bet ir tai, kas darosi visoje žmonijoje. Užsidarymas savyje ir nekreipimas dėmesio į kitus nebūtų tinkama laikysena krikščionišku požiūriu. Tai verčia ir mane grįžti prie mano minėto draugo klausimo ir labiau įsigilinti į indiškos kultūros paminklus.
Pirmiau esu domėjęsis labai senais indiškos kultūros raštais, vadinamais upanišadomis, apie kuriuos mano pastabos buvo paskelbtos "Drauge” nuo 1969 m. gruodžio 1 d. iki 1970 m. sausio 27 d. Vėliau iš jų esu padaręs atspaudą, pavadintą "Indijos religinė išmintis, upanišadų studijos”. Ji yra gaunama "Drauge” arba pas autorių. Tačiau tai neduos atsakymo į Krišnamurti klausimą.
Krišnamurti personažas yra susikūręs ant Krišnos pagrindo, kuris yra pagrindinis personažas plačiai žinomos religinės indų poemos "Bhagavat Gitą”. Tačiau ši poema yra vėlyvas, jau pokrikščioniškų laikų kūrinys ir, kaip matysime, yra pagrindo manyti, kad jis pasisavinęs kai kurių Kristaus bruožų, ypač iš Jono evangelijos.
TRUMPAS “BHAGAVAT GITĄ” TURINYS
Poema pasakoja, kaip dvi pusbrolių kariuomenės yra sustojusios viena prieš kitą lemiamai kovai. Vienai pusei vadovauja Arijuna, o jo kovos vežimo vairuotojas yra Krišna, dievas, nužengęs į žemę nuo pilnaprasmio Dievo. Krišna įvairiais pareiškimais išdėsto savo dorines ir religines pažiūras. Jis pasisako, kad viskas yra sukurta per jį. Jis yra gelbėtojas iš gimimo ir mirties jūros. Pilnas Krišnos pažinimas žmogui yra neįmanomas. Tačiau jį galima laimėti, vykdant gerus darbus. Mažo išmanymo žmonės garbina pusdievius. Demonai pavydi aukščiausiam asmeniniam Dievui, tačiau jie negali nugalėti Krišnos. Tikėjimas, kuris remiasi aistra, neišmanymu ir gerumu, nėra pilnaprasmis tikėjimas. Krišna pasisako už maldos reikšmę ir celibatą. Aukojimas, meilė ir atgaila yra vertingi dalykai. Įsakytos pareigos turi būti atliktos, tačiau darbininkas, per daug prisirišęs prie darbo, yra pasmerktas liūdesiui. Geriau dirbti savo darbą, nors ir netobulai, negu dirbti kito darbą tobulai.
Tokios yra minčių nuotrupos, kurioms atstovauja Krišna likiminės kovos akivaizdoje. Ta kova vyko tada, kai priaugo per daug žmonių.
NESTORINĖS KRIKŠČIONYBĖS ĮTAKA AZIJOJE
Ieškant šios poemos ryšio su krikščionybe, mums negali pagelbėti vakarų krikščionybė: nei lotyniška, nei graikiška. Tačiau šiam klausimui aiškinti gali pagelbėti vadinamoji nestorinė krikščionybė, kuri savo pradžią gavo iš to, kad Konstantinopolio patrijarcho Nestorijaus pažiūros apie dvi Kristaus prigimtis, bet nepakankamą jų vienybę, buvo pasmerktos Efezo susirinkime 431 metais.
Nestorijus su savo sekėjais pasitraukė į šiandienines Irano ir Irako sritis, išvystydamas toli pasiekusią apaštalinę veiklą. Ištisais šimtmečiais nestorinė krikščionybė yra buvusi labai aktyvi. Tai liudija buvusių krikščioniškų bendruomenių kapų paminklai. Iš jų galima paminėti krikščionių kapines Afganistane. Rašydamas apie nestorinės bažnyčios misijinę veiklą, škotų bažnyčios kunigas John Stewart, ilgai apaštalavęs Indijoje, praneša, kokią įtaką ši krikščionybė yra turėjusi poemos "Bhagavad Gitą” atsiradimui.
