A. MAURAGIS
Kristus mėgo kalbėti palyginimais ir metaforomis. Galbūt ir Kristaus gundymą dykumoje reikia metaforiškai suprasti. Daugelyje Šv. Rašto pasakojimų reikia gilintis į pagrindinę norimą pasakyti mintį, bet ne į išorines aplinkybes.
Apaštalai dažnai Kristaus kalbos nesuprasdavo ir klausdavo paaiškinimo. Visi trys evangelistai sinoptikai nepasako nei kada, nei kur Kristus jiems kalbėjo apie šį nepaprastą įvykį. Taip pat nežinome, ar jie jį suprato, ar reikėjo paaiškinti. Bet tai nėra svarbu. Čia ne faktas mums svarbu, bet jo esmė. O ta esmė, ta pagrindinė Kristaus norėta pasakyti mintis yra aiški.
Pagal apaštalų ir kitų mokinių galvoseną, Kristaus mokslas sukosi apie juos pačius ir apie žydų tautą, o Kristus juk kalbėjo visai žmonijai ir visiems laikams, todėl daug dalykų jo klausytojai nesuprato. Kadangi Kristus kalbėjo visai žmonijai ir visiems laikams, tai atėjo laikas ir mūsų eros žmonėms Kristaus mokslą naujai persvarstyti ir galbūt kai ką kitaip suprasti, negu senoje tradicijoje buvo mėginama aiškinti.
Nuo pat žmonijos lopšio žmogus buvo ir tebėra tvirtai valdomas egoizmo. Ant šito pagrindo išaugo ir mūsų civilizacija.
Egoizmas, kad ir nėra pats savyje blogybė, nes yra natūrali gamtos priemonė apsaugoti gyvių rūšis nuo išnykimo, tačiau žmoguje, proto galios paveiktas, jis tapo visų blogybių blogybe: per jį pasaulis tapo ašarų pakalne, per jį žmogus pateko į vergiją, per jį pasaulis gali susilaukti katastrofos. Žmogus savo egoistiniu alkiu tapo baisus pats sau. Tuo būdu iškilo reikalas žmogui išsilaisvinti iš savęs.
Kristus atėjo į pasaulį žmogaus išlaisvinti iš nuodėmės, išlaisvinti pasaulio iš egoistinio teroro. Atėjo jis kaip tik tada, kai žmogaus dvasinės galios buvo pasiekusios tokią aukštumą, kad galėjo suprasti jo atėjimo reikšmę pasauliui. Pirmieji krikščionys 300 metų ta evangelijos dvasia gyveno. Kas atsitiko vėliau, tegul kalba istorija, o mes grįžkime prie Kristaus gundymo.
Kristaus susitikimas su šėtonu dykumoje turi esminės reikšmės pasaulio likimui. Šiame susitikime šėtonas atstovauja senajam pasauliui, o Kristus — artėjančiai Dievo karalystei.
Išbuvęs 40 dienų dykumoje, Kristus buvo alkanas ir visai nieko neturintis. Ši padėtis jo prigimtyje iššaukė norą turėti. Jis galėjo padaryti stebuklą ir turėti duonos iš akmens, bet šią pagundą jis atmetė, nes ne viena duona žmogus yra gyvas, bet kiekvienu Dievo žodžiu.
Velnias nenustojo gundęs: "Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane”. Bet Kristus atsisakė turėti tuos turtus ir velnią pavarė: "Eik šalin, šėtone!” Čia Kristus pasauliui parodė, kad žmogui svarbu ne turėti, bet būti. "Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukite sau lobį danguje, nes kur tavo lobis, ten tavo širdis” (Mt 6,19-21).
Kalbant apie civilizaciją, lengva suprasti, kad kitokia ir negalėjo būti civilizacijos pradžia, kaip egoistinė ir materialistinė, bet po Kristaus ji turėjo persilaužti j idealistinę Dievo karalystę. Kas atsitiko, kad neįvyko, kas turėjo įvykti? Gal per trumpas 2000 metų laikas civilizacijai pakeisti pagrindus? Ne laikas kaltas, bet žmogus, paneigęs Kristų. Žmogus, ar jis bus tikintis ar netikintis, išgyvena tuos pačius Kristaus gundymus dykumoje, bet retas, labai retas, kuris atsisako turėti. Pagundos tokius žmones nugali.
Civilizacija nėra aklas evoliucijos produktas, ji yra sąmoningų žmogaus galių dvasinis kūrinys, kūrybinio proceso rezultatas. Todėl atsakomybė už ją tenka pačiam žmogui, pagal lietuvišką patarlę — kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.
Didžiuojamės savo aukšta civilizacija, bet ne visi suprantame, kur ji mus veda, koks likimas jos pačios laukia. Esame įžengę į technologijos amžių, kur žmogus jau nieko nebereiškiantis skaitmuo. Šios civilizacijos šūkį anglai taip yra išreiškę: "If one has nothing, one is nothing”.
Kristaus laikais žmogus, nieko neturintis, buvo dar šio to vertas, jis turėjo bent vergo kainą, bet mūsų laikų civilizacijoje nieko neturintis žmogus praranda visą savo vertę. Šioje sistemoje, kai vieni tampa nieku, o kiti milijonieriais, vieni skursta, o kiti nežino, kur savo turtus dėti. Reikia didelio fizinio ir dvasinio pasaulio sukrėtimo, kad žmogus išsigąstų ir suprastų, kad senuoju keliu jau nebėra kur toliau eiti, kaip tik į pražūtį. Štai kur turime sustoti ir pagalvoti, kol dar nėra vėlu grįžti prie Kristaus — pasirinkti būti ir atmesti turėti. Meilė žmogui, pagarba žmogaus gyvybei yra pagrindinės normos, ant kurių galima statyti naująjį pasaulį ir laukti Dievo karalystės.
■ Jogailos vardo Krokuvos valstybinis universitetas suteikė popiežiui Jonui Pauliui II garbės daktaro laipsni. Pirmas atvejis šio universiteto 600 m. istorijoje, kad garbės doktoratas buvo suteiktas visų penkių universiteto fakultetų siūlymu.
■ Notre Dame universitete Kapinių puošimo dienos proga buvo charizmatikų suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 11.000 tikinčiųjų.