Marija Stankus-Saulaitė
— Pasikalbėkime apie gyvenimą.
Taip prasidėjo savaitinis mokinių pasikalbėjimas su bendrabučių vedėjais Vasario 16-tosios gimnazijoje. Temos buvo įvairios: kaip ruošti pamokas; ką daryti, kai suaugę viena sako, o kita daro; kaip elgtis su "kitokiais” žmonėmis; kaip laikytis savo įsitikinimų, nors dauguma kitaip elgtųsi. Viena iš opiausių, svarbiausių temų buvo ši: kaip berniukas ir mergaitė turėtų draugauti. Iš to išėjo klausimai: kokios ribos; kas yra "tikroji” meilė; kokia jaunuolio atsakomybė už kitą.
Suaugusiam keletas metų dažnai nedaug reiškia. Gal darbe kokie nors pakeitimai; gal nauja gyvenvietė. Netikėtumams užtikus, suaugęs gali remtis įpročiais, nusistovėjusia vaga: jis įpratęs vienaip ar kitaip elgtis, savo būdu interpretuodamas savo gyvenimą, kitų veiksmus, visatos eigą. Žinoma, ne visiems ir nevisad taip būna, bet, kiekvienu atveju, susirinkusi tam tikra gyvenimo patirtis.
Jaunuolis dar neilgai gyvenęs, dar neturįs paruošto atsakymo gyvenimo klausimams. Jis stebi suaugusius, seka savo draugais. Tiek berniukas, tiek mergaitė (o abu apima žodis "jaunuolis”) jaučia naują sąmonę, pastabumą, jautrumą sau ir kitiems. Ypatingas žvilgsnis kreipiamas į savo amžiaus kitos lyties asmenis: ką jie ar jos jaučia; kaip jie ar jos bręsta; kaip prie jo ar jos priartėti.
Atsakymus siūlo namai, mokykla, aplinka. Namuose jaunuolis mato daugiau ar mažiau laimingus tėvus, arba tik tėvą ar motiną. Tėvai tyli arba pasakojasi, bet vaikas viską stebi, viską savimi sveria. Kaip tėvas elgiasi su motina, kaip motina elgiasi su tėvu, įsirėžia į jaunuolio sąmonę ir pasąmonę. Nejučiomis formuojasi pažiūros ir įpročiai. Savaime aišku, dalis tėvų gyvenimo yra kaip tik tas opusis jaunuolio klausimas: fizinis artumas. Ar tėvai vengia apie tai kalbėti? Gal visai apie meilę nekalba? Gal jų veiksmai keisti — šalti, nenatūralūs? Gal sakosi vienas kitą mylį, o išnaudoja, panaudoja? Gal nelygios jų teisės, atsakomybė gal nepadalinta. Tėvai arba rodo vienas kitam pagarbą, arba jos nerodo, ir ši pagarba arba rišama su meile, arba nuo jos atskiriama. Pagarbos, meilės ir fizinio artumo jungtis yra esminė.
Mokykloje padedama jaunuoliui suprasti ir save, ir jį supantį pasaulį. Sąlygoms leidžiant, aiškinama, kokie emociniai, fiziniai pasikeitimai bręstančio jaunuolio ir jaunuolės — kaip į tai žiūrėti, kada rūpintis, kokios kokio veiksmo pasekmės, kur ieškoti pagalbos ir patarimo. Tačiau mokykla teikia daugiau tik informaciją, nes jos apimtis ribota. Su bažnyčiomis surištose mokyklose gal aiškiau kalbama apie moralę, bandoma elgesį normuoti, bet kartais pasigendama aiškios kalbos, nes jaunuoliui rūpi tam tikri klausimai.