“BHAGAVAT GITOS” KILMĖS TEORIJA
John Stewart, remdamasis Indų astronomijos tyrinėtojo Bentley duomenimis, rašo, kad bramanai taip buvo sukrėsti krikščionybės pažangos Azijoje, kad priėjo prie išvados, jog reikia į ją reaguoti. Nieko nedarant, bramanams tektų prarasti savo įtaką. Pasak Bentley, jie nutarė, kad reikia išrasti panašų Dievo įsikūnijimą į Kristaus ir jį pristatyti visuomenei, kaip asmenį, nesantį labai skirtingą nuo Kristaus. Tokiu atveju bramanai galėtų pasirodyti net pranašesni už krikščionis, pripažindami ne vieną Krišnos įsikūnijimą, bet keletą. Mat tikint indų transmigracijos teoriją, tas pat žmogus gimsta pasaulyje keletą kartų. Maža to, jie galėtų įrodyti, kad krikščionys laikosi nuostatų, kurie iš tikro yra Krišnos. Dėl tos priežasties indams nėra reikalo laikytis kastoms nepriklausančių žmonių (t.y. krikščionių) mokslo. Tokia yra Bentley hipotezė apie "Bhagavat Gitos” kilmę. Be to, remdamasis indų astrologija, jis tvirtino, kad Krišnos legenda nebuvo sukurta anksčiau negu 600 ir 750 m. po Kristaus (J. Stewart. Nestorian Missionary Enterprise, 1961. Edinburgh ir Kerala state Indijoje, 245-246 psl.).
Toliau Stewart cituoja Yale universiteto sanskrito kalbos profesorių Hopkins, kuris randa daug į akis krintančių panašumų tarp šv. Jono evangelijos ir Gitos. Tuos panašumus jis yra išrinkęs. Mes juos čia toliau paduosime ištisai.
Kalbant apie Gitos ir evangelijų panašumus, galima prijungti Berlyno sociologijos profesorių Weberį. Jis gana daug studijavo Indijos kultūrą. Pasak jo, negalima išvengti panašumo įspūdžio tarp Gitos ir evangelijų.
Stewart, suminėdamas šiuos duomenis ir manydamas, kad nestorinė krikščionybė savo misijine veikla yra buvusi labai aktyvi, nes buvo pasiekusi net Japoniją, Krišnos poemos nelaiko krikščioniška. Jis ją vadina krikščionybės atplaiša (by-product).
ŠV. JONO EVANGELIJOS IR KRIŠNOS POSAKIŲ PANAŠUMAI
Susipažinsime dabar su šv. Jono evangelijos ir Krišnos posakių sugretinimais ir su pora šv. Jono Apreiškimų posakių. Gitos tekstas yra patikrintas su naujuoju jos leidimu, kuriam įvadą parašė garsusis trapistas Tomas Merton. Jis apie Gitos panašumus su evangelija neužsimena (The Bhagavat Gita as it is, by Swami A. C. Bhaktivedanta, Collier Books, New York, 1968).
Versalis. Veidrodžių salė.
Mertonas dėmesį kreipia į tai, kad Gita, atrodo, pateisina karą, kai tuo tarpu šiandien pasaulis yra atsidėjęs prievartos filosofijos svarstymams. Į Gitą Merton linkęs žiūrėti, kaip į transcendentines žaidynes ar kaip į kosminį šokį, kurį žmogui tenka šokti. Jam rūpi šios poemos santykis su Camus nihilistinėmis dramomis. Manome, kad nešališkas šios poemos skaitymas vargu tokį klausimą iškeltų. Apskritai, Mertonas šioje poemoje nori matyti žmogaus pastangas vykdyti savo, o ne kito valią. Jis linkęs šioje poemoje įžvelgti sąryšį su Kinijos religine sąvoka Tao. Tačiau tai dar mažiau įtikina. Dėl to palikime šias Merto-no mintis ir susipažinkime su Krišnos ir šv. Jono evangelijos sugretinimais.