Lietuvių visuomenėje prie mokyklos galima prijungti organizacijas. Nors kiekviena lietuviška jaunimo organizacija tiesiogiai ar netiesiogiai diskutuoja elgesį artimo atžvilgiu, reta kuri rimtai su jaunimu kalba brendimo klausimais. Dažnai, priedo, moralės mastu kalbama apie tautiškumą. Praktiškai irgi jaučiamas nusistatymas, kad viskas" bus gerai, jeigu tik vaikas bus lietuvių tarpe. Peržiūrėję posėdžių, sueigų ir stovyklų programas, retai rasime tokių temų: jaunuolių elgesys savitarpyje, narkotikai, alkoholizmas ir net tokių, kaip liga, mirtis. Svarbiau už visa tai atrodo išlaikyti lietuvybę, pritraukti daugiau narių, rasti lietuvį vyrą, lietuvę žmoną.
Iš aplinkos patarimai įvairūs. Vokietijoje, kur ir elgesio, ir, pvz., žurnalų normos platesnės, sunkiau nustatyti moralinę ribą. Amerikoje konservatyviau, bet vis tiek įvairūs pasiūlymai, mados, pažiūros. Bet kaip tik todėl, kad įvairu, atvira, gali iškilti krikščioniškoji pažiūra: kad mūsų elgesys turi remtis pagarba sau ir kitam; kad mūsų pavyzdys yra Kristus, žmones mylėjęs, jų nevengęs, juos užjautęs, juos išlaisvinęs iš nesąmoningumo, vergiškumo, pasidavimo baimėms.
Pereitam šimtmetyje "geruose” namuose” nebuvo kalbama apie fizinį artumą. Net literatūroje aplinkiniais būdais sugestionuojami žmonių bendravimo būdai, nes nebuvo priimta tiesiogiai kalbėti. Ir dabar daug kas iš vyresniųjų — tėvų, mokytojų, organizacijų vadovų — nedrįsta ar nemoka su jaunimu kalbėti kaip tik apie gyvenimą, kurio, aišku, svarbiausioji dalis yra kiti asmenys.
Jaunuolio, kaip ir kiekvieno atsakingo, sąmoningo asmens, sprendimai bei elgesys valdomi tam tikrų principų, kurių tarpe žymūs būtų šie: gerbti kitą asmenį, nekenkti kitam, gerbti save, tobulintis; mylėti savo artimą; nedaryti kitam, ko sau nelinkėtum; įsijungti į žmonių gerėjimą, o ne į žmonijos smukimą.
Fizinis artumas yra, žinoma, svarbus. Kūdikis pripranta prie motinos širdies plakimo, tėvo balso; vaikas saugus tėvų artumoje; jaunuolis juokauja su draugais, stebi jaunuolę; vyras ir žmona dalinasi meile.
Kiekvienas artumos būdas neša ir atsakomybę. Kūdikis jos neturi, nes yra pasyvus. Iš vaiko laukiama, kad po truputį kitus užjaustų, jų neįskaudintų. Jaunuolis turi surasti būdą su kitais bręsti, orientuotis, išlaikant savo identitetą ir nepalaužiant kito nepriklausomybės. Vyras ir žmona per meilę įsipareigoja vienas kitu visais atžvilgiais rūpintis. Ką pažada vyras ir žmona, to negali pažadėti jaunuolis, nepasiruošęs dvasiškai, fiziškai, morališkai kitą palaikyti, nesvarbu, kas būtų, neprarandant savo vidinės laisvės.
Tame laikotarpyje tarp vaikystės ir suaugimo sunku surasti kelią. Vaikiškas elgesys nebetinka; suaugusiųjų elgsena dar nepriimtina. Kas buvo, dar per arti; kas bus, nežinoma. Kai kurie ryšiai varžo, kiti brandina. Susimaišo supratimas, jausmai, reakcijos.
Bet kai kas ir tada gali aiškėti. Mokinių ir auklėtojų diskusijose apie berniukų-mergaičių draugystę išryškėjo tam tikri dėsniai, kuriais galima apsvarstyti savo elgesį:
1. Meilė daug ką apima. Jei sakysiu kitam, kad jį myliu, turiu rūpintis jo gerove — dvasine, fizine, protine. Turiu norėti, kad jis gerai mokytųsi, būtų linksmas, jaustųsi su manim ramus, bet negaliu nieko žadėti ar laukti pažado.
2. Pažadas neša atsakomybę. Daug kas mano gyvenime dar nuo manęs nepriklauso, todėl negaliu tvarkyti gyvenimo, lyg jis tik nuo manęs priklausytų. Negaliu kitam žadėti to, ko neištversiu, nes tai apgavystė.
3. Kiekvienas fizinio artumo laipsnis žmones artimiau suriša. Jaunuolio bendravimas mokykloje laisvalaikiu, šokiuose, renginiuose, svečiuose išlaiko tam tikrą atstumą, reikalingą augančiam asmeniui. Pilnas fizinis dviejų asmenų artumas juos suriša ir psichologiškai, ir dvasiškai — tokiam artimumui per anksti.
4. Fizinis artumas turi rištis su meile bei pagarba, kad būtų atsakingas ir džiugus. Meilė, kuri rūpinasi kitu, ir pagarba, kuri stato kitą aukščiau už save, būtini dviejų žmonių laimingam gyvenimui. Nepatenkinamas ir žalingas yra susirišimas, kuris vieną ar kitą skriaudžia, kuris momentą atskiria nuo gyvenimo eigos.
5. Su kitu asmeniu gyventi yra įdomu, bet ir sunku. Kad nepamestum savo identiteto, reikia būti jau jį supratus. Kad neužgautum kito, reikia ir kitą, ir save pažinti. Svarbu jaustis pakankamai saugiam, kad nereikėtų visą laiką įtarti, klausinėti, bijoti, tylėti. Todėl gyvenimui su kitu reikia pasiruošti. Jaunuoliui yra per anksti su kitu susirišti.
6. Jaunuoliai negali vienas kitam pasižadėti visam amžiui, nes per daug kas dar neaišku; negali turėti finansinės, materialinės atsakomybės; negali auginti vaikų. Veiksmai, kurie veda į šitokią atsakomybę, vengtini, nes dar tai atsakomybei nepasiruošta.
7. Jaunuoliai gali daug apie vienas kitą sužinoti, kartu dirbdami, padėdami kitiems, siekdami kartu mokslo. Per dažnai bendravimas ribojamas šventėmis, šokiais. Kasdienis gyvenimas, jo galvosūkiai, nuosprendžiai gali būti bendrai diskutuojami. Vienoje Amerikos mokykloje, diskutuojant atsakomybę už kitą, ypač vaiką, buvo užduota keletą dienų prižiūrėti nevirtą kiaušinį — jį visur su savim nešantis, rūpintis, kad nesudužtų. Tokia atsakomybė už kitus, ir kas tam pasiruošęs! Kartu blaiviau pažiūrima į bendrąjį gyvenimą ir į vienas kitą.
8. Krikščioniškame kontekste yra aišku, kad nedarytina tai, kas kenkia kitam, jį apsunkina, jį išnaudoja. Kristaus meilės bendruomenėje kiekvienas turi savo vietą. Ieškotina tiek savo, tiek kito ypatingumo, savitumo. Krikščioniško sąmoningumo kontekste visada yra laiko pagalvoti, pasvarstyti, kito neapgaunant. Ruošiantis tam artimiausiam žmonių bendravimui, žingsnis po žingsnio suprantama, kokios yra asmens ribos ir kokios neribotos laimingo bendro gyvenimo galimybės.
■ Išeivijos vengrams vyskupu paskirtas Ladislaus A. Iranyi, buvęs JAV pijorų vienuolių provinciolas. Tai pirmas toks paskyrimas vengrams. Savus vyskupus turi išeivijos slovakai, lenkai, gudai ir lietuviai.