Pirmiausia kursyvu pateiksime šv. Jono evangelijos posakius, o tuoj po jų paprastu šriftu — Krišnos.
Jis buvo pasaulyje, pasaulis per jį padarytas, bet pasaulis jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, bet savieji jo nepriėmė (Jn 1,10-11).
Kvailiai išjuokė mane, kai aš nužengiau, kaip žmogiška būtybė. Jie nepažino mano antgamtinės prigimties ir mano aukščiausios valdžios viskam, kas yra (Gitą 9, n).
. . . kad kiekvienas, kuris į jį tiki, nepražūtų (Jn 3,16).
... tai yra mano pažadas, kad man atsidavęs niekada nepražūtų (Gitą 9,31).
Visa per jį padaryta, kas padaryta, ir be jo nepadaryta nieko (Jn 1,3).
Aš esu gimdanti sėkla visų egzistencijų. Nėra būtybės, judančios ar nejudančios, kuri galėtų egzistuoti be manęs (Gitą 10, 39).
Mano tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi (Jn 5,17).
Nieko nėra man įsakyta visose trijose planetinėse sistemose. Nei aš ko noriu, nei man ko trūksta, tačiau veikiu (Gitą 3,22).
Jūs tyrinėjate Raštus. .. Tie Raštai tikrai liudija už mane (Jn 5,39).
Per visas vedas aš esu pristatomas... Aš žinau vedas, kokios jos yra (Gitą 15,15).
Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane (Jn 6,45).
Tie, kurie garbina pusdievius, gims iš jų, o tie, kurie garbina mane, gyvens su manimi (Gitą 9,25).
Aš žinau, iš kur esu atėjęs ir kur einu. 0 jūs nežinote, nei iš kur aš atėjęs, nei kur einu (Jn 8,14).
Versalio rūmai.
Daug daug gimimų savo ir jūsų perėjęs. Aš juos visus atsimenu, o jūs negalite atsiminti (Gitą 4,5).
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius (Jn 8,51).
Tas kuris pažįsta antgamtinę mano pasirodymo ir veikimo prigimtį, nesiremia kūnu, neatgimsta vėl šiame medžiaginiame gyvenime, bet įgyja mano amžiną gyvenvietę (Gitą 4,9).
Tada žydai jam sakė: ”Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?” (Jn 8,57).
Arijuna tarė: "Saulės dievas Vivasan yra senesnis už tave. Kaip aš galiu suprasti, kad pradžioje tu išmokei jį to mokslo?” (Gitą 4,4).
Jėzus jam sako: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14,6).
[Aš esu] tikslas, palaikytojas, liudininkas, namai, priebėga ir brangiausias draugas (Gitą 9,18).
Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis, ir Gyvasis. . . ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus (Apr 1,17-18).
Aš esu visos kūrinijos pradžia, ir pabaiga, ir vidurys (Gitą 10,32).
Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga (Apr 22,13).
Iš raidžių aš esu raidė A, ir iš junginių aš esu dvilypis žodis (Gitą 10,33). Aš esu naikinanti mirtis ir gimdytojas visų, kas yra (Gita 10,34).
O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu (Jn 14, 21).
Visiems, kurie man pasiduoda, aš atitinkamai atlyginsiu (Gitą 4,11). Visiems, kurie yra vienybėje su manimi, aš esu jiems brangus, ir jie yra man brangūs (Gita 7, 17).
[Duos jums] Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta (Jn 14,17)...
Aš neapsireiškiu kvailiui ir neišmanėliui. . . paklydęs pasaulis manęs nepažįsta (Gitą 7,25).
Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą (Jn 18, 37)... kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas (Jn 3,17).
Kas tūkstantmetis aš ateinu išlaisvinti teisiųjų ir sunaikinti blogųjų, lygiai ir atstatyti religijos principus (Gitą 4,8).
O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją (Jn 17,3).
Kas pažįsta mane, kaip negimusį, be pradžios, visų pasaulių Valdovą, tas, nesuklaidintas žmonių, yra išlaisvintas iš visų nuodėmių (Gitą 10,3).
KUO GITA SKIRIASI NUO TIKROS INDIŠKOS GALVOSENOS?
Susipažinus su šiais duomenimis, gali kilti klausimas, kaip šiandieninė Indijos šviesuomenė žiūri į "Bhagavat Gitos” santykį su kitais Indijos mokymais. Tam tikslui pasinaudosime B. S. Gauchhwal studija, skirta tyrinėti šios giesmės tobulybės sąvokos panašumui su Kanto mokslu (The Concept of Perfection in the Teachings of Kant and the Gita. Delhi, Motilal Banarsidas, 1967).
Mes čia negalime pasekti autorium ir gilintis į šios giesmės santykius su Kantu dėl keleto priežasčių. Visų pirma dėl to, kad, kaip jis pats sako, Kantas ne visiškai atstovaunja krikščioniškai tobulybės sampratai, o mums čia rūpi šios poemos ryšys su krikščionybe. Ir antra, atrodo, kad daugiau būtų pagrindo domėtis, ką Kanto galvosena turi bendra su bendrine Indijos galvosena, negu su tais ypatumais, kuriuos galima pastebėti Gitoje. Dėl to mes čia tik pasidomėsime tuo, kokius skirtumus B. S. Gauchhwal pastebi tarp Gitos ir bendrinės Indijos galvosenos. Pagrindinis skirtumas tarp tų sistemų yra tas, kad Gita pripažįsta aukščiausią būtybę (78 psl.). Kitas tolygios reikšmės skirtumas yra tas, kad Gita pripažįsta sielos įsikūnijimą individualioje prigimtyje ir į individualybę nežiūri, kaip į praeinantį dalyką (79 psl.). Šalia to Gita daro pataisą indiškai galvosenai, nesilaikydama jos pažiūros, kad pasaulis yra nepataisomai blogas. Gita skatina drąsą nugalėti pasaulio apraiškas (81 psl.).
Tačiau apskritai autorius stengiasi įrodyti, kad vienybė tarp Gitos ir Sankhya (tradicinis Indijos mokslas) yra galima. Tą savo pažiūrą jis remia tuo, kad neigiamai suprastos Gitos tobulybės (t.y. žmogaus ydos, kurias reikia nugalėti) yra tos pačios, kaip Sankhyos (87 psl.). Tačiau jis prikiša Gitai, kad ji savo teigimus nepakankamai filosofiškai pagrindžia (111 psl.).
Hinduistinė galvosena yra plačiai žinoma savo dualizmu. Ji pripažįsta gėrio ir blogio principus, kurie stovi tarpusavio kovoje ir niekad nėra suderinami. "Tačiau Bhagavat moko, kad tiesa nėra dvilypė, o jei ir dvilypė, tai sudaranti vietos (žmogaus pamaldumui” (116 psl.). "Gitos savitas įnašas glūdi ten, kad ji susintetina tuos du idealus (turbūt žemišką ir antgamtinį). . . Ji pabrėžia du dalykus: ir pasaulio išsižadėjimą, ir aktyvų dalyvavimą jame, atliekant visuomenines pareigas” (118-119 psl.).
Būtų mums per drąsu leistis į išorines tokios plačios dvasinės kultūros studijas, kaip hinduizmas, ir jungtis į išorines jų diskusijas. Mūsų tikslas čia yra tik atkreipti dėmesį į tai, kad galbūt iš tikro Gita yra tam tikrų krikščioniškų pažiūrų įjungimas į šią kultūrą. Taip manyti skatina profesoriaus B. S. Gauchhwal svarstymai apie Gitos mokslą, palyginant su tradicine Indijos mąstysena